Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Kiti skaitiniai: 1 Jn 2, 3–11; Ps 96
Evangelijos skaitinį komentuoja Renata Vanagaitė SSC
Šiandien evangelistas mus tarsi atveda į šventyklą. Burkuojančių karvelių triukšmas, žvangantys pinigai ir tarp daugybės ateinančių žmonių – paprasta, kukli Nazareto moteris su sūneliu ant rankų bei juos lydintis vyras.
Jei ne senolis Simeonas, kurio širdį pajudino Šventoji Dvasia, ir jei ne Marijos mokytoja pranašė Ona, niekas jų nebūtų atpažinę. Tyliai, kukliai, paprastai, kaip vienas iš daugelio tądien į šventyklą paaukoti atneštų pirmagimių, Dievo Sūnus bus paaukotas-pašvęstas Dangiškajam Tėvui.
Tokia daugiau nei paprasta jo istorijos pradžia. Betliejaus užmiesčio tvartelis, šaltis, higieniškų sąlygų, būtinų naujagimiui, trūkumas, keli mylimi veidai, palinkę virš ėdžių-„lopšio“, prie durų susigrūdę piemenys, ir dabar – Jeruzalės šventyklos prieangiai.
Jei šie didžiausi ir svarbiausi žemės istorijoje vykę dalykai – Dievo užgimimas, Jo paaukojimas šventykloje, Jo kukli vaikystė, buvo tokie paprasti, tai tiesiog šios aplinkybės byloja, ši paprastumo tiesa beldžiasi į mūsų susikurtą ir taip puoselėjamą nepaprastumą. Šiuo stulbinamu paprastumu Jis tikriausiai norėjo sunaikinti mūsų sudėtingumą, įvaizdžių kiautus, kurie kartais trukdo pažvelgti į akis žmoguje gyvenančiam Dievui.
Skaitydami šį Evangelijos tekstą, galime bandyti melstis kartu su šiais žodžiais, ateiti į Kūnu tapusio Žodžio akivaizdą, nusilenkti Jo dieviškajam paprastumui ir leisti šiame Jo paprastume ištirpti visoms toms sudėtingoms ir nereikalingoms kaukėms, kurias taip kruopščiai piešėm ir kūrėm, norėdami geriau atrodyti prieš Dievą ir prieš žmones, ir prieš save pačius, norėdami atrodyti mylėtini.
Išbūti apvalančiame laike, kol veidas be grimo ims atspindėti Dievo šviesą.
Šiandien drauge su Dievo Sūnumi tebus paaukoti Dangiškajam Tėvui ir mūsų gyvenimai. Ne tik dešimtinė, ne tik pusvalandis maldos per dieną, bet ištisa širdies dūžių istorija nuo gimimo iki mirties.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
