 |
|
Astos Plechavičiūtės nuotrauka |
Keista, kaip kai kurie dalykai grįžta į madą. Štai Didžiojoje Britanijoje populiarėja skaitymas balsu. Žmonės susirenka kurią nors popietę ir garsiai skaito vieni kitiems pamėgtus kūrinius, apsakymus, eilėraščius. Šiais socialinių tinklų, elektroninių skaityklių ir vienatvės prie ekrano laikais skaitymas balsu sugrąžina mums tiesioginio bendravimo malonumą, primena vaikystę, kai mamos ir tėčiai prie lovos skaitydavo pasakas, o mes jausdavomės saugūs ir patenkinti. Skaitymas balsu yra įaugęs į mūsų kraują, o noras klausytis pasakojimų – išlikęs nuo neatmenamų laikų. Ir jį lengva prikelti. Atsisėskite patogiai ir paprašykite, kad jums kas nors paskaitytų jūsų mėgstamą kūrinį. Nenustebčiau, jei patirtus pojūčius norėsite pakartoti dar kartą. Ir dar.
Kates – už grotų?
Pradėsime nuo dalykų, dėl kurių, pasak nuvalkioto juoko, ir buvo sukurtas internetas: nuo kačių. Tikras mačo Ernestas Hemingvėjus turėjo ir savų silpnybių. Viena jų buvo katės. Daugybė žmonių kasmet aplanko rašytojo namą muziejų Ki Veste, Floridos valstijoje. Šiame name jis parašė keletą geriausių savo kūrinių.
Tačiau lankytojų susidomėjimo sulaukia ne tik Hemingvėjaus rašomasis stalas ar rankraščiai. Jie trokšta pamatyti tuzinus iki šiol name laisvai gyvenančių šešiapirščių kačių. Visos jos – rašytojo katino Sniegelio, turėjusio šešis pirštus, palikuonės.
Deja, tos katės tapo ir rimtų nesutarimų tarp valdžios ir muziejaus priežastimi. Jos ilgą laiką ramiai sau gyveno, kol staiga vienas lankytojas, susirūpinęs kačių gerove ir saugumu (ak, tie paslaugūs kvailiai!), apskundė muziejų JAV Žemės ūkio departamentui.
Apsilankė inspektoriai. Jie pareiškė, kad muziejus turi turėti licenciją katėms demonstruoti (tokios licencijos išduodamos cirkams, zoologijos sodams ir šunų bei arklių parodoms). Jie taip pat liepė kasnakt uždaryti kates į individualius narvus arba aptverti muziejų aukšta tvora, arba ant esamos tvoros įrengti vielą su elektros srove (kad katės nepabėgtų), arba pasamdyti sargą joms prižiūrėti.
Muziejui taip pat buvo liepta kates suregistruoti. Muziejaus darbuotojai pasipiktino ir kreipėsi į teismą, sakydami, kad departamentas neturi valdžios tėtušio Hemo katėms. Ir apskritai jomis puikiai rūpinasi vietinė valdžia.
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė, kad katės vis dėlto turi paklusti federaliniams įstatymams. Supaprastinus trylika puslapių užimančias teisėjo išvadas aišku viena: šios katės neša komercinę naudą, todėl turi būti reguliuojamos aukštesnių nei valstijos įstatymų. Teisėjas supranta muziejaus nusivylimą, bet nieko padaryti negali. Įstatymai aukščiau kačių.
Todėl, deja, laisvės dvasia, vis dar tvyranti Ki Vesto namuose, gali būt greitai išsklaidyta, o sužymėtos katės turės tvarkingai sėdėti narvuose. Juk viskas dėl jų gerovės, ar ne?
Aš labai bijau pelės
Aptarę kates, aptarkime ir peles. Gruodžio pradžioje į aukcioną Vokietijoje pateko Franzo Kafkos laiškas, kuriame šis rašo apie siaubingą baimę jam keliančias peles, nakčia lakstančias po jo miegamąjį ir skundžiasi katėmis, dergiančiomis jam į šlepetes.
Laiškas atsidūrė aukcione gruodžio 7 dieną, už jį prašoma 42 tūkstančiai eurų. Vokietijos literatūros archyvas pareiškė, kad tai jam per dideli pinigai, ir laiškas pateks į kito privataus kolekcionieriaus rankas. Laimė, į pagalbą atėjo turtingi Kafkos gerbėjai, panorę išpirkti archyvui laišką, kad tas taptų prieinamas publikai, o ne tūnotų kieno nors asmeninėje spintoje.
