 |
Žodžiais švaistytis lengva: „kas per asilas sėdi už vairo“, „ir vėl pankai aplink namus trinasi“, „per tuos pensininkus į troleibusą neįlipsi“, „kas per pusprotis šitai parašė“, – tiek kasdienybės šūksnių, kad nors tęsk ir tęskis begalybės link. Vartoti žodžius – sunku. Juos atverti, susikalbėti, prisijaukinti, pasiekti prasmę. Kalbėti ir kalbėtis, viliantis, kad netuščiai.
Ant stalo jau bemaž mėnesį ilsisi menotyrininko Tomo Pabedinsko ir antropologės Rasos Pranskevičiūtės knyga „Subkultūra“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2012). Sakau ilsisi, nors iš tiesų – neduoda ramybės. Ne tik knyga, bet ir pažadas kai ką pasakyti, lygiavertis pažadui suprasti. Gili viršelio fotografijos juoduma, nepatogiai persikreipęs kaulėtas jaunuolio kūnas, jį išmarginusios tatuiruotės, auskarai, galvos kiaušą puošianti veik nepastebima Lietuvos vėliava, kuriems kontrastuoja revoliucingas nugarėlės raudonis, nuspalvinęs ir prie stambių „KULTŪROS“ raidžių padaužiškai prisiklijavusį „SUB“ (dailininkas Gytis Skudžinskas) – visa tai tarsi pabrėžia akivaizdžius subkultūriškumo bruožus, kurie, paradoksalu, kas kartą skaitant/sklaidant knygą darosi vis abstraktesni.
Įvadiniame straipsnyje R. Pranskevičiūtė analizuoja alternatyvius sociokultūrinius judėjimus, trumpai niurkteli istorijon, kyšteli nosį sociologijon, cituoja keletą skirtingų šaltinių, domisi kaip antropologė, siekdama supažindinti skaitytoją ne tik su konkrečiu projektu, bet ir plačia subkultūros samprata. „Subkultūrinė grupė – visuomenės grupė, neretai traktuojama kaip opozicija ir alternatyva populiariajai kultūrai – išauganti iš jos vidaus, iškylanti kaip turinti priešingas pasaulėžiūras ir gyvenimo stilius, atsisakanti paviršutiniškumo, ieškanti gilesnės savivokos ir saviraiškos“, – rašo ji. Vieną apibrėžimą seka kitas, papildantis ar paneigiantis, kol galvoje įkyriai ima zvimbti mintis, kad po visų antropologės pastangų apibrėžti subkultūrą vis sunkiau suvokti, kas gi ta populiarioji kultūra, kuriai šioji taip aktyviai priešinama. Pojūtis tarsi susidūrus su apofatine teologija, kur Dievą siekiama apibūdinti per tai, kas jis nėra – nepasiekiu nuskaidrėjimo, tik protas pamažėle drumsčiasi.
Žaismingas leidinio apipavidalinimas, neformalumu dvelkiančios T. Pabedinsko fotografijos, tarsi spausdinamąja mašinėle „įkalti“ pašnekovų minčių fragmentai (patrauklūs akiai, tačiau kartkartėmis sunkiai įsiliejantys į vientisą tekstą) – visa tai tarsi siūlo lengvą pergalę, malonų pašniukštinėjimą nuo paauglystės nemažai kapstytuose „neformalumo“ kloduose, kol pastebiu, kad tiek kartų neapdairiai vartotos „subkultūros“ ar „neformalumo“ sąvokos nepasiduoda nei vienam perskaitytam ar sugalvotam apibrėžimui.
