 |
Kalbant apie katalikiško jaunimo bendruomenes Vilniuje nepaminėti Kalvarijų jaunimo būtų neteisinga – jie žinomi kaip itin veiklūs ir gausūs. Tai viena iš priežasčių, nulėmusių susitikimą „Bernardinai.lt“ redakcijoje prie puodelio (iš tiesų – trijų puodelių) arbatos su šios bendruomenės nariais Aurelija Šukelyte ir Algirdu Baltuškoniu. Kalbėjomės ne tik apie tai, kaip jaunimas gyvena Kalvarijų parapijoje, bet ir apie jauno žmogaus poreikius bei klausimus nūdienos pasaulyje, bendrakeleivių svarbą tikėjimo kelyje. Kviečiame susipažinti – Kalvarijų jaunimo bendruomenė. Jie laukia naujų žmonių, taip pat priduria, jog ragina jaunimą ne tik ateiti konkrečiai pas juos, bet apskritai – ieškoti bendruomenės, kito žmogaus bendrystės. Tai gali tapti nuolankumo mokykla, kurioje mokomasi nusižeminti, kad išaugtų kažkas didesnio ir gražesnio.
Ketvirtadieniai ir sekmadieniai
Renkasi Kalvarijų jaunimas du kartus per savaitę – ketvirtadienį ir sekmadienį. Ketvirtadieniai gimė prieš porą metų kaip laisvos formos susitikimai, išsivystę iš to, kad po Taizé pamaldų jaunuoliai nenorėdavo skirstytis, turėdavo „arbatklubį“. Visgi šiuo metu ketvirtadieniai, kaip ir sekmadienio susitikimai, kuriems yra numatytas konkretus tvarkaraštis, jau irgi turi kalendorių. „Jį rengiame tam, kad jaunimas matytų, kas vyksta, kur gali ateiti. Sekmadienį 16 val. vyksta jaunimo Mišios, o po to – užsiėmimai. Renginių tvarkaraštį skelbiame internete“, – pasakojo Aurelija. Mergina pateikė ir veiklos pavyzdžių. Trečią mėnesio sekmadienį rengiamos evangelizacijos jaunimui, kurie dar nepažįsta Bažnyčios. Kartu su Vajc dalyvavę projekte „Evangelizacija Vilniaus mokyklose“ (apie jį galima paskaityti čia), pamatė, jog jų parapijos mokyklose yra susidomėjusių mokinių, reikia tik juos pakviesti. „O kaip tai padaryti, jie dar yra „žali“, kad neišsigąstų?“, – klausė Aurelija ir bandė atsakyti, jog nereikia pulti skaityti Šventąjį Raštą, pirmiausia kalbamasi, žaidžiama, susipažįstama. Bažnyčią reikia „atnešti“ į mokyklas, jei pačios mokyklos neateina.
Kalbantis paaiškėjo, kad Kalvarijų jaunimą sudaro „senasis“ jaunimas ir nauji nariai. Abu pašnekovai juokdamiesi tarė šiuos žodžius. „Senasis“ jaunimas – tai bendruomenė, kuri jau seniai yra kartu. Kalvarijų parapijoje jaunimas buriasi nuo tų laikų, kai Aurelija dar nebuvo gimusi. Mergina atsimena, jog vaikystėje matė, kad jos vyresnis brolis ir sesuo priklausė ankstesnių kartų Kalvarijų jaunimui. „Jei bandytume skirstyti Kalvarijų jaunimą, reikėtų kalbėti apie laiką iki 2009-ųjų, kai vyko Taizé susitikimas Vilniuje, ir po jo“, – sakė Algirdas. Jo metu prie bendruomenės prisijungė nemažai naujų žmonių, kurie dabar jau irgi priklauso „senojo“ jaunimo kategorijai. Tai įvyko todėl, kad Kalvarijų parapija priėmė 333 piligrimus, o jaunimo, galinčio juos priimti, nebuvo daug. Ėmęsi ieškoti savanorių per mokyklas, katechetes, – rado. Nuo to laiko bendruomenės narių skaičius laikosi daugmaž panašus. Aurelija priduria: „Žinoma, būna, kad vienas kitas padaro pertrauką, vienas kitas prisijungia.“
 |
 |
Jaunimas ir parapija