Šį laišką Kafka parašė savo draugui Maxui Brodui 1917-aisiais. Rašytojas tuo metu viešėjo sesers Otlos ūkyje ir bandė atsigauti nuo džiovos. „Pelėms jaučiu gryną baimę... Šios baimės kilmę tegul tiria psichoanalitikai. Kaip ir parazitų baimė, ji tikrai susijusi su netikėtu, nenorimu, neišvengiamu, nebyliu, niūriu, nežinomus kėslus slepiančiu šių gyvių pasirodymu. Aš jaučiu, kaip jie rausia šimtus tunelių mane supančiose sienose ir tyko ten...“, – rašoma laiške.
Kafka toliau aprašo mažų gyvių baimę: „Mintis, kad gyvūnas, atrodantis kaip kiaulė, t.y. komiškai, yra mažas kaip žiurkė ir šnarpšdamas išlenda iš urvo grindyse yra siaubinga ir nepakeliama“.
Kafkos specialistai teigia, kad šis laiškas svarbus, nes jame Kafka aptaria vieną svarbiausių savo temų – kenkėjų, parazitų, nešvaros. Šis laiškas, kaip ir geriausioji Kafkos proza – keliantis baimę ir kartu nesuvokiamai komiškas.
„Šis laiškas nuostabus, nes tai Kafka glaustai, – sako Vokietijos literatūros archyvo vadovas Ulrichas Raulffas. – Jame rašoma apie nešvarą, parazitus. Jis sako: aš esu suteptas, ilgiuosi švaros, negaliu pakęsti šių aplink mane ir manyje lakstančių gyvių, bet taip jau yra ir nieko čia nepadarysi.“
Laiškas gerai žinomas mokslininkams ir yra paskelbtas kartu su kitais Kafkos laiškais, bet jis visą laiką buvo tai vienoje, tai kitoje privačioje kolekcijoje.
Rašytojai, neišmeskite nieko!
Vis dėlto prekyba autorių laiškais grynas niekis, palyginti su tuo, kuo užsiima kai kurie JAV prekiautojai rašytojų popieriais ir daiktais. Stanfordo universiteto bibliotekoje saugomos Williamo Saroyano ūsų nuokarpos. Timothy Leary‘io žaidimams skirtą Nintendo pirštinę įsigijo Niujorko biblioteka. Teksaso universitete Ostine saugoma Normano Mailerio kalba, pasakyta per bar micvą.
Taigi, mieli rašytojai, ar turite rūsyje dėžes užrašų knygučių, čekių, pirkinių sąrašų, kvitų už ne vietoje pastatytą automobilį? Savo vaikiškų piešinių šūsnį? Paskambinkite vienam iš šio šlamšto supirkėjų. Jis parduos jūsų popiergalius (žinoma, jei esate bent kiek garsus) visai pelningai. Jie parduoda šiuos dalykus bibliotekoms, tyrimų centrams, universitetams.
„Turite Faulknerio skalbinių sąrašą? – klausia vienas iš tokių prekeivių, Kenas Lopezas. – Parduokite.“ Štai, pavyzdžiui, Normanas Maileris pardavė 1062 dėžes savo popierių už du su puse milijono dolerių 2005-aisiais. Bet pinigų greičiausiai išleisti nespėjo. Pasimirė po poros metų.
Daugiausia kainuoja popieriai, bet tiks ir elektroninio pašto laiškai. Štai tūla poetė Wendy Cope pardavė 40 000 savo elektroninio pašto laiškų Britų bibliotekai už 50 000 dolerių. „Didžioji jų dalis – klaikia nuobodūs“, – prisipažino ji BBC. Vienas iš jos eilėraščių paaiškina kodėl. „Neatsakinėkite į laiškus, – rašo poetė, – kai esate girti“.
Šiais rašymo kompiuteriu laikais rankraščių, taisytų autoriaus ranka korektūrų, raštelių pasitaiko vis rečiau. „O juk tai tikra archeologija. Juos vartydami mes matome neišnaudotas galimybes, kelius, kuriais nebuvo pasukta, – sako Lopezas. – Visa tai gali būti prarasta.“
Anksčiau rašytojai atiduodavo savo popierius už dyką. Už tai JAV jiems buvo taikomos mokesčių nuolaidos. Bet nuo 1969-ųjų viskas pasikeitė, įstatymas panaikino lengvatas ir nuo to laiko rašytojai už savo archyvus prašo nemenkų pinigų.
Pavyzdžiui 2006-aisiais Salmanas Rushdie pardavė Emorio universitetui 200 „irstančių, siaubingai netvarkingų kartoninių dėžių“. Emorio archyvarai viską sutvarkė ir pats Rushdie vėliau pasinaudojo jų darbu, rašydamas pernai išėjusius savo memuarus.
