Aušvydas Belickas - žymus Lietuvos kunigas ir žurnalistas. Gimė 1961 m. Kaune, 1968–1979 m. mokėsi Birštono vidurinėje mokykloje, 1982–1986 m. studijavo Tėvų Marijonų pogrindinėje kunigų seminarijoje. Ketverius metus yra buvęs žurnalo ,,Katalikų pasaulis" vyriausiuoju redaktoriumi. Išspausdino straipsnių religinio gyvenimo ir moralės klausimais Lietuvos ir užsienio (Vokietijos, Kanados, Lenkijos) leidiniuose. Nuo 2004 m. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) kunigas rezidentas, Lietuvos policijos kapelionas. Plataus akiračio žmogus, bendraujantis su tautinių mažumų atstovais, nuteistaisiais, su visais randantis bendrą kalbą. Labai įdomi asmenybė, į bet kokius klausimus atsakydavo greitai, aiškiai ir prasmingai - atrodė, kad nevengia išsikelti klausimų ir pats sau.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Abejojau nedaug. Atradau palyginti greit, ir tai buvo susiję su tikėjimu. Nors iš pradžių norėjau tapti architektu, vienuoliktoje klasėje, kada reikėjo apsispręsti, ar nešiu dokumentus į valstybinę įstaigą, ar ne, man taip kaip žaibas trinktelėjo - stosiu į kunigų seminariją. Tai buvo labai greitas ir netikėtas sprendimas. Visgi turbūt tai buvo natūrali seka, nes dar mokykloje mokydamasis, maždaug šešiolikos metų, pradėjau tikėjimą priimti rimtai, nevaikiškai. Anksčiau tėvai liepdavo į bažnyčią nueiti, melstis, tai klausydamas mamos viską ir darydavau. Bet apie šešioliktus metus pradėjau tikėti sąmoningai, skaityti pogrindinę literatūrą (visa religinė literatūra buvo pogrindinė). Ir toliau Dievo, knygų ieškojau, mąsčiau. O tikėjimas tuo metu buvo ir didelis iššūkis, nes Bažnyčia buvo persekiojama, tai tikėti ir viešai išpažinti tikėjimą buvo kartu ir pasipriešinimas sistemai, kurioje mes gyvenome, o man, kaip jaunam žmogui, visi šitie dalykai derėjo. Taigi sprendimas tapti kunigu buvo mano tikėjimo ir kartu pasipriešinimo visai sovietinei sistemai išraiška – pasirinkti kunigystę reiškė iš dalies būti už įstatymo ribų. Iš kitos pusės, sąlygas sudarė ir pati mokykla, kadangi į mano charakteristiką buvo įrašyta, kad lankau bažnyčią, o tai reiškė, kad į jokią aukštąją valstybinę mokyklą aš negalėsiu įstoti. Nors mokiausi gerai, man kelias buvo užkirstas. Tuo metu aš mąsčiau labai paprastai – koks yra mano gyvenimo tikslas, kaip aš tą tikslą galiu pasiekti? Kunigystė tada atrodė kaip tobuliausia forma - ir save realizuoti kaip asmenybei, ir maniau, kad būdamas kunigu aš daugiausiai galiu duoti visuomenei, žmonėms.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Kai buvau jaunas, buvo vieni autoritetai, laikui bėgant, tai šiek tiek keitėsi, o dabar didžiausias autoritetas yra Jėzus Kristus. Man visada buvo labai svarbu eiti prie pačių šaltinių, nes mes patys nesame tiesos šaltiniai. Rašytojai, filosofai taip pat nėra šaltiniai, tai tik tiesos atspindys. Tas šaltinis yra Dievas, ir jis man yra didžiausias autoritetas. O iš žmonių dideli autoritetai man buvo kunigai, su kuriais teko bendrauti (tokie kaip Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius). Jie buvo disidentai. Apie juos, kaip ir apie įvykius, kurie nebūdavo plačiai viešai aptarinėjami, skaitydavau ir kronikoje (,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika"). Ir tai, kaip jie aukojasi dėl Bažnyčios, kaip yra persekiojami, kiek jie turi vidinės tvirtybės man, kaip jaunam žmogui, darė įtaką ir teikė įkvėpimo.
