„Artuma“ Nr. 1 (2013 m.)
Senais laikais visai kitoje šalyje 92 m. močiutė dalijosi savo tikėjimo patirtimi: „Esu gera katalikė: nerūkau, tik vakare pypkę patraukiu; negeriu, bet kartą per dieną stikliuką išlenkiu; nelakstau su vyrais, tačiau turiu draugą.“ Kaip eiliniam žmogui, senelei gyvenimu išpažįstamas tikėjimas dar nepasiekė pilnatvės. Kai tuokiasi skirtingų tikėjimų porelė, psichologai sako, kad svarbiau abiem panašiai uoliai savąjį tikėjimą tikėti, negu tai pačiai religijai priklausyti. Ir apie tikinčius sakoma: ne tiek svarbus tikėjimo, religijos turinys – „tikėjimo tiesos“, bet kaip tuo tikėjimu gyvenama. Dvasininkai gerai žino posakį, kad lengviau pasakyti dešimt pamokslų, negu Dešimties Dievo įsakymų laikytis. Uoliai bažnyčią lankantys parapijiečiai atsimena kasdienio tikėjimo vaidmenį posakiu: „Bažnytiniai žmonės labai malonūs, kol neužimi jų vietos bažnyčioje.“
Įdomiai tikėjimo ir gyvenimo ryšį apibūdina skautų sąjūdžio tradicija. Manytum, kad pagal svarbą pirmasis iš dešimties įsakymų būtų apie Dievą, tikėjimą, o tik vėliau apie artimą, tėvus, gamtą, draugus, save. Tačiau jau šimtmetį pirmasis jų priesakas yra: „Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio.“ Šį seka antrasis: „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei.“ Kai su vyresniaisiais kalbamės apie sąjūdžio religines gaires, viena pirmųjų, taikoma tiek jauniems nariams, tiek vadovams bei vadovėms, teigia: skautai, skautės stengiasi gyventi tai ir taip, ką ir kaip tiki, kaip prisiimtas tikėjimas (religija) moko – kad būtų darnus santykis tarp žodžiais išpažįstamos tiesos ir kasdienio gyvenimo būdo. Tada ir suaugusiojo pavyzdys – pagrindinis auklėjimo veiksnys – persiduoda gyvenimo krypties, savaime ar sąmoningai prasmės ieškančiam jaunimui.
Gražiai tikėjimą liudija kitas skautiškas dėsnis – prieš valgį (tiksliau, prie stalo) melstis. Kai stovykloje ar šventėje esama įvairių tikėjimų narių, kartais meldžiamasi be žodžių – vadovas ar vadovė taria: „Nulenkime savo galvas maldai.“ Tokia pagarbi ir veikli bendra sutartinė tyla išreiškia pasitikėjimą Aukščiausiojo globa, palaima, atleidimu. Tikėjimas panašesnis į pasitikėjimą negu teigimą. Jau Šventajame Rašte sakoma, kad tikima širdimi (pagal Bibliją – viduriais). Laidodami brangų asmenį, šermenų maldoje girdime: „Papildyk jo /jos tikėjimą ir viltį“, kai pereina gyvenimo slenkstį iš laikinosios kelionės į amžinąją tėvynę. Papildyti tikėjimą reikštų ne tiek turinio prasmę, kiek pasitikintį savęs atidavimą į meilingąjį Dievo glėbį – kaip mūsų motina sakydavo, „mirtis yra, kai Kristus apkabina“.
Dauguma žmonių įpratę dieną pradėti ir baigti malda, mintimi, atodūsiu ir taip paliudyti, išreikšti savo pasitikėjimą Dievo globa sau ir artimiesiems. Net restorane valgytojai nulenkia galvas, kartais persižegnoja. Vaikams sakome, kad prie skanaus valgio užtenka trumpos maldos. Jei patiekalai įtartini, neskanūs ar priverstiniai – reikia ilgėliau melstis, kol pasitikėjimas meilingu Dievo žvilgsniu įsitvirtina. Kiti kryželiu ant kaktos peržegnoja mokyklon einančius vaikus ar atsisveikindami su bičiuliais. Kryželis sienoje, paveikslėlis kampe kaip kaime, statulėlė kažkur kambaryje ar namuose įtvirtina kasdienio gyvenimo bei darbų ryšį su gyvybės Davėju.
