 |
| Nuotraukos - klier. Edvino Bružo |
Kviečiame paskaityti pasaulietės pranciškonės Jolantos Klietkutės liudijimo apie Mažesniųjų brolių ordino kapitulos baigiamąją dieną ir draugystę su broliais pranciškonais.
Penktadienio programa pasibaigia brolių kapitula. Graži pabaiga, į paskaitą pasikviečiant ir pasauliečius...
Dar neprasidėjus konferencijai ir matant, kaip salėje renkasi vien tik broliai, o pasauliečiai nedrąsiai vis dar būriuojasi koridoriuje, pasijutau labai keistai. Galvoje sukosi vienintelė mintis: „Ką aš čia veikiu?“ Kaip visada, kai pasijuntu nesaugiai, pasislėpiau už fotoaparato ir nutipenau durų link. Susiradau vietą balkone, kol nurims įėjimo ir vietos paieškų erzelis. Manęs niekas nematė, bet aš buvau šalia. Lengviau atsikvėpiau. Keistas jausmas pirmą kartą gyvenime „pagautas už uodegos“ ir įvardytas.
Iš balkono matyti, kad susirinkusiųjų panašiai 50:50 (t. y. pasauliečių: brolių), bet pasauliečių apie 30:70 (vyrų: moterų). Pastebėjimas, ir tiek.
Besižvalgant iš balkono, stebint besirenkančius brolius, staiga vėl iškilo jausmai, kurie buvo apėmę žiūrint Bernardinų parapijos atsikūrimo istorijos filmą. Tuomet verkiau ir suvokiau, kokiu įdomiu metu man teko gyventi. Brolis Benediktas pasakojo kaip jis, grįžęs iš Romos, vaikščiojo po Vilnių ieškodamas, kur pasimelsti, ir Katedros varpinės bokšte sutiko grupelę jaunimo „pusiau charizmatikų“, kaip jis prisijungė... Ir šią jaunimo grupelę įvardijo kaip Bernardinų parapijos pradžią. Verkiau nesustodama. Juk tai mes tada varpinėje meldėmės ir prašėme Dievo siųsti dvasios tėvą, ir užėjo jis... Mes buvome paprasti kaip trys kapeikos, užsidegę ir norėjome evangelizuoti, norėjome eiti, skelbti, veikti... Tai buvo mūsų gyvenimas, mūsų realybė. Nė vienas tada negalėjo pagalvoti, kad šie įvykiai gula į istoriją. O mes tik darėme tai, kam ragino dvasia: evangelizavome gatvėse, organizavome pirmąją Vilnelės valymo akciją, vieną pirmųjų Vilniuje jaunimo maldos dieną (Šv. Jonų bažnyčioje), šveitėme Bernardinų grindis ir laiptus... Ryškiai prisiminiau jau vėlesnių metų Sekmines, kai Bernardinų bažnyčioje, vadovaujami br. Gedimino, savo rankomis iš raudonų plytų statėme altorių (nes jo paprasčiausiai nebuvo), procesija ėjome į Trijų kryžių kalną ir tekant saulei laiminome Vilnių...
Neteko matyti tos dienos, kai broliai sugrįžo į Kretingą. Viešpats mane čia atvedė tik po kelerių metų. Bet visą laiką teko būti šalia brolių, matyti, kaip jie auga, keičiasi... Kaip keista, kad teko kartu rašyti pirmąjį projektą prašant pinigų aparatūrai ir kurti vardą bei oficialų popierių „Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba“ bei ginčytis dėl angliško atitikmens... Kaip keista ir kokia dovana, kad Dievas man visą laiką leido būti šalia (gyventi „Špitolėje“, matyti, kaip atvyksta pranciškonės misionierės ir šv. Klaros seserys, kaip kuriasi Pakutuvėnų bendruomenė). Žiūrėjau į brolius, šalia kurių esu jau tiek metų, ir suvokiau, kad daugumos jų plaukus išvagojęs sidabras.