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Labiausiai mane įkvepia Šventasis Raštas. Įvairių knygų skaitydavau, mėgdavau filosofines, istorines knygas, bet galų gale viskas susivedė į Šventąjį Raštą. Ten tiek yra įdomybių, kad turbūt mano gyvenimo neužteks, kad perprasčiau visa, kas parašyta. Ten išdėstyta tiesa apie Dievą, pasaulį ir žmogų, o kadangi apie žmogų, tai reiškia ir apie mane. Skaitydamas Šventąjį Raštą, klausydamasis Dievo žodžio, aš tai priimu labai asmeniškai, nes jis kalba man, kalba per simbolius, vaizdinius, istorinius įvykius, kurie kažkada vyko. Aš matau, kad tuose žodžiuose, tuose aprašymuose, tose situacijose esu aš, ir ta praeitis tampa dabartimi. Išnyksta laikas – labai įdomus dalykas, turbūt įmanomas tik per tikėjimą. Pasiskaitau ir papildomos literatūros apie Šventąjį Raštą, apie tą epochą, stengiuosi perprasti, kodėl tuo metu buvo kalbama taip, o ne kitaip, kodėl Jėzus Kristus tiems žmonėms tokius žodžius sako, o ne kitokius, kaip tie žmonės jo klausėsi, kaip jį priėmė – labai įdomūs dalykai, kuo toliau einu, tuo įdomesnių dalykų ten randu. Kas įdomiausia, aš ten randu visus atsakymus net į nūdienos klausimus, net kaip naujajai valdžiai seksis, ar bus gerovė sukurta, ar ne.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Jaunimas yra labai įvairus, kiekviena karta savita, bet visgi gerai galvoju. Man tenka sutikti labai daug gražaus jaunimo, laisvesnio negu ankstesnės kartos, laisviau mąstančio, ieškančio ir tikrai gan aktyvaus, galinčio kurti išganymo, pasaulio istoriją. Jei randa tiesos kelią, tai džiugu, ir Dieve duok, tuo tiesos keliu eiti, tik ne visi jį suranda, bet taip buvo visais laikais. Gal tiktai pasigendu revoliucinės dvasios. Mūsų karta jos, kaip ir nepasitenkinimo tuometine socialine, politine struktūra, kasdienybe, turėjo. Dabartiniame jaunime aš pasigendu to protesto prieš, pavyzdžiui, vartotojiškumą, susvetimėjimą, individualizmą, prieš moralinį reliatyvizmą. O jaunam žmogui paprastai būdinga kovos dvasia, jaunimas yra jautrus tiesai ir melui, jų mąstymas netgi linkęs į kraštutinumus - tik juoda arba balta. Truputėlį matau tokio susitaikymo su nūdiena, o toje nūdienoje taisytinų dalykų daug, nereikia pasiduoti bendrai srovei.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Labai keičia, daro didžiulę įtaką žmonių mąstymui. Palengvina bendravimą, tik gaila, tas bendravimas tampa labiau anonimiškas, labiau negyvas. Labai svarbus kontaktas su gyvu žmogumi, labai svarbu girdėti gyvą žodį, nes taip tu patiri žmogaus dvasią, kuri išeina iš jo. Kiekvieną žodį palydi emocija ir tai, kas išeina iš kito žmogaus, praturtina. Bendravimas tekstu yra ganėtinai sausas, bendravimą labai nuskurdina, tačiau pagelbsti sutikti daugiau žmonių, susikurti didesnį ratą, įgyti teorinės patirties. Nors esu užsiregistravęs feisbook'e, socialiniais tinklais nelabai naudojuosi, nes paprasčiausiai neturiu tam laiko, tik retsykiais pasiskaitau, ką mano prieteliai rašo. Informacinės technologijos yra svarbios, svarbu jas tinkamai panaudoti.