 |
| Astrida Petraitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo |
„Bernardinai.lt“ tęsia rašinių ciklą, skirtą projektui „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“, ir kviečia susipažinti su rašytoja, Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtoja, publiciste Astrida Petraityte. Kūrėja yra išleidusi apsakymų knygų, romanų, leidinių apie rašytojus ir filosofus. Tarp paskutinių Astridos Petraitytės knygų – biografinė apybraiža „Minjotų Don Kichotas“ ir romanų dilogija „Šaktarpio metas“. Tematika glaudžiai susijusi su Mažąja Lietuva. Tad nuo to ir pradedame klausinėti.
Domitės Mažąja Lietuva. Iš kur tas Jūsų polinkis? Nuo ko tai prasidėjo?
Tai natūralus polinkis. Mano šaknys iš mamos pusės – Mažojoje Lietuvoje, iš tėvo – Paprūsėje, kuri irgi yra susijusi su tomis tradicijomis bent per liuteronybę.
Tačiau sąmoningas suvokimas atėjo gana vėlai, turbūt Atgimimo laikais, kai išgyvenau dvasinį lūžį.
Iki tol buvau pionieriškos mąstysenos. Vaikystėje, kai būdavau Klemiškėje, prie Klaipėdos, atostogaudavau pas senelius, juos vadindavau „oma“ ir „opa“ pagal vokišką tradiciją. Tokių ir panašių žodelių bei tradicijų nuolat įsipindavo. Kartais mama su močiute pasikalbėdavo vokiškai, kai nenorėdavo, kad ką nors suprastų vaikai. Tai mane labai siutindavo, tas „fašistų“ įvaizdis buvo gajus...
Kartu su istoriniu virsmu atėjo ir apsisprendimas sąmoningai atstovauti šiam kraštui. Man pačiai trūko istorinių žinių, ir visi Rytprūsiai, ir jų dalis – Mažoji Lietuva man buvo gana pilkos dėmės. Tad pajutau pareigą pažinti savo genties kraštą ir kitiems apie jį bent šį tą pasakyti. Juk Mažosios Lietuvos samprata, man rodos, yra ganėtinai blanki mūsų istorinėje sąmonėje.
Tuo metu, kaip jau ne sykį esu pasakojusi, atsitiko tokia laiminga nelaimė... Tapau bedarbe. Tai buvo metas apsvarstyti, ko imtis, ir tada man pavyko parašyti grožinei literatūrai skirtą projektą, pavadintą „Mažlietuviška tapatybė istorinių kolozijų kontekste“ ar panašiai, gauti stipendiją... Tuomet ir parašiau dviejų dalių „Šaktarpio metą“, istorinį romaną, kurį kūriau remdamasi daugiausia prieškario „mažlietuviška“ spauda. Skaitydama tą spaudą, dažnai aptikdavau savo senelio pavardę – jis aktyviai dalyvavo įvairiose su Mažosios Lietuvos kraštu susijusiose organizacijose. Tuo labai stebėjausi, nes savo senelį (kuris mirė, kai ėjau devintus metus) pažinojau kaip kuklų, tylų žmogų. Nusprendusi surinkti visus duomenis apie jį parašiau tokią „faktografinę“ knygą „Minjotų Donkichotas“, kurioje, manau, atsiskleidžia lietuvybei pasišventusio, vien šeima ir profesine veikla negalinčio apsiriboti žmogaus portretas. Medžiagos gana gausiai radau prieškario spaudoje, atsiminimais pasidalijo mama ir teta.
Ką Jums reiškia šis kraštas?
Mano žvilgsnis į Mažąją Lietuvą ir jos suvokimas keitėsi. Pradėjau nuo to mums įprasto, labai lietuviškai patriotinio požiūrio: tai – Lietuva, kurią engė vokiečiai, ir panašiai. Bet dabar truputį kitaip žiūriu.
Mums mielas terminas „Mažoji Lietuva“ nėra visai tikslus. Istoriškai teisingiau tą kraštą vadinti Prūsų Lietuva. Greta pagarbos lietuvybei, gimtajai kalbai, nėra niekintinas ir tas vietinis rytprūsiškas patriotizmas, liuteroniškoji tradicija. Labai pagarbiai žvelgiu į šį daugiakultūrį, daugiatautį fenomenalų krašą – nebenoriu atskirti grynai patriotinio lietuviškumo nuo vokiškojo konteksto, – pastarasis vis tiek egzistavo ir veikė ne tik nesąmoningai pasidavusius germaniškai įtakai. Pažvelkim, pavyzdžiui, į didelį lietuvybės puoselėtoją Vydūną – manau, aštrios konfrontacijos su „vokietybe“ nepamatysime...