Įdomu, ar pas mus kas nors pirktų, tarkim, Sigito Parulskio archyvą? Arba Kristinos Sabaliauskaitės popierius? Ir kiek minėtieji asmenys užsiprašytų? Bet mūsų muziejai ir archyvai skursta, o turčiai literatūra nesidomi. Tad rašytojams popierius tektų palikti giminaičiams (pavojinga – gali išmest arba sudegint) arba atiduoti už dyką. Iš mūsų literatūros net taip neuždirbsi.
Beorė biblioteka ir netikę priedai
Keletas naujienų iš bibliotekų ir elektroninių knygų pasaulio. Britų bibliotekos spaudos archyvas persikelia į naujas patalpas už 300 kilometrų nuo Londono. Šiaip ši žinia būtų niekuo neypatinga, bet naujasis archyvas primena mokslinėje fantastikoje aprašomas bandymų stotis.
Visų pirma patalpose bus itin žemas deguonies lygis ir archyve žmonės nedirbs. Sistema bus visiškai robotizuota. Temperatūros ir deguonies lygio kontrolė padės sumažinti savaiminio užsidegimo ar paprasto gaisro riziką. Taip geriau išsilaikys ir itin seni (kai kurie net iš XVI amžiaus) laikraščiai.
Reikiamą laikraštį ar straipsnį skaitytojai galės užsisakyti per automatinę paieškos sistemą, o perskaityti tik po 48 valandų Britų bibliotekoje – pagrindinėje šalies bibliotekoje ir antroje pagal dydį ir saugomų spaudinių skaičių. Pirmąją vietą užima Kongreso biblioteka JAV.
Pasibaigus 2012 metams paaiškėjo, kad viena naujovė vis dėlto nepasiteisino. Kalbu apie elektroninių knygų priedus – specialias, knygą papildančias programas (žemėlapius, garso takelius, piešinius ir kitką). Regis, šie dalykai kaip tik turėtų klestėti: gausėja mobilių įrenginių, kuriuose ir su kuriais galima žiūrėti, klausyti ir žaisti. Be to, tokie priedai paprastoje, popierinėje knygoje smarkiai pakelia pačios knygos kainą. Taigi, perspektyvos neblogos.
Bet perkami priedai prastai. Visų pirma jais nusivylė patys leidėjai. JAV vos 15 procentų leidėjų tikisi, kad knygų priedai turi ateitį ir iš jų galima uždirbti. 2011-aisiais tokių optimistų buvo 34 procentai. Tiesa, 75 procentai leidyklų vis dėlto tokiais priedais prekiauja.
Įdomiausia tai, kad patys priedai dažniausiai būna puikūs – jie tikrai praturtina skaitymo galimybes. Tik neaišku, kaip ir kur juos pardavinėti. Jie juk ne knygos. Išleidus knygą su ja dirbama pirmus tris mėnesius po pasirodymo – per šiuos mėnesius ir paaiškėja, ar knyga perkama, ar ji kelia susidomėjimą, ar verta ko nors. Priedams reikia daugiau laiko.
O be to – kur juos siūlyti? Leidyklos interneto puslapyje? Google? Youtube? App Store? Niekas tiksliai nežino. Tad gali būti, kad daugiafunkcinė elektroninės knygos ateitis 2013 metais šiek tiek nusikels. Kol leidėjai sugalvos, kaip parduoti ne tik knygas, bet ir jų priedus.
Lyg premijų dar būtų maža
Gruodžio pradžioje literatūros pasaulis (bent jau Didžiojoje Britanijoje) praturtėjo dar viena premija, pavadinta kukliai ir kartu įžūliai – Literatūros premija (Literature prize). Jos įkūrėjai nori, kad premija taptų varžove Bookeriui.
Premijos rėmėjas dar neatskleidžiamas (o ji – 40 000 svarų sterlingų), bet turėtų paaiškėti šių metų vasarį, kai premija įgaus ir jos rėmėjo vardą.
Pirmosios premijos žiuri vertins knygas, išleistas nuo 2013 metų sausio iki gruodžio ir bus teikiama kitų metų kovą. Ji skirsis nuo Bookerio ir tuo, kad nebus apribojimų autoriaus šaliai ar kilmei. „Vienintelis kriterijus bus meistriškumas“, – tikina steigėjai. Tiesa, knyga turi būti parašyta angliškai ir išleista Didžiojoje Britanijoje.