Paklausus, kokia veikla dažniausiai užsiima, pašnekovai pasakojo apie tai, jog veiklos planavimo principas yra toks – kad kiekvienas rastų tai, kas jam tinkama. Kartais sekmadieniais jie adoruoja, kartais žiūri filmą ar skaito Šventąjį Raštą. Pirmą mėnesio sekmadienį jaunimas rengia adoraciją visai parapijai – dalyvauja ir vyresnių žmonių, įvairių maldos grupių. Antrąjį – rengiamasi Lietuvos jaunimo dienoms. „Labai daug žmonių ateina, gal dėl to, kad susitikimas vyksta kaip diskusija, po katechezės kalbamės vieni su kitais. Turime dabar nuostabų naują vikarą – kunigą Mykolą, kuris moka įtraukti jaunus žmones į diskusiją, su juo jie labai nuoširdžiai, atvirai bendrauja, be jokios įtampos“, – pasakojo Aurelija. Algirdas pridūrė, jog yra tradicija važiuoti į rekolekcijas – pasiruošti adventui ar gavėniai. Taip pat visą naktį iš Didžiojo šeštadienio į Didįjį sekmadienį jaunimas tradiciškai dalyvauja adoracijoje. Praėjusią vasarą pirmą kartą suorganizuota vasaros stovykla – pavyko įgyvendinti seniai planuotą, tačiau vis neįgyvendiną idėją. Vasarą tiek daug renginių tikinčiam jaunimui – Lietuvos jaunimo dienos, Pasaulio jaunimo dienos, Taizé susitikimai. Didelis visos parapijos įvykis yra Sekminių šventė. Iškilmės vyksta keturias dienas: pradedama ketvirtadienį, penktadienis – Kunigų diena, šeštadienis – Vaikų ir jaunimo, sekmadienį susirenka ne tik visa parapija, bet ir piligrimai, maldininkai iš visos Lietuvos. Tai didieji Kalvarijų parapijos atlaidai. Jaunimas dalyvauja ne tik šeštadienio renginiuose, bet patarnauja parapijai per visas dienas: reikia dalinti vandenį, sustatyti suolus, paruošti sceną, surinkti šiukšles iš pievos etc.
Klausydama pašnekovų suprantu, kad jaunimas svarbus Kalvarijų parapijoje. Jie susirenka ne tik patys tobulėti, eiti kartu tikėjimo keliu, džiaugtis vieni kitais, bet ir patarnauti Bažnyčioje. „Dievas duoda talentą, negalime jo sau pasilikti. Turime dalintis talentais, dovanomis. Taip ir patraukiame kitus prie mūsų prisidėti. Šiuolaikiniame pasaulyje visi tokie uždari, individualūs.Paprastumas, neegoistiškas požiūris į gyvenimą – to žmonės ieško“, – sakė Algirdas. Jis pasakojo, kad sugrįžę po rekolekcijų jie kalba apie artumą, bendruomenę. Kodėl mes negalime visą laiką degti bendryste, atvirumu? Toks klausimas kamuoja jaunus žmones, kurie vis labiau nori atrasti paprastumą. „Parapija yra ta vieta, kur gali būti be kaukių“, – teigia vaikinas. Aurelija papildo, kad šiuo metu jaunimui aktualus klausimas, kaip su kitu žmogumi išlikti savimi, kaip draugystėje būti nesavanaudiškam: „Draugystės tema greičiausiai eina per visas kartas, bet dabar tai labai aktualu. Kodėl Bažnyčioje yra daug jaunų vienišų žmonių, nesukūrusių šeimų? Matau žmonių užsisklendimą savyje, baimę prie kitų žmonių priprasti.“
 |
Ar nekyla kartais tokia mintis – imsiu ir mesiu tą bendruomenę, kiek gi galima... Ir jeigu taip, ką darote tokiu atveju?
Algirdas. Visko būna – ir pasipykstam, ir įtampos pasitaiko. Bet esi įsipareigojęs bendruomenei ir reikia spręsti problemas, nesusipratimus.
Aurelija. Visada skatiname kalbėtis, neretai tie nesusipratimai kyla iš nesusikalbėjimo – mūsų labai daug, tai palanku gandams sklisti. Visi esame žmonės, ateinantys į bendruomenę su skirtingais tikslais, kol galų gale pasiekiame vieną. Vieni ateina savęs atskleisti, parodyti, kiti – Jėzaus susitikti.
Algirdas. Per atvirumą, nepykstant ant žmogus už tai, kad jis galbūt atėjo for fun, galima jį pakeisti, parodyti, jog jis gali atrasti daugiau. Reikia neatsukti nugaros. Visada sakau, kad kiekvieno žmogaus širdis yra sužeista, kartais nepastebime, jog artimo širdis kraujuoja. O per tokius netyčinius nepastebėjimus ir įvyksta nesusipratimų.
Aurelija. Dar nesutarimų bendruomenėje kyla dėl to, kad mes labai daug darome, įsisukame į darbus. Pastebim, jog kas nors nesiseka... O kodėl nesiseka? Reikia sustoti, grįžti prie šaltinio. Koks tų renginių, darbų tikslas? Jaunimą per Bažnyčią reikia vesti Dievo link. Problemų kyla, kai užmirštame tikslą.
Ar būtų galima kalbėti apie Kalvarijų jaunimo išskirtinumą?
Algirdas. Tai prisiderinimas prie kitų. Nėra abejingumo, atmetimo, jei siūloma melstis.
