Tarptautinis pasauliečių pranciškonų ordino prezidiumas Tikėjimo metais nori geriau supažindinti tikinčiuosius su Katalikų tikėjimo turiniu ir socialiniu Bažnyčios mokymu. Nuo Antrojo Vatikano susirinkimo, švenčiančio 40 metų jubiliejų, didelis pasitikėjimas ir atsakomybė liudijant tikėjimą buvo patikėta pasauliečiams. Būtent pasauliečiai yra arčiausiai kasdienių visuomenėje iškylančių rūpesčių ir gali skleisti tikėjimo žinią „iš vidaus“.
Bažnyčios mokymas apie pasauliečių vaidmenį visuomenėje yra aiškus:
„Jie gyvena pasaulyje, tai yra gyvena imdamiesi visų įvairiausių jo pareigų ir darbų, supami įprastų šeimos ir visuomenės gyvenimo sąlygų, iš kurių tarsi nuausta jų būtis. Dievas juos ten šaukia, idant pagal Evangelijos dvasią atlikdami skirtąsias pareigas jie lyg koks raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo tarsi iš vidaus ir, šitaip spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu, viltimi ir meile, kitiems atskleistų Kristų. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją“ (Lumen Gentum 31).
Evangelinės vilties žinia yra skirta visam pasauliui ir pasiekia jį per pasaulietinius dalykus, kai pasauliečiai ištikimai atsako į Dievo kvietimą ir liudija Jo buvimą, įkūnydami Dievo veikimo apraiškas savo gyvenimuose ir darbuose.
Iš Antrojo Vatikano susirinkimo gavome reikšmingą mokymą: pasaulis nėra vien erdvė, vieta ar pašventinimo priemonė. Tai greičiau yra būdas gyventi orų Dievo vaikų gyvenimą žmonijos žaizdų apsuptyje, žaizdų, kurias Kristus prisiėmė sau. Maža to, pasauliečiai yra socialinio gyvenimo „ekspertai“ (santuokos, šeimyninio gyvenimo, kultūros, politikos, ekonomikos ir taip toliau). Jie yra svarbiausias ir unikalus Bažnyčios buvimas tose sferose, ir „Bažnyčiai itin reikalinga pagalba tų, kurie, gyvendami pasaulyje – ar jie būtų tikintieji, ar netikintieji, – yra įvairių institucijų bei sričių žinovai ir supranta giliausią jų dvasią. Visa Dievo Tauta, ypač ganytojai ir teologai, padedami Šventosios Dvasios, įvairius mūsų meto balsus turi išgirsti, pažinti bei aiškinti ir vertinti vadovaudamiesi Dievo žodžio šviesa, idant apreikštoji Tiesa galėtų būti vis skvarbiau regima, geriau suprantama ir tinkamiau atskleidžiama“ (Gaudium et Spes 44).
Klausydamasi pasaulio, Bažnyčia ne tik dėmesinga jo veikimo būdams ir kalbai, bet per juos siekia perteikti visose srityse veikiančio Dievo artumą, viltį ir iššūkius. Popiežius Paulius VI taip rašo apie pasauliečius savo apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi:
Jų pirmutinė bei tiesioginė užduotis yra ne kurti bei plėtoti bažnytinę bendruomenę – tai ypatinga ganytojų užduotis, – bet paversti tikrove visas krikščioniškąsias ir evangeliškąsias galimybes, kurios paslėptos, tačiau jau yra bei veikia pasaulyje. Jų evangelizacinės veiklos sritis – tai platus bei sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos pasaulis, taip pat kultūros, mokslo ir meno, tarptautinio gyvenimo, žiniasklaidos pasaulis, tokios evangelizacijai atviros tikrovės dalys kaip meilė, šeima, vaikų ir jaunimo auklėjimas, profesinis darbas, kančia. Juo daugiau bus Evangelijos įkvėptų pasauliečių, atsakingų už šias tikrovės dalis ir įtikinamai į jas įsitraukusių, kompetentingai jas plėtojančių ir suvokiančių, jog jiems reikia išskleisti visas savo krikščioniškąsias galias, kurios neretai giliai užkastos ir nuslopintos, juo labiau šios tikrovės dalys, nė kiek neprarasdamos savo žmogiškojo turinio nei jį aukodamos, bet, priešingai, atskleisdamos dažnai neįvertinamą transcendentinį matmenį, tarnaus Dievo karalystės statydinimui ir per tai išganymui Jėzuje Kristuje (Evangelii Nuntiandi 70).
Popiežiaus Benedikto XVI socialinis mokymas seka Pauliumi VI. Savo enciklikoje Caritas in veritate jis apmąsto kelis pamatinius Bažnyčios socialinio įsipareigojimo principus: „dialogą“, „broliškumą“, šeimą ir darbą, ypatingą dėmesį skiria verslo ir rinkos svarbai. Bažnyčiai reikia išmintingų krikščionių, kurie naudotų savo protą tikėjimo skleidimui. Drąsa reikalinga liudyti faktą, jog Kristus dovanojo mums dalinimosi logiką, ir kad dalydamiesi dauginame gyvenimą ir bendrąjį gėrį, o ne stumiame save skurdą. Benediktas XVI sako, kad tam pasiekti reikalingas mąstymo atsivertimas ir pasikeitimas. „Būtina iš tikro pakeisti mąstyseną ir rinktis naujas gyvensenas, kad „sprendimus vartoti, taupyti ir investuoti lemtų tiesos, grožio, gėrio paieška ir bendrystė su kitais žmonėmis siekiant bendrojo augimo“ (Caritas in veritate 51).
Pagal www.ciofs.org medžiagą parengė Monika Midverytė OFS