Artuma, 2012 Nr. 12
Spaudoje vis dažniau pasigirsta nerimo balsų – kas atsakys už vaikus, kurių tėvai išvažiavo į užsienį uždarbiauti, palikdami juos „savarankiškam“ gyvenimui. Tokie vaikai tampa didžiule našta visuomenei. Tai patvirtintų kiekvienas mokytojas, kurio auklėjamoje klasėje mokosi toks mokinys, mokyklos socialinis darbuotojas, tokio vaiko kaimynai. Dar daugiau apie tai pasakytų policijos darbuotojai, susiduriantys su nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumu. Bet tai jau išorinės šio reiškinio pasekmės, o vidinės – palikto vaiko širdelės skausmas. Kas gi joje vyksta?
Vaiko ryšys su tėvais
Tėvų palikto vaiko širdelė yra perpildyta skausmo, kurį sukelia fizinio ryšio su tėvais pažeidimas ir dėl to labai stipriai vaiko išgyvenamas stresas.Vaikas gimsta labai silpnas, tad suaugusiojo pagalba ir rūpestis – jo išgyvenimo sąlyga; be to jis nesugebės patenkinti net savo gyvybinių fiziologinių poreikių. Ir ne tik. Nuo gimimo vaikas pradeda mokytis gyventi jam naujame ir kitokiame nei motinos įsčios pasaulyje. Tad tiek mama, tiek gimęs kūdikis siekia užmegzti abipusį, šiltą ir patikimą tarpusavio ryšį, per kurį mama gali perteikti informaciją vaikui apie jį supančią tikrovę. Psichologijoje toks ryšys vadinamas prieraišumu.
Per pirminį ryšį su mama (jos rodomą rūpestį, meilumą, švelnumą) vaikas pajunta, kad yra geidžiamas, mylimas ir saugus šiame pasaulyje. Ši žinia, kurią kūdikis suvokia dar nesąmoningai, sudaro geriausias sąlygas jam vystytis, bręsti ir pažinti tikrovę. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad jei kūdikis netenka mamos, yra paliekamas ar apleidžiamas, jo asmenybės raida sulėtėja, sutrinka, ir užaugęs jis patiria rimtų psichologinių problemų – nerimo sutrikimų, polinkio į depresiją, bendravimo, prisitaikymo prie socialinės aplinkos sunkumų. Kiek vėliau formuojasi vaiko prieraišumas ir prie tėvo, senelių, jei jie skiria pakankamai laiko ir dėmesio. Toliau, tiek vaikystėje, tiek paauglystėje, tiek jaunystėje, prieraišus ryšys keičiasi kartu su vaiko asmenybės augimu, iš šio ryšio vaikas mokosi gyventi, perimdamas tėvų žinias, patirtį, mėgina savarankiškai įveikti sunkumus, remdamasis tėvų supratingumu bei palaikymu. Išlikęs artimas ryšys su artimiausiais ir vėliau kiekvienam suaugusiajam yra didelė paspirtis, nes būna tokių sunkių laikotarpių, kai artimųjų parama ir palaikymas neįkainojami.
Vienas svarbiausių žmogaus psichologinio brandumo kriterijų yra jo gebėjimas išgyventi savarankiškai (t. y. gebėjimas vadovautis tam tikromis vertybėmis, skirti gėrį nuo blogio, paklusti vidinei disciplinai, priimti teisingus sprendimus, kurie susiję su įvairiomis gyvenimo sritimis, pvz., laiko paskirstymu įvairioms veikloms, prioritetinių užsiėmimų numatymu, gebėjimu pasirinkti tinkamus draugus, spręsti iškilusias problemas). Kad žmogus subręstų, jam reikia turėti šalia rūpestingus ir mylinčius tėvus, su kuriais jį sietų gilus prieraišus ryšys. Seneliai, vaikystėje galėję pavaduoti užsiėmusius tėvus, vėliau to vaidmens atlikti negali, nes dėl didelio amžiaus skirtumo yra pernelyg nutolę nuo šiuolaikinio gyvenimo, to, kaip jį supranta paaugliai ar jaunuoliai.