Panašiai, kaip dabartinė Graikija nieko bendra neturi su Antikine, taip ir į Rytprūsius visiems mums reikėtų žiūrėti kaip į tokį atskirą savitą, užbaigtą, tęsinio nebeturėsiantį fenomeną, kuriame nebereikėtų stengtis atskirti, kur čia pavergti gerieji lietuviai, o kur tie vokiečiai niekdariai, kurie ten juos „niokojo“.
Bent jau Prūsų Lietuvoje – tame kampelyje, kaip aš suprantu, buvo gražiai sugyvenama ir vokiečių, ir lietuvių, ir kitų tautybių.
Dar vienas skaudus dalykas, kurį verta paminėti: mano „oma“ – močiutė – sakydavo, kad Klaipėdos krašte, jam jau tapus Lietuvos autonomine dalimi, lietuviškai kalbančių sumažėjo.
Kodėl sumažėjo?
Daugelis nusivylė. Ypač kai prasidėjo tas Kauno ponų diktatas, kai valdininkai, atvykę iš Laikinosios sostinės, Klaipėdos krašte ėmė diktuoti savo tradicijas, taip pat ir katalikiškas, liuteronybę laikydami vokiečių religija.
Tuometiniuose laikraščiuose skaičiau, kad vietinius lietuvius, kurie tikrai stengėsi lietuviškai kalbėti, papiktindavo, kad, pavyzdžiui, atvykę į kraštą gastroliuoti, Kauno teatro aktoriai tarpusavy kalbėdavosi rusiškai, matyt, baigę rusiškas mokyklas dar carinei Rusijai priklausiusioje Lietuvoje...
Tad keistai skambėjo priekaištas, kad šitas kraštas yra germanizuotas, kai žmonės atvažiuoja iš Didžiosios Lietuvos ir kalba ne lietuviškai... Ir pasiguodimų dėl valdininkų nemandagumo, net neblaivumo vidury baltos dienos to meto spaudoje teko aptikti...
Tad jau nebenoriu atsiriboti nuo tos vokiškos įtakos lietuvininkams, noriu matyti visumą, viskas ten susipynę. Idealusis lietuvininko iš Prūsų Lietuvos paveikslas man – tai sąžiningas, darbštus, tiesmukas žmogus... Ir dar kas mane nustebino skaitant to meto ūkininkų laikraščius – labai subtilus humoro jausmas.
Maxas Weberis knygoje apie protestantizmą rašo, kad geriausia diplomatija yra sąžiningumas. Tai ir yra idealus mažlietuvio moto.
Turbūt visi mažlietuvio portreto bruožai praverstų ir šiais laikais. Kokių dar savybių reikėtų?
Be paminėtųjų, dar ir atsakomybė už savo likimą. Kai mūsų Lietuvoje dabar nuolat visi verkia ir keikia, aš sakau, kad tai yra katalikiškas mentalitetas. (juokiasi) Ne tikyba, bet katalikiškas mentalitetas. Stebuklo laukimas... Nes būna taip: stebuklo laukiam, laukiam, ir nieko neįvyksta, tada reikia ieškoti kaltų. O liuteroniškas, mažlietuviškas mentalitetas yra toks: tu esi atsakingas už savo likimą.
Stengiatės tuo vadovautis ir savo kasdienybėje?
Manau, kad taip. Visą gyvenimą sunkiai sudurdama galą su galu, tikrai nemanau, jog kas nors dėl to yra kaltas, kad kas nors nesirūpina menininkais... Pati pasirinkau tokį varganą kelią, tai mano apsisprendimas. Mano gyvenimą lemia ne tai, kad valstybė nesirūpina rašytojais, jog kultūrinė spauda menkai remiama.
Bet sutinkate, kad gali būti daugiau ar mažiau palanki aplinka, tarkim, kultūrinei terpei plėstis?
Nesakau, kad nereikia formuluoti ir kelti valdžios institucijoms konkrečių reikalavimų, grįstų logika, tik ne ta: „protinga tai, kas naudinga man“. O dažnai kaltinimai remiasi būtent šia „logika“, bet aš sakau, kad niekur neveda tas nuolatinis kaltų ieškojimas tarp kitų.