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Ištikimybė Lietuvai man reiškia labai daug. Dievas man davė, leido gimti šioje žemėje ir tuo, kuo aš esu, tapau tėvų, dvasios, kurią jie į mane įdėjo, mokytojų, bet be abejo, ir savos žemės dėka. Labai didele dalimi mane formavo tautos istorija, tautos kultūra, tikėjimas – tai yra mano asmenybės sudedamosios dalys. Man labai svarbu ne tai, kad istoriniai įvykiai, bet istorinė atmintis – tai yra dalelė manęs. Aš jokiu būdu niekad nebūsiu kosmopolitas ar, kaip dabar vadinasi, pasaulio gyventojas – buvau ir būsiu lietuvis, kadangi čia gimiau, kalbu lietuviškai (nors tai nereiškia užsisklendimo nuo kitų tautų). Tautinė tapatybė man pagelbsti būti savimi, tuo, kuo aš esu. Net labai norėdamas, emigravęs, aš niekad nebūsiu amerikonu, anglu, norvegu ar, nuvažiavęs į Indiją, netapsiu indu, netgi jei ir labai mane induizmas patrauktų. Aš gan skeptiškai žiūriu į žmones, kurie, būdami europiečiais, skelbiasi esą rytietiškų religijų atstovais. Patys rytiečiai gali pasakyti – tu turi gimti toje kultūroje, tu turi gimti tame tikėjime, tada esi tikras, o šiaip visą laiką būsi emigrantas, pusiau skustas, pusiau luptas. Tautinė savimonė yra vienas iš pagrindų, ant kurių stoviu.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Žmogaus nuoširdumas ir gerumas. Mus pačius, mūsų gyvenimą kuria gėris ir tiesa. Dar dėl tiesos galim ginčytis, žmogus šiuo atžvilgiu visuomet yra subjektyvus, bet dėl gerumo, tai vienareikšmiškai – kiekvienas žmogus savyje jo turi labai daug. Kai aš patiriu gerumą iš kito, bendrauti yra vienas malonumas. Toks žmogus man yra ir autoritetas, nes jis liudija tikrą gyvenimą ir tikrą bendrystę, ima iš savo širdies ir duoda man, praturtina mane. Čia yra tokia nuostabi gerumo savybė – kuo daugiau atiduodi iš savo vidaus, tuo daugiau gauni. Ir aš, atiduodamas kitam žmogui, labai daug gaunu, priimu iš jo labai daug gerumo.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Šiaip aš visą laiką laukiau, kada baigsiu vidurinę mokyklą ir nebereikės eiti į pamokas. Daug yra atsiminimų – bendravimo su tėvais, su draugais. Paauglystėje ypač įsiminė piligriminės kelionės. Gerai atsimenu kelionę į Šiluvą, kai ji buvo uždaryta, sovietų valdžiai paskelbus kiaulių marą, ir snukio, ir kanopų ligas. Mes iš Kauno į Šiluvą ėjom pėsti, mus lydėjo saugumo mašinos. Ypač ryškiai įsiminė, amžiną atilsį, vienas iš organizatorių