Naujausi psichologiniai tyrimai rodo, kad asmenybės brendimas yra gerokai sulėtėjęs. Šį reiškinį bandoma aiškinti įvairiai, bet dažniausiai teigiama, kad pats gyvenimas sparčiai darosi vis sudėtingesnis, o vis intensyviau skleidžiama prieštaringa, įvairi, dažnai kenksminga, prieš patį žmogų ir jo gyvenimą (prisiminkime paplitusią mirties kultūrą) nukreipta informacija apsunkina vaiko ir jaunuolio psichologinį brendimą. Tad vidutiniškai tik 23 metų amžiaus jauni žmonės pasijunta pakankamai pajėgūs gyventi savarankiškai.
Stresas
Pasitaiko, jog tėvai nusprendžia, kad nė aštuoniolikos nesulaukęs vaikas yra pakankamai subrendęs gyventi vienas arba giminių ar pažįstamų tariamai prižiūrimas. Sakau tariamai, nes vaiko saugumo poreikis gali būti patenkinamas tik esant šalia tiems žmonėms, su kuriais nuo vaikystės sieja gilus prieraišus ryšys. Tėvams išvykstant šis ryšys nutraukiamas, ir vaikas išgyvena labai stiprų stresą (neturėkime iliuzijų, tikrojo ryšio negali atstoti bendravimas kompiuteriu ar telefonu). Jis pasijunta vienišas pavojų pilname pasaulyje ir išduotas mylimiausių žmonių. Beveik kiekvienas vaikas, išgirdęs tėvų ketinimą išvykti į užsienį ilgesniam laikui, iš susirūpinimo praleidžia ne vieną bemiegę naktį. Jį kamuoja baimė ir abejonės – ar sugebės vienui vienas išgyventi (padėties nekeičia, jei paliekami keli vaikai). Net jei tėvai kelis kartus paaiškina, kad „taip bus šeimai ir jam pačiam geriau“, jo širdis mažai klauso proto įtikinėjimų. Likęs vienas greitai pasijunta silpnas ir nepajėgus tvarkyti savo gyvenimo (juk jis dar nepakankamai subrendęs) – pradedant prisivertimu keltis į pamokas ir baigiant tėvų atsiųstų pinigų tvarkymu. Į atsiskyrimo nuo tėvų stresą vaikai reaguoja įvairiai, tačiau savo praktikoje dažniausiai susiduriu su dviem reakcijomis, kurias sąlygiškai galima pavadinti depresyviąja ir agresyviąja. Esant pirmai reakcijai, vaikas tampa uždaras, skausmingai išgyvena tėvų išvykimą, atsiriboja nuo draugų, pradeda nepasitikėti savimi, jaučiasi nevisavertis, nereikalingas. Dažnai savaip interpretuodamas šią situaciją, jaučiasi kaltas ir mano, kad jei būtų buvęs geresnis, tėvai būtų labiau jį mylėję ir nebūtų apleidę. Visa, kas jį anksčiau domino ir džiugino (mokslas, draugai, laisvalaikio pomėgiai, pramogos), nustoja patrauklumo; gyvenimas praranda žavesį ir prasmę. Palaipsniui toks jaunas žmogus grimzta į depresiją, kuri iškreipia ir žlugdo tolesnį jo gyvenimą.