Šiek tiek atsitraukiant nuo visų šitų dalykų... Ar dalyvaujate kokiose nors organizacijose, susijusiose su Mažosios Lietuvos kultūros, atminties saugojimu, puoselėjimu?
Esu Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčios narė, dalyvauju šios bendruomenės veikloje. Tiesa, liuteronybė yra ne vien Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, bet ir visos Lietuvos paveldas.
Nominaliai veikia ir bendrija „Mažoji Lietuva“, bet beveik jau nuslopusi. Aktyviausiai ji veikė savo susikūrimo pradžioje Atgimimo metais, tuomet ir Klaipėda, bendrijos centras, neatrodė ir toli.... Bet dėl įvairių peripetijų nuo jos nutolau, nebelaikau nare.
Palyginti neseniai įsijungiau į Reformacijos kultūros ir istorijos draugiją, jos siekiai man artimi. Tai nėra grynai „mažlietuviška“ organizacija, jai rūpi visas protestantiškasis Lietuvos paveldas – liuteroniškasis veiksnys galbūt čia silpnesnis nei evangelikų reformatų (su stipriu centru Biržuose); bet tai kultūrinė, o ne konfesinė organizacija
Tad bandymai domėtis ir veikti Mažosios Lietuvos labui susiję ir su Jūsų individualia veikla?
Taip, tai išlieka kaip mano asmeninė individuali veikla. Turiu naujų idėjų. Šiuo metu mane labai domina iš Mažosios Lietuvos kilusio Dovo Zauniaus asmenybė jis buvo užsienio reikalų ministras nuo 1929 iki 1934 metų. Skaitinėju tarpukario „Lietuvos aidą“, paskui reiks ir ankstesne spauda pasidomėti, ir į archyvus nueiti..
Tokių patriotų, kaip mano senelio ar Dovo Zauniaus, situacija buvo labai skaudi. Esu apie savo senelį rašiusi – jis buvo dviejų ponų tarnas. Viena vertus, labai pasišventęs lietuvybei, tačiau, kita vertus, kartu norėjo puoselėti Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto tradicijas – išlaikyti liuteronybę. Manau, daugeliui ir uoliausių kovotojų už Klaipėdos krašto prijungimą prie Didžiosios Lietuvos Santarvės šalių padiktuotasis šio krašto statusas – autonomija – buvo savaime suprantamas ir gerbtinas, tuo tarpu „Kaunui“, akivaizdu, tai buvo primesta laikina kliūtis, kurią reikėjo šalinti, pernelyg nekrintant į akis nei santarvininkams, nei ypač akylai situaciją stebinčiai Vokietijai.
Bandau tik įsivaizduoti, kokie vidiniai prieštaravimai turėjo draskyti mano senelį, Klaipėdos uosto muitinės tarnautoją, tautininką – tos kančios draskė... Klaipėdiečiai nuolat purkštavo prieš Kauno valdžią, o iš Lietuvos valdžios, valstybės pozicijų žvelgiant – atrodo natūralu, kad siekiama lietuvinti, dirbtinai įvežti kokių nors darbininkų, kad būtų lietuvių procentas didesnis. Ten įtampų buvo. Tad ir ir Dovo Zauniaus pozicija, manau, buvo labai nelengva. Tarkim, jis važiavo į Ženevą, į Tautų Sąjungos posėdžius ginti Lietuvos, nes Klaipėdos krašto veikėjai per Vokietiją pateikdavo skundų dėl autonomijos pažeidimo. Zauniui, kaip užsienio reikalų ministrui, reikėjo kumščiu trinktelėti tiems Klaipėdos krašto niekdariams – ko jie sumanė kenkti Lietuvos valstybei, jau ir taip nugenėtai – be Vilniaus.... O juk jis šaknimis iš ten, nors ne iš Klaipėdos krašto – iš anapus Nemuno. Tad į tų veikėjų vaidmenį žvelgiu su atjauta. Jie ėjo tarnauti Lietuvai kaip motinai... O kartu savo krašte vis jausdavo, kad ta motulė ne visada teisinga...
Esate kaip gentinius taškus minėjusi Klaipėdą, Šilutę, bet Vilniuje gyvenate jau ganėtinai ilgai...Ar nesiilgite su Mažąja Lietuva susijusių vietų?