„Mūsų tikslas – kad į skaitytojo rankas patektų kuo daugiau gerų knygų, todėl mes džiaugiamės galėdami tokią galimybę suteikti. Premija – tarptautinė, atvira visiems prozos žanrams ir, tikiuosi, pateiks puikų ir stebinantį sąrašą“, – tikina vienas iš premijos sumanytojų, agentas Andrew Kiddas.
Nauja premija kilo iš nusivylimo Bookeriu, kuris „ėmė teikti pirmenybę skaitomumui, o ne autoriaus meistrystei“.
Ko laukti kitąmet?
Metų pabaigoje buvo skelbiami milijonai sąrašų su geriausiomis knygomis, svarbiausiais įvykiais, netektimis ir naujienomis. Šių sąrašų pilnas internetas (lietuviškasis taip pat), tad jokių metų rezultatų neskelbsiu. Geriau pakalbėkime apie ateitį. Ko laukti 2013-aisiais? Kokios įdomių ir svarbių autorių knygos turi pasirodyti? Pabandysiu kelias jų pristatyti (apsiribosiu anglakalbe pasaulio puse).
Visų pirma balandį pasirodo naujas Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee romanas The Childhood of Jesus (Jėzaus vaikystė). Ne, jis ne apie tai, apie ką pagalvojote.
Perplaukę vandenyną, vyras ir berniukas atvyksta į naujas žemes. Čia jiems suteikiami vardai ir amžius, jie laikomi stovykloje dykumoje, kol išmoksta ispanų, savo naujos tėvynės kalbą. Vėliau jie apsigyvena mieste ir berniukas ima ieškoti motinos. Kartą jis pamato labai panašią moterį ir įkalba ją tapti mama. Kol kas apie turinį aišku tiek, bet nėra abejonės, kad Coetzee meistriškai papasakos mums apie žmogaus laukiantį pasirinkimą, meilę, vietą pasaulyje ir kitus esminius dalykus.
Gegužės mėnesį pasirodo Bėgančio paskui aitvarą autoriaus Khaledo Hosseini romanas And the Mountain Echoed (Ir kalnas atsiliepė). „Tai keletą kartų apimanti šeimos saga. Šį kartą rašau apie brolius ir seseris, apie tai, kaip jie myli, išduoda, aukojasi vienas dėl kito“, – rašo autorius.
Tą patį mėnesį pasirodo ir nauja J. R. R. Tolkieno knyga The Fall of Arthur (Artūro žlugimas). Tai nebaigta epinė poema, kurią suredagavo ir paruošė spaudai jo sūnus Christopheris. Tolkienas savaip perkuria karaliaus Artūro legendą, o parašyta knyga senąja angliška eilėdara. Dovana tikriems poezijos gerbėjams ir, žinoma, autoriaus gerbėjams.
Kitų metų pavasarį pasirodo ir Pasikalbėkime apie Keviną autorės Lionel Shriver nauja knyga Big Brother (Didysis brolis). Pandora pasitinka savo seniai matytą brolį Edisoną, džiazo pianistą, oro uoste ir neatpažįsta jo. Lieknas jaunuolis tapo nutukusia būtybe. Kas nutiko? Shriver parašė kūrinį, kuriame nagrinėja nutukimo problemą: kodėl mes nutunkame, kaip į tai reaguoja aplinkiniai, kaip vėl tapti savimi. Galima neabejoti, kad kūrinys bus ironiškas, kontroversiškas ir įdomus.
Kitais metais turėtų pasirodyti ir postmodernizmo literatūros legendos Thomaso Pynchono naujas romanas Bleeding Edge (Kruvina riba), o taip pat Viskas nušviesta autoriaus Jonathano Safrano Foerio naujas kūrinys Escape from Children‘s Hospital (Pabėgimas iš vaikų ligoninės).
P. S. Šių kronikų įdomybių skyrelį pradėsiu besilinksminančių rašytojų nuotraukomis. Sutikit, visiems mums iki gyvo kaulo įgriso rimtos prie mašinėlių ir kompiuterių rymančių rašytojų fizionomijos. O čia jie linksminasi, šoka, dainuoja, geria. Gražu pažiūrėti. Dar gražu pažiūrėti į įdomesnius pasaulio literatūrinius grafičius, su literatūra susijusias freskas ir rankų darbo Indijos meistrų knygas (yra ir filmukas). Jei tos grožybės dar negana, štai jums hipnotizuojanti knyga ir dovanos bytnikų, Kerouaco ir Ginsbergo gerbėjams. Ir pabaigai – puikus namukas, skirtas knygoms skaityti. Tik už 150 000 JAV dolerių. Stovi jis beveik negyvenamoje saloje prie Meino valstijos krantų.
Gerų atradimų.