O šiandien tenka dovana matyti, kaip ateina nauja brolių karta. Kažkada buvau netoliese, kai dabartiniai nauji definitoriai ieškojo savo kelio Giruliuose, Kretingoje, Pakutuvėnuose... Koks įdomus laikas matyti ateinančius kitokius brolius. Brolius, kurių jau niekas nepersekiojo, kuriems nereikėjo slapstytis, kuriuos augino ir ugdė visa pranciškoniška šeima (Italijoje, JAV, Kanadoje...).
Ir vis vien viduje kirbėjo mintis: „Ką aš čia veikiu?“ Kaip ne kartą esu girdėjusi iš ne vieno pažįstamo lūpų: „Ko tu čia draskaisi? Tai brolija, tai ne tavo reikalas.“ Su šia viduje lyg kirminas graužiančia mintimi klausiausi apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi konferencijos, taip pat skirtos broliams ar kunigams. Labai keistai pasijutau suvokusi, jog klausydama imu ginčytis: „Ne, turėtų būti taip...“ ir staiga išgirsti, kaip jis savo mintį pratęsia būtent tais mano žodžiais. Ar aš pernelyg šabloniškai mąstau, ar jis pernelyg nuspėjamai kalba? O gal tiesiog mąstėme viena dvasia ir kitokios minties eigos tiesiog negalėjo būti? Ir kuo toliau rutuliojosi mintis, tuo labiau aiškėjo, kodėl aš čia. Nežinau ar teisingai parašysiu itališkai „Vivimi tutto“ – gyvenk manyje visas – kasdienis kreipinys į Jėzų. Manyje Jėzus turi būti kasdien. Bet jis neveda į užsidarymą, neveda į individualią teologiją – veda į bendruomenę. Ir kunigas negali būti vienas, jam reikia brolių, kitų kunigų... Nors ir nebuvo pratęsta, bet toliau – reikia pasauliečių, kurie būtų šalia, būtų bendruomenė.
Pabaigoje brolis Astijus pajuokavo: „Šiandien vyrai kalba, moterys tyli.“ Ir tuo metu man prieš akis iškilo Jėzus, keliaujantis per Izraelį. Jį lydėjo moterys. Jos neturėjo jokių ypatingų pareigų, nesakė pamokslų, jos klausė ir dėjosi į širdis, jos – lydėjo.
Ir kam, jei ne broliams, turiu dėkoti už tokį pašėlusiai įdomų mano gyvenimą? Jei tada, prieš daugybę metų, Vilniaus arkikatedroje brolis Gediminas nebūtų mano draugei į rankas įbrukęs pluošto pakvietimų į stovyklą Giruliuose – mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Jei Girulių stovykloje nebūčiau mačiusi, kaip broliai nesiveržia į pirmąsias vietas, o dalijasi paskutiniu duonos kąsniu, kartais patys likdami alkani, kaip per naktis budi saugodami tvarką stovykloje, kaip be miego budi prie sergančiųjų ir t. t. – mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Jei tos Giruliuose mums uždegtos Dvasios ugnelės ir jaunatviško užsidegimo Vilniuje nebūtų palaikęs brolis Benediktas – mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Jei man metus viską, ką turėjau, ir atvykus į Kretingą, brolis Astijus nebūtų pasakęs: „Kiek čia, Špitolėje, prekystalį trinsi, eik mokytis“, – mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Jei anuomet Algelis nebūtų pakentęs mano užsispyrimo, ambicijų, nebūtų turėjęs kantrybės su manimi, – mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Ir jeigu brolis Gediminas, matydamas visus mano trūkumus ir silpnumą, nebūtų leidęs likti Pakutuvėnuose – mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Jei dar daug čia nepaminėtų brolių nebūtų buvę man Broliais – mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Kitoks... be Jėzaus...