Mano situacija yra problemiška ta prasme, kad gimiau Šilutėje, bet ten negyvenau. Kai buvau vienerių, šeima persikėlė į Telšius, ten baigiau ir mokyklą.
Man pačiai buvo įdomu, kad aš visiškai nejaučiau Žemaitijos sostinės savumo. Nors dar nebuvau apsisprendusi „mažlietuviškai“ tapatybei, bet man nei žemaičių dialektas atrodė gražus, nei žemaičiai malonūs žmonės. Tik paskui, kai jau susivokiau esanti mažlietuvė, man ir tas Žemaitijos bei žemaitiškumo svetimumas įsiprasmino.
Kai nuvažiuoju į Klaipėdą ar į Šilutę, man ten savi, mieli kraštai. Bet užgauna, kai oficialiai ar neoficialiai Klaipėdos kraštas įvardijamas kaip Žemaitijos dalis, ginu jo savitumą ir teisę į atskiro istorinio-etnografinio regiono statusą.
O pats Vilnius ar savas?
Taip, jis savas. Tačiau daugiau kosmopolitine kultūrine prasme. Man svarbios jo atveriamos galimybės. O jeigu kalbama apie Vilniaus istoriją, turiu ją priimti protu, ne širdimi – ji nėra „mano“.
Kaip supratote, kad norite būti rašytoja? Iš kur tas noras rašyti atsirado?
Galbūt iš intravertiškumo... Kai įsigyveni į tą vidinį pasaulį, į savąjį fantazijų, svajonių lauką... Kai gyveni fantazijose (nors jos gana realios, ne „fantastika“), neišvengiamai kyla noras jas užrašyti.
Tas jausmas paauglystėje mane persmelkė – „kaip aš norėčiau rašyti, pasišvęsti tam!“ Nemanau, kad turiu ypatingą rašytojos talentą, tiesiog esu ta, kuriai su savimi nėra nuobodu, visad vidiniai dialogai vyksta..
Ar Jūsų aplinkoje knygos buvo skaitomos?
Taip. Nors Telšiuose gyvenome tokioje proletariškoje aplinkoje – „Masčio“ fabrikas, kuriame dirbo mama. Ko gero, mes vieninteliai iš kaimynų turėjome knygų spintas – ir mama skaitydavo romanus, tėvas labiau istorines, tokias kaip Žukovo karo prisiminimai. Buvo ir žurnalų – tokių kaip „Mokslas ir gyvenimas“. Pagarba knygai ir skaitymui tikrai buvo.
Ar buvo knygų, kurios paveikė Jūsų gyvenimą?
„Džeinė Eir“! Tai buvo pirmas mano perskaitytas „rimtas“ romanas (po visokių raitelių be galvos), ir aš tikrai buvau sukrėsta. Daugiau tokį poveikį turėjusios knygos neteko skaityti. Nežinau, kokį įspūdį ta pati „Džeinė Eir“ man dabar padarytų. Bet tada, paauglystėje, jos emocinis intensyvumas buvo sukrečiamas.
Paskui turbūt jau kai kurių autorių knygos, kurias skaitydavau serijomis – Balzakas, Dostojevskis, Folkneris, Prustas... Kiekvienas tų autorių kažkokį langelį, properšą praverdavo. Vienas mano daug skaitantis draugas, sužinojęs, kad aš brandžiam amžiuje dar nesu daug ko skaičiusi, sakė, kad jis pavydi to atradimo malonumo... Tačiau tie atradimai, jeigu jie yra pavėluoti, nebėra tokie veiksmingi. Geriausia jaunystėje patirti tą visą klasiką.
O kaip šiuolaikinė lietuvių literatūra – ar skaitote savo malonumui?
Manau, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje labai stipri yra poezija. Nuo studentiškų laikų esu Antano A. Jonyno didžioji gerbėja. Mėgstu Aidą Marčėną, Sigitą Gedą, Onę Baliukonę, dar ne vieną poetą. Iš prozininkų „anais laikais“ žavėjo psichologinė Mykolo Sluckio kūryba. Dabar žavi Giedros Radvilavičiūtės, Danutės Kalinauskaitės talentas, jų intelektinė drąsa. Ir K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“ vertinu kaip puikų talento bei erudicijos rezultatą. Netikėtas atradimas man kadaise buvo V. Papievio „Vienos vasaros emigrantai“ – tokia egzistencinė poetika, niekaip nesupratau, kodėl tai netapo literatūros įvykiu, kodėl nesukėlė didelio šurmulio – tik su jo romanu „Eiti“ tarsi susivokta, rašytojas vertai pagerbtas.
