 |
| Aleksandros Jacovskytės fotografija |
Rugsėjo 6–27 dienomis Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje Titanikas jaukiai įsikūrusios Aleksandros Jacovskytės fotografijų parodos lankytojams buvo suteikta proga paklaidžioti po 1963–1993 metų Vilniaus senamiestį ir centrą bei susipažinti su tuometine bohema ir nostalgija dvelkiančiais praeiviais. Paroda Vilniaus veidai dokumentuoja sovietinių laikų Lietuvą, tėvynės išsilaisvinimo iš diktatūrinės santvarkos pančių laikotarpį ir jos sužydėjimą. Vis dėlto istorinis kontekstas lieka A. Jacovskytės kadrų paribiuose ir netgi užkulisiuose. Menininkės objektyvas išdresuotas fiksuoti architektūros šedevrus ir šeimininkę supančią aplinką. Ši ekspozicija – asmeninio autorės archyvo fragmentas. Tai – tarsi jaunatviško A. Jacovskytės dienoraščio ištrauka.
Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) įgijusi scenografės specialybę, menininkė neapsiribojo kostiumų kūryba. Neapleisdama pašaukimo dailei, kūrė grafikos darbus, iliustravo eilėraščių knygą, dalyvavo bendrose parodose ir rengė individualias. Visada rasdavo laiko ir draugams: pokalbiams ir pasivaikščiojimams po neapšlifuotą deimantą – Vilnių. Nepaisant meilės Vilniui ir jo visuomenei, A. Jacovskytės fotografijos skelbia tautinės tolerancijos ir lygybės idėją. Saikingo patriotiškumo, neperaugusio į šovinizmą, dėka fotografės draugų rate – rusai, lenkai, žydai, paryžietė, latvė, estė, romai, atvykėlė iš Uzbekijos. Jie A. Jacovskytei tapo viena didele šeima. Visi jie kalba ta pačia meno, kūrybos, pagaliau bendražmogiškų poreikių, jausmų, tikslų ir siekio būti laimingais kalba.
Nesiekdama pripažinimo, nepretenduodama į publicistinio žanro rėmus, A. Jacovskytės nuotraukų kolekcija netikėtai gavo tam tikros kultūrinės enciklopedijos vardą. Preciziškai tikslios, datuotos metrikos su paaiškinimais jaunajai kartai atkuria tarybinio Vilniaus žemėlapį, papildo įsimintinų asmenybių biografijas ir netgi atstoja madų, interjero dizaino bei gyvenimo būdo žurnalą. Čia atgyja šurmuliuojanti Gorkio (dabar Pilies) gatvė, varpo dūžius atkartojanti Gedimino (dabar Katedros) aikštė, kurtinančia tyla apsišarvavusi Paveikslų galerija (dabar Katedra), sniego patale pasislėpęs Lenino (dabar Gedimino) prospektas. Čia žvilgsniu nulydi tinklininkas, Olimpinių žaidynių Meksikoje (1968 m.) čempionas Vasilijus Matuševas, čia su poeto plunksna pozuoja Tadas Kosciuška, čia svajingai smilksta tapytojos Jūratės Bagdonavičiūtės cigaretė, čia prie Gulbės vaistinės kukliai lūkuriuoja televizijos režisierius Vytenis Pauliukaitis. Į savo privačią erdvę mus įsileidusi A. Jacovskytė neslepia ir dinamiškų šeimos fotografijų. Nepažįstamųjų povyzomis supriešina vaikiškai naivų entuziazmą ir su branda ateinančią melancholiją.