Kukli, kasdienė ištikimybė yra brandesnė negu labiau magija kvepianti pažiūra į krikščioniškas (ar kito tikėjimo) apeigas, papročius, daiktelius, simbolius. Jei kunigas per Mišias nepaminėtų jų prašiusiųjų pageidaujamos pavardės, tuomet jiems sugriūtų visas tikslas Eucharistijoje dalyvauti, nebent šeima nulenktų galvą ir pakeltų širdį, sujungtų rankas. Uždegta žvakutė ar pašventintas daiktelis galioja, kai lydi pasitikėjimas Dievu. Kai JAV norima parduoti namus, o sunku pirkėją rasti, reikia nusipirkti šv. Juozapo statulėlę, ją galva žemyn kieme užkasti – bematant atsiranda norinčiųjų namą ar butą įsigyti. Daug magijos – neaišku, kiek tikėjimo ir pasitikėjimo. Čia kaip su šv. Antanu, į kurį žmogus kreipiasi padėti surasti prarastą tikėjimą. Kaip pranašai sako, reikia ne tiek žodžių ar apeigų, kiek tiesos, teisingumo ir taikos kasdieniame gyvenime.
Tarp kliūčių ramiai tikėti yra tikrų ar perdėtų praeities bei dabarties įvykių, neigiamai atspindinčių ar vertinančių tikėjimą ir Bažnyčią (priklausomai nuo religijos – sinagogą, mečetę, šventyklą). Žmones atbaido nepagarba, skaudus vaikų tvirkinimas, finansinės suktybės, dažnai prisimenami seniai peršokti ir perprasti istoriniai įvykiai. Iš dvasininkijos, Bažnyčios, pareigūnų ar veiklių parapijiečių reikalaujama daugiau negu iš eilinio (tikinčio?) žmogaus. Aną dieną viena močiutė sakė: „Kai kuriems kunigas nepatinka, jie piktinasi. Aš einu bažnyčion Dievo šlovinti ir žinau, kad kunigai yra žmonės.“ Lietuvoje madinga prisiminti kryžiuočių kardus ir liepsnas, lyg tai būtų buvę šiemet ar pernai. Per 600 m. nuo Žalgirio mūšio dar šis tas vyko krikščioniškose bendrijose, pasikeitė ir pasaulis, pasaulinė kultūra, religinės pažiūros bei supratimas. Bręsta žmogus, bręsta žmonija – bent to tikimės ir stengiamės tai puoselėti.
Kaip jau rašyta, jauni žmonės mielai įsitraukia, kai kas nors veikiama, daroma, sudaroma proga, galimybė kitiems patarnauti, artimui padėti. Tada tikėjimas palaipsniui auga galvoje bei širdyje, o visų pirma veikliose, dosniose rankose. Panašiai ir su Visuotine Bažnyčia. Geriausias liudijimas yra plačiausios apimties pagalba vargstantiems, savitarpio pagalbos ryšiai, kova už teisingumu grįstą taiką tarp tautų, religijų, kultūrų. Kas girdėjo apie kalavijuočius ar popiežiškąją valstybę, galėtų išgirsti ir apie pasaulinį Caritas tinklą, tarnavimą pabėgėliams, Šv. Egidijaus bendruomenės taikdarystę, savo apylinkės parapijos ištiestas į vargstančiuosius rankas bei širdis, pastangas paveikti savivaldybes, Seimą, valstybę teisingumo kryptimi visų bendram labui. Kartais užtenka pajusti kaimyną ar kaimynę. Visai neseniai viena mūsų lietuvaitė laidojo globotą vietinį gyventoją. Slaugė vyrą ir žmoną, šiai mirus, slaugė našlį dvejus metus be atlyginimo, nes jo santaupos, ištekliai buvo pasibaigę, šeimos kaip ir nelikę. Su didžiule pagarba ir rūpesčiu išlydėjo į Dievo rankas – kaip savą žmogų. Pats geriausias kasdienio, ištvermingo pasitikėjimo Dievu atvejis.
Tikėjimo metų proga šeimoje kalbamos maldos žodžiais dėkokime „už gyvybingą Šventosios Dvasios dovaną ja artėti prie Kristaus tikinčioje bendruomenėje“.