Gal užsienio literatūra labiau traukia?
Mano skaitymas yra šiek tiek atsitiktinis. Jeigu patenka koks užsienietiškas romanas anglų ar vokiečių kalba, perskaitau – iš giminaitės atvežamų amerikoniškų romanų pirmiausia griebiu paženklintą Pulitzerio premija (iš šios vasaros atradimų – man negirdėtos Jane Smiley „Tūkstantis akrų“)... O dabar, pavyzdžiui, skaitau taip pat „šilutiškio“ Hermanno Sudermanno „Das Bilderbuch meiner Jugend“. Progos perskaityti literatūros, susijusios su Rytprūsiais, nepraleidžiu. Pažintinė literatūra taip pat svarbi... Thomo Manno festivalyje vis susitinkame su vokiete, kuri yra gimusi Rytprūsiuose, – tai mes vis apsikeičiame knygomis... Ji man vis ką nors atveža – tai pažintinę istorinę knygą, o dabar atvežė ir Sudermanną, aš jai įteikiau neseniai pas mus išleistą dvikalbį (originalas vokiečių kalba ir vertimas į lietuvių) Teodoro Lepnerio veikalą „Prūsų lietuvis“
Minite Rytprūsius – tad ta sritimi vis tiek domitės...
Be abejo. Rytprūsiai yra tas platesnis Prūsų arba Mažosios Lietuvos kontekstas, kuris mane kuo toliau, tuo labiau domina. Yra išėjęs „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ keturtomis. Kiekvieną tomą skaičiau nuo pradžios iki galo. Kaip romaną. Ir dabar vis prireikia žvilgtelėti kokios informacijos. Rytprūsių tematika yra ta gija, kuria nuolat domiuosi, nuolat skaitau – ar tai būtų romanas, ar istorinė literatūra...
Paskutinis klausimas: kokia yra rašytojos Astridos Petraitytės diena – kuo ji gyva šiandien, ką veikia?
Mano dieną išbarsto mano angažavimasis „Literatūrai ir menui“. Nesu laisvoji kūrėja. Nors mano darbas redakcijoje nėra etatinis, bet vis tiek viskas sukasi apie tai.
Kone kiekvieną dieną kirba mintis – ar turiu ką nors pakalbinti, paimti interviu? Ar ką nors įkalbėti parašyti tekstą, ar nueiti į kokį renginį? Taigi darbų ašis – „Literatūros ir meno“ publicistikos puslapiai, o šalia to yra visos kitos idėjos fix, dabar – tas Zauniaus projektas. Laimė, dabar Nacionalinė biblioteka yra sudariusi e-paveldo fondą, tad neišeidamas iš namų gali prie kompiuterio skaityti senąją spaudą (nežinau, ar visą, bet prieškarinį „Lietuvos aidą“ – tikrai). Tad ir aš dabar, kai turiu laisvą valandėlę nuo kitų darbų, sėdu prie kompiuterio ir ieškau publikacijų apie ministerio Zauniaus veiklą.
Taigi – paprastai mano kasdienybėje susipina dvi gijos: koks nors „mažlietuviškas“ projektas ir aktualioji publicistika „Literatūroje ir mene“.
O ar nebūna skausmingos pasirinkimo dilemos: „Va, turiu eiti dirbti, kai galėčiau kurti...“
Ne, nesu labai darbštus žmogus, kuris galėtų nuo ryto iki nakties dirbti. Man reikia šiek tiek pakaitalioti veiklą. Būna sveikiau, kai turiu kokį nors mažą darbelį šiandien padaryti, ir paskui žinau, kad esu laisva atsidėti „didiesiems projektams“. O jeigu visas laikas tavo – kaip man nedarbo laikotarpiu buvo mėnesių mėnesiai, tai būna sunkiau. Jei ir esi užsidegęs kokia idėja, nežinai, ar pavyks tai galiausiai prasmingai realizuoti. O padaręs kokį konkretų darbelį gali vertinti – kad tu čia užsiimdama kūrybiniais darbais poilsiauji, ir kaip bus, taip.. Vien tik kūrėja būti yra ne mano lemtis.
Kalbino Antanas Šimkus