Mečislovas Jurevičius. Jis buvo nuostabus žmogus, lagerininkas, perėjęs kalėjimus, paprastas, bet labai gilaus tikėjimo, labai tvirtas, gyvenimo išbandytas, perėjęs per vandenį ir ugnį. Atsimenu, saugumas po mūsų žygio į Šiluvos atlaidus norėjo jį suimti, o mes stengėmės išvesti jį, kad saugiai sugrįžtų, todėl atsitraukėme iš Šiluvos per miškus. Dar labai ryškiai man yra įstrigę pogrindiniai jaunimo susirinkimai. Susirinkdavome privačiuose namuose, atvažiuodavo kunigas, mums pasakodavo apie tikėjimo dalykus, paskaitas skaitydavo ir vyraudavo tokia ypatinga dvasia. Būdavo labai labai džiugu matyti bendraminčius, mes buvome kitokie – brendome sovietinėje sistemoje, bet nebuvom tos sistemos vaikai. Man labai įstrigus yra ta mūsų bendrystė, bendra malda.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Gamtoje vyrauja harmonija ir didelis tikslingumas. Šalia to yra ir chaoso, tačiau harmonijos ir tikslingumo matau daugiau. Metams bėgant, aš ne tiek daug žiūriu į tai, ką mato akys, bet jau truputėlį toliau, man įdomu kitos planetos, kiti toliai. Mąstau, kokia maža yra žemė, palyginti su kosmosu. Kuo labiau tolsti nuo jos į tas begalines erdves, ji vis mažėja, mažėja, mažėja, mažėja. Tada ir dangaus skliautai tampa tiktai tašku. Kokia begalybė kosmose, kaip ten viskas įdomiai vystosi – ir materijos masės didesnės, ir cheminiai procesai yra nepalyginamai didesnio masto. Sukasi, formuojasi planetos, kurios gal po milijonų metų taps Žeme, kuriose gal išsivystys žmogus, Dievas įskels gyvybę ir žmogiškąją būtį. Ir ten, tame chaotiškame kosmose, ir ten yra labai daug harmonijos. Kita vertus, sugrįžtu iš kosmoso į Žemę ir, pasirodo, yra dar viena kelionės kryptis – iš makro į mikro kosmosą. Atsisėdi ant gėlės lapo ir dar gali eiti gilyn, ir tada pradeda skaidytis molekulės, atomai ir taip toliau, mikro kosmosas irgi su savais dėsniais, su savu judėjimu. Tada pradedi suvokti, kokia tai yra galybė. Kartu lengviau suvokti kūrėją, kūrėjo galią. Aš palyginu, kad man skirta gyventi gal septyniasdešimt metų, gal daugiau, bet tai yra kaip blyksnis, trumpa akimirka.Dėl atsitiktinumų tai, be abejo, visko yra šiame pasaulyje. Jei kalbėsim apie žmogaus būtį, tai ir atsitiktinumų gali būti, ir taip toliau, tačiau žmogaus, pasaulio atsiradimas nėra atsitiktinumas, kažkoks paslaptingas didysis sprogimas, kur maišėsi maišėsi tie atomai, netyčia susimaišė ir kažkas iš to tapo – šiuo atžvilgiu aš atsitiktinumu netikiu. Atsitiktinumas gali būti tam tikrų dėsnių visumoje, kažkokioje dėsnių sistemoje, pavyzdžiui, tam tikros dalelės gali skristi į kairę ir į dešinę, ir jos gali susitikti arba su viena, arba su kita, tačiau bendras jų judėjimas vis tiek yra sąlygojamas tam tikrų dėsnių.