Aurelija. Kai vyksta rekolekcijos, adoraciją visi įvardija kaip kulminaciją. Mes maldos žmonės...
Algirdas. Nors turime reputaciją kaip veiklūs ir gausūs. Jei nebūtume maldingi, nepavyktų ir tiek daug nuveikti – tik Dievas palaiko.
Aurelija. Man atrodo, kad esame draugiški, linkę bendrauti su kitomis bendruomenėmis. Nėra jokios žmogiškos konkurencijos – kuri bendruomenė geresnė ir panašiai. Kartais susitinkame žaisti krepšinio, tinklinio su Aušros Vartų, J. Matulaičio parapijos, Katedros jaunimu, į svečius kviečiame Lentvario bei Druskininkų jaunimą.
Algirdas. Išsiunčiame kvietimus į savo didesnius organizuojamus renginius, pavyzdžiui, Sekmines, ir kitoms jaunimo bendruomenėms. Taip pat yra tradicija eiti nuo J. Matulaičio parapijos iki mūsų parapijos: nešamas kryžius – vyksta miesto evangelizacija. Be to, kalbant apie mūsų savitumą, – tarnystės svarba. Klebonas kelia mums reikalavimą, kad būtume veiklūs parapijoje, šitaip jis mus augina.
Ar galite įsivaizduoti kataliką, nepriklausantį bendruomenei?
Aurelija. O ar galima įsivaizduoti apaštalus atskirai po vieną? Aš negaliu. Kaip pamatysi Dievą, jei ne per kitą? Kaip Dievas tau prakalbės, jei ne per kitą žmogų? Kaip tu augsi tikėjime, jei nesidalinsi ir nediskutuosi?
Algirdas. Šv. Mišios yra pagrindas, šaltinis, dalyvaudamas jose tu esi bendrystėje. Tačiau jaunas žmogus pagal savo amžių turi tam tikrų tikslų, iškylančių klausimų, jam reikia atramos, kai sunku. Tam reikia būti bendruomenėje. Taip pat bendruomenė gali padėti jaunam žmogui suprasti, koks jo pašaukimas – per diskusijas, pokalbius.
Aurelija. Kai turi konkrečią tarnystę bendruomenėje, pamatai, kas tau gerai sekasi. Per tarnystes gali suprasti, kur link Dievas tave veda – kalbu ne tik apie kunigystę ar šeimą, bet apskritai: ar tau labiau tinka dirbti su vaikais, ar su seneliais.
Algirdas. Kai ką nors organizuojame, labai raginame jaunuolius, kad ir jie prisiimtų atsakomybę, kad ne vien vadovai darytų. Taip jie gali rasti savo vietą – paragavę skirtingų veiklų.
 |
 |
Malda ir draugystė
„Kai kurie iš mūsų sako, kad mes – kaip šeima. Kai rašome vieni kitiems laiškus ar bendraujame su kitu jaunimu, vadiname save Kalvarijų bendruomenės, o ne parapijos jaunimu. Esame susiję tarpusavyje labai stipriai, nes jau daugelį metų kartu veikiame, per daug ką kartu turėjome pereiti. Buvo visko: jaunimas veikė vieni dėl kitų, po to – dėl savęs, dėl Dievo ar dėl klebono. Esame patyrę daug bangų su potvyniais ir atoslūgiais. Tai mus ir sustiprina kaip bendruomenę“, – dalinosi mintimis Aurelija. Kalvarijų bendruomenės nariai bendrauja ne tik Bažnyčioje, jie yra draugai, kai kurie studijuoja tuose pačiuose universitetuose, mokosi tose pačiose mokyklose.
„Turime online maldos ryšį. Kai būna sunku ir reikia maldos – išsiunčiu žinutę ir esu užtikrinta, kad bent vienas „Garbė Dievui Tėvui“ jau yra. Palaikome vieni kitus, ištikus sunkumams. Mes kartu užaugę, subrendę, taip pat mūsų stiprybė yra dvasininkų palaikymas, ypač jaunimu rūpinasi klebonas Virginijus“, – sakė Aurelija. Uždavus klausimą apie maldingumą bendruomenėje, Algirdas tvirtino, kad kiekvienas pas juos randa tai, kas jam priimtiniausia. Jaunimas meldžiasi rožinį, šlovina giesmėmis, dalyvauja Taizé pamaldose. Šitoks varijavimas, pašnekovų nuomone, kyla iš atvirumo. Jei kiekvieną ketvirtadienį visus metus būtų kalbamas tik rožinis, ateitų tik tie, kuriems patinka ši maldos forma. Aurelijos ir Algirdo teigimu, tai – uždarumas. Taip pat jie pridūrė, jog labiausiai stengiasi įsižiūrėti į jaunimą – ko jiems dabar reikia: „Kaip vadovai visada galvojame apie tuos žmones, kurie ateina.“
 |
Parengė Rosita Garškaitė
Nuotraukos iš Kalvarijų jaunimo archyvo