Vienintelis atspirties taškas – „subkultūra“. Tiksliau, mažasis „sub“. Į galvą pirmiausiai ateina lotyniškoji „substantia“ („stovintis po“), po jos seka angliškieji „submarine“ („povandeninis laivas“), „subway“ („tunelis“, „požeminė perėja“), „subconsciousness“ („pasąmonė“)... Daugeliu atveju „sub“ nurodo kažką, esančio „po“ arba egzistuojančio kaip dalis, taigi leidžiu sau sulietuvinti „subkultūrą“ ir, aplenkdama anksčiau ar vėliau ir iki čia prisirausiančius kalbininkus, aiškumo dėlei ją mintyse pavadinti „pakultūre“. Vadinasi, arba „kultūra“ su mažuoju „sub“, arba „kultūra“ ir „pakultūrė“. Toliau galimi keli interpretacijos variantai – „pakultūriškumą“ arba „pokultūriškumą“ suprasti kaip vieną iš dalių, iš kurių susideda bendroji „kultūros“ sąvoka arba kaip savarankišką fenomeną, nepriklausantį bendrajai kultūros sąrangai, o slypintį kažkur „žemiau“ – paprastai šnekant, pasiekiu „undergroundo“ idėją, tačiau dabar į didžiąją „kultūrą“ tenką žiūrėti analogiškai kaip į žmogiškąjį „dividą“ – išsiskaidžiusią, fragmentuotą, nevienalytę būtybę.
Knygoje subkultūra nuolat priešinama populiariajai kultūrai, o tokia konfrontacija daugeliu atveju išsivijoja iki subkultūros atstovų – visuomenės konflikto. Susidaro įspūdis, kad visa „formali“ (subkultūrų atstovai paprastai apibendrintai linkę vadinti save neformalais) visuomenės dalis – tai popkultūros visuomenė. Tokie In ir Jang. Patogu. Tačiau pagalvojusi apie daugybę sutiktų savarankiškai mąstančių „formaliųjų“, kuriems niekaip nepripaišysi nei populiariųjų „nuodėmių“, nei prilipdysi maištininko etiketę, ir vėl susiduriu su paradoksu – „subkultūriškumo“ samprata taip išsiplečia, kad arba opozicija nusveria populiariąją kultūrą (tačiau tuomet šioji imtų prieštarauti savo apibrėžimo esmei), arba egzistuoja subkultūros, popkultūros ir nemenka sauja nei šen nei ten nepritampančių pavienių individų. O čia jau nei patogu, nei paprasta. Imu abejoti, kaip pasirinkta tiriamųjų imtis.
Pagelbsti fotografijos. Tuo tarpu, kai pokalbiai retai kada siūlo akivaizdžias „neformalumo“ apraiškas, vaizdai iškalbingesni. Anksčiau minėtas nuotraukų laisvumas, iki reklaminės fotografijos „nesulaižyta“ vizualinė estetika, kuri populiariai galėtų būti suprasta kaip antiestetika (plyštantys studijos fonai, kartais – neslepiamas vaizdo sujudėjimas, pašaliniai objektai kadre) ir, žinoma, jose esantys ryškūs personažai padeda T. Pabedinskui pasakoti apie subkultūriškumą jo neapibrėžiant (nelengva užduotis paprastai kalbančiam/rašančiam/vertinančiam humanitarinių mokslų daktarui). Portretų paprastumas neapsunkina žiūrovo meninės fotografijos pretenzingumu ar fotomenininko narcisizmu, jais nesiekiama išsiskirti ir atsiskirti, taigi projektui pavyksta išvengti dažnai bendradarbiavimą nustelbiančios konkurencijos, išsaugoti estetinį ir vidujinį vientisumą.
Pokalbiuose sutinku žmonių – pankų, baikerių, skinhedų, gotų, skirtingų religijų atstovų (pagal anksčiau cituotą apibrėžimą – nieko neprikiši, tačiau organizme atkakliai vyksta atmetamoji religinių praktikų kaip subkultūriškumo požymio reakcija), metalistų, muzikantų (?)... Fotografijose – dar ir personažų, išsiskiriančių neįprastu stiliumi, kūno dekoravimu, šukuosenomis. Skaitau ne vieną kartą, atkakliai mėgindama užčiuopti „subkultūriškumo“ esmę. Visi šie žmonės panašūs – siekiantys saviraiškos, branginantys draugus, vertinantys laisvę. Skiriasi nebent keletas pomėgių, plaukų ilgis, apranga – prisiimti estetiniai vaidmenys.
Grįžtu prie mažojo „sub“. Subkultūriškumo kaip tam tikro įsislaptinimo, kultūros, slypinčios po apgaulingai įžūlia regimybe. Ji nebeprimena divido, grasinančio begaliniu išsiskaidymu, išsisklaidymu, svetimumu. Prasideda archeologija – kapstyti, atpažinti, pasirausti „po“.