Agresyviai į tėvų išvykimą reaguojantys vaikai taip pat išgyvena didelį skausmą, kuris būna labiau sumišęs su pykčiu ir neapykanta, nukreiptais į jį apleidusius tėvus. Tarp draugų (jie užima nepaprastai svarbią vietą jauno žmogaus gyvenime) staiga tampa „kitoks“, t. y. apleistas ir nemylimas. Jauniems žmonėms būti „kitokiems“ yra labai sunku, tokie vaikai dažnai tampa patyčių objektu. Siekdamas susigrąžinti savivertę, draugų akyse atsiradusį trūkumą bando paversti privalumu – savo namus paverčia „laisvu plotu“, užmezga naujas pažintis, jo aplinkoje greitai atsiranda tokių, kurie moka jo pažeidžiamumu pasinaudoti, išmoko jį svaigintis (tai vienas labiausiai paplitusių ir pavojingiausių kovos su stresu būdų), gali jį įtraukti į pavojingas nusikalstamas veiklas. Tokio vaiko širdyje tėvų apleidimo ir išdavystės skausmas auga ir vis dažniau išsilieja agresyviu ir destruktyviu elgesiu bendraujant su aplinkiniais. Todėl ateityje, jei ir netampa nusikaltėliu, jis patiria didelių sunkumų bendraudamas su kitais (kartą išduotas, nebepasitiki jais), kurdamas šeimą (jam labai sunku užmegzti gilų, saugų ir artimą ryšį). Apibendrinant reikia su apgailestavimu pripažinti, kad dažnai pernelyg ankstyvo atskyrimo nuo tėvų pasekmės vaikams yra tokios skaudžios, kad nebepataisomai iškreipia ne tik santykius su artimaisiais, bet ir visą tolesnį jų gyvenimą.
Kas kaltas?
Paklausite, tai kas kaltas? Gal vaikų lepumas, nebrandumas? Jei jums užverstų ant pečių naštą, pranokstančią jėgas, ir jūs kluptumėte bandydami eiti su ja per gyvenimą, ar tai būtų jūsų kaltė? Aišku, ne. Tai gal kalti tėvai, kurie nemato jokios išgyvenimo tėvynėje galimybės ir priima tokius sprendimus? Vargu, nes daugelis emigruojančių tėvų neįsivaizduoja, kokios skaudžios gali būti šio sprendimo pasekmės. Dažniausiai jas suvokia tuomet, kai sulaukia nerimą keliančių žinių iš namų. Tada jie meta darbus ir skuba į tėvynę. Deja, sugrįžę pamato, kad nesusikalba su savo vaikais, kad jie vieni kitiems tapo svetimi. Sutrikę ir išsigandę tėvai neretai kreipiasi psichologinės pagalbos, nors padėtį jau būna labai sunku pataisyti. Būtų gerai, jei suvoktume, jog, prieš priimant visų šeimos narių gyvenimą keičiančius sprendimus, prasminga pasikonsultuoti su psichologu. Tuomet žmonės dažniau išvengtų klaidingų, skaudžių padarinių sukeliančių sprendimų.
O kalti mes, suaugusioji tautos dalis. Mes savo valstybėje nusitvarkėme taip, kad darbščios šeimos negali fiziškai išgyventi, todėl bando gelbėtis emigracija, uždėdami savo vaikams nepakeliamą savarankiško gyvenimo naštą. Tai mes išsirenkame tokius valdžios atstovus, kurie gina darbdavių interesus, leisdami jiems savivaliauti ir darbuotojams mokėti dešimtimis ar net šimtais kartų mažesnius atlyginimus, nei sau patiems. Mes jau įpratę girdėti iš tribūnų kalbas, kuriomis emigruojantys žmonės kaltinami menku patriotizmu ar net tėvynės išdavyste. Bet giliau pažvelgus – sudarantys nepakeliamas darbo ir gyvenimo sąlygas daugumai, taip pat ir šeimoms, auginančioms vaikus, ir yra didžiausi mūsų tėvynės priešai ir antipatriotai. Jie stumia vaikų tėvus į darbo emigraciją. Tik guodžia, kad turtingieji darbdaviai, gyvendami toje pačioje visuomenėje, emigracijos pasekmes srebia kartu su visais. Gyvenimas – tai ne ežeras ar pilis, jo tvora neaptversi. Visi esame vienoje valtyje. Todėl ne už kalnų laikas, kai suprasime, jog norėdami išlikti visų pastangomis turėsime gyvenimą tėvynėje keisti – į žmoniškesnį, jaukesnį ir geresnį, į tokį, iš kurio nereikėtų bėgti uždarbiauti svetur, paliekant kenčiančius savo vaikus.