Spektakliams modeliavusi kostiumus ir stebėjusi savo brolio scenografo Adomo Jacovskio apipavidalintus spektaklius, A. Jacovskytė fotografijoje atsispyrė manieringumui, teatriškumui, dekoracijoms. Net ir pozuojantys personažai spinduliuoja paprastumu, atvirumu, nuoširdumu. Monochrominis koloritas suteikia kompozicijų atmosferai romantizmo, paslaptingumo, intensyvūs šešėliai nugludina aštresnius kampus, akinanti šviesa išryškina arba – priešingai – ištrina faktūras, mimikas, sunkiau pastebimas smulkesnes detales. Kompozicija charakteringa – nesubjaurota teorinių komponavimo pagrindų. Pozuoja, rodos, ne tik veikėjai, bet ir fonas: akmenimis grįstos Vilniaus gatvės, Senieji Vilniaus stogai, subtilios nišos ir užkaboriai, įtaigi perspektyva – visi pataiko į toną ir yra parodomi fotogeniškiausiu kampu, niekas nelieka už borto, nepraslysta pro akylą menininkės žvilgsnį. Vilnius fotografuojamas ne paviršutiniškai – jautrus Vilniaus pojūtis pademonstruoja jo dvasią: tylią, šiek tiek atkampią, bet nepaprastai globėjišką ir prieraišią. Lygiai taip A. Jacovskytė apnuogina ir herojų sielas: tvirtai apsisprendusias ir sutrikusias, pavargusias ir energingas, spinduliuojančias tyru optimizmu ir pasidavusias pesimizmo gniaužtams.
Autorė teigia ir naujojoje architektūroje aptinkanti grožio apraiškų. „Šiuolaikinė architektūra irgi kada nors bus sena“, – apie laiko tėkmę samprotauja A. Jacovskytė. Moderni fotografavimo technika ir kompiuterinės koregavimo technologijos, pasak A. Jacovskytės, reikalauja ne mažiau talento nei tradicinės priemonės. „Aš ne prieš šiuolaikinę, bet tai ne man“, – konservatyvias pažiūras išsako menininkė. „Jeigu gyvenčiau kitame mieste, tikriausiai fotografuočiau ten gyvenančius žmones“, – atsitiktinai gimusi Vilniuje prisipažįsta autorė. „Mane domina urbanistinė aplinka. O antra, aš nemanau, kad mano sugebėjimas fotografuoti atspindėtų gamtą, todėl net nebandyčiau šito daryti“, – savo objektų pasirinkimą paaiškina A. Jacovskytė. „Fotografija – mano dalis, tikrai ne pragyvenimo dalis. Mes vieni kitus veikėm, mes negalvojom, kad esame bohema. Mes tiesiog gyvenome ir bandėme išgyventi“, – juokiasi A. Jacovskytė, paklausta apie ekscentriškus jaunystės draugus. „Mes likome draugais“, – apie ryšį su dar gyvais išsako autorė. „Aš tiesiog nenustojau fotografuoti. Dabar aš fotografuoju statiškai, statiškus vaizdus. Dažniausiai toje pačioje vietoje, su tokiu pat apšvietimu. Dažniausiai savo kambaryje. Tai kitoks laikas, kitoks matymas, – apie savo braižo permainas pasakoja autorė. – Viskas, kas padaryta gerai, man patinka. Neskirstau pagal srovę, nesu kokios nors srovės apologetas, be to, tos srovės dabar labai susipynusios.“
Fotoaparatas lydėjo kiekvieną menininkės žingsnį, nors ir nebuvo galvojama apie fotografijų išsaugojimą: „Dariau sau ir draugams. Man patiko tas procesas. Tiesiog jaučiau kažkokį vidinį poreikį. Man labai patinka šitos nuotraukos ir tie žmonės. Man malonu žiūrėti, man patinka ekspozicija“, – savo pasitenkinimo paroda neslėpė A. Jacovskytė.
Ilgesys. Būtent jis užvaldo vaikštant A. Jacovskytės gyvenimo pėdsakais. Nejučia apima noras grįžti į laikus, kurie niekada nebuvo mano. Virpteli nepateisinama nuoskauda dėl to, kas pasiliko praeityje, bet niekada neegzistavo. Platoniškos meilės Vilniui prisisunkusi atmosfera pasibeldžia į parodos lankytojų širdis, užkrečia juos troškimu išsaugoti, puoselėti, tobulinti... Ar Vilnius gedi savo jaunystės? Ar jis nemirtingas ir nesenstantis? Ar jis pamena, kaip šoko valsą A. Jacovskytės delnuose? Vilniaus veidai – tai iliustruotas meilės laiškas gimtajam miestui, tai intymūs ir stulbinamai sakralūs įžadai amžinai gerbti grožį.
Kultūros gyvenimo žurnalas jaunimui „Pašvaistė"