O dėl pasirinkimo laisvės, tai žmogus ją neabejotinai turi. Tai yra viena iš didžiųjų dieviškųjų dovanų ir kartu vienas didžiausių suklupimo akmenų, ties kuriuo jis suklumpa. Jau pirmiesiems tėvams Dievas davė laisvę. Tai, ką mes skaitome Pradžios knygoje apie gėrio ir blogio pažinimo medį, yra mano pasirinkimo laisvės simbolis. Dievas man davė pasaulį ir patarė, kaip tame pasaulyje tvarkytis, kad būčiau laimingas, kad sukurčiau gerovę ir gyvenčiau saugiai, sočiai, džiugiai, bet aš turiu ir alternatyvą. Tas blogio ir gėrio pažinimo medis būtent ir yra galimybė rinktis. Žmogus pasirinko galimybę pagyventi savo galva, bandyti tiesą kurti iš savęs, gimdyti iš savęs būtį. Ir kas atsitiko? Dievas nesako: ,,Tu privalai, tu turi, aš tau įsakau gyventi taip, va, štai tau Dešimt Dievo įsakymų." Ne, jis sako: ,,Nevogsi – gyvensi, nežudysi – gyvensi", kokia alternatyva? Negyvensi. Bet jis neverčia, rinkis tu. Ir jei aš pagalvojau, ai, ne, aš pabandysiu kitaip, Dievas sako – prašau. Daug kas bando, ir aš bandau kartais savo apsisprendimuose, Viešpatie, gal aš kitaip padarysiu, nei tu man patari. Paskui aš turiu to pasirinkimo vaisius, bet dažniausiai tie vaisiai būna neigiami, kartūs. Taip kad laisva valia yra, ji egzistuoja, galima rinktis gyventi arba mirti, čia iš tikrųjų ir yra gyvenimo ir mirties klausimas.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Taip, tai savaime aišku. Ir tikiu, ir yra tekę kreiptis pagalbos, ir kreipiuosi. Netgi tokiuose pragmatiškuose dalykuose kaip meldžiant sveikatos – esu patyręs labai konkrečią pagalbą, išgydymo atvejis per maldą. Tie stebuklai iš tiesų egzistuoja. Ir, be abejo, aš tikiu, kad Dievas yra, kad jis dalyvauja mūsų gyvenime, pagelbsti, remia. Gyvenime jis duoda labai daug savarankiškumo, kartais net pagalvoji, kad per daug. Galėtų kai ką sutvarkyti, tai gal tikrai būtų geriau, jei jis kai ką nuspręstų už mus (juokiasi) .
Aklu likimu netikiu. Dievas žino žmogaus likimą, ateitį. Nė vienam žmogui neduota to žinoti. Kodėl? Todėl, kad neįpulčiau į pagundą atmesti šiandieną, nes vienintelis tikras dalykas, kurį aš turiu, tai yra šiandiena. Vakar dienos jau neturiu, o ateities dar neturiu – turiu šiandieną ir turiu į ją susitelkt, šiandien daryti tai, kas yra geriausia, šiandien ieškoti džiaugsmo, ieškoti laimės ir šiandien kurti gėrį. Dievas žino mano ateitį, jei aš šiandien padarysiu gerus sprendimus, be abejo, ir ateitis bus gera.
Na, o dėl nelaimių tai nė vienas nėra apsaugotas, visokių nelaimių gali būti, aš esu pasaulio dalis, o šiame pasaulyje būna visko – stichinių nelaimių, katastrofų, visko, aš nesu kuo nors išskirtinis, kad jų nepatirčiau, prašau Dievo, kad nepatirčiau, bet niekad negali žinot. Dabar daug kas laukia 21-os dienos išsigandę, nežino, kas atsitiks. Aš labai ramiai laukiu ne tik tos dienos, bet apskritai pasaulio pabaigos, kuri gali būt rytoj, poryt ar už šimto metų. Pasaulio pabaiga daug kam būna, mirties akimirką. Ir yra ko bijot, nes tada žmogus akis į akį susitinka su Dievu, ir jei tai yra pirmasis jo susitikimas, jis būna labai liūdnas. Žmogus tada suvokia, ką iš tikrųjų yra praradęs – gyvenimą. Bet aš tikiu Jėzumi Kristumi, tas susitikimas jau yra įvykęs, taip kad pasaulio pabaiga - ar tai būtų mano asmeninė mirtis, ar tai būtų grandiozinis įvykis, kuris sunaikintų visą pasaulį, būtų tiktai naujas žingsnelis į kitokią bendrystę su Dievu, kitokį jo regėjimą. Aš esu ramus ir visiškai to nebijau, kaip jau ten bus, taip jau bus.
Parengė Ieva Sadauskaitė