„Dabar suprantu, koks svarbus yra žodis „namai“. Turiu būti namuose, kad man įvyktų rekolekcijos. Jei esu viešbutyje, kontoroje ar kokiame nors rekolekcijų centre – vargu. Tai štai: Guronys man yra namai. Vieta, kur manęs laukia, kur manimi bus pasirūpinta, kur galiu būti koks esu, prisidėti prie namų statymo ir palaikymo, kur pats galiu laukti kitų ir jais rūpintis, lyg būčiau paties Dievo įgaliotas. (...)Čia pasisotini dangumi“ – tai kelios sielovadininko Regimanto Laugalio, vieno iš daugelio Guronių rekolekcijų namuose vykstančių programų dalyvio ir palydėtojo, mintys, išrašytos šių namų mažytės penkerių metų sukakties proga. Penkeri metai – laikas – per trumpas jubiliejiniams apibendrinimams, tačiau pakankamas svarstymams, ar kritusi sėkla pataikė į nokią dirvą. Juolab toks svarstymas prasmingas, įsiklausant į Tikėjimo metų siunčiamus kvietimus.
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Jūsų dėmesiui – pokalbis su viena iš šių namų atsiradimo per Dievo malonę kaltininkių ir viena uoliausių jų puoselėtojų Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos seserimi Ligita Ryliškyte. Pokalbį parengė Elvyra Kučinskaitė.
Kodėl seserys eucharistietės ryžosi steigti rekolekcijų namus? Ar tai susiję su jūsų kongregacijos misija, ar labiau išreiškia rūpinimąsi dvasiniu, religiniu ugdymu Lietuvoje?
Kurdamos rekolekcijų namus pirmiausia bandėme atsiliepti į Dievo kvietimą, kurį aiškiai girdėjome įsiklausydamos į mūsų kaip bendruomenės patirtį ir siekius, laiko ženklus bei žmonių poreikius. Vienas svarbiausių apaštalinių mūsų kongregacijos tikslų yra skleisti ir ugdyti tikėjimą, padedant žmonėms pažinti ir pamilti Dievą, kuris Eucharistijos slėpinyje atsiskleidžia kaip besąlygiškai mums save dovanojanti Meilė. Rekolekcijos, mano nuomone, šiam tikslui puikiai pasitarnauja. Jos – proga susitikti su Dievu kaip Aš ir Tu. Žydų filosofas Martynas Buberis yra teigęs, kad susitikimas neįvyksta, jei santykis lieka Aš–Tai. Kas yra „Tai“? Kas yra „Tu“? Būti santykyje su „Tai“ – žvelgti į kitą kaip objektą, priklausantį tam tikrai kategorijai. Todėl nuspėjamą, apibrėžtą, ribotą, kurį stebiu, bet nesileidžiu būti jo keičiama. Leistis į santykį su kitu kaip „Tu“, vadinasi, rizikuoti visiškai ir besąlygiškai save atskleisti ir save Kitam dovanoti bei besąlygiškai priimti Jo ar Jos savęs dovaną. Tai lyg rizikuoti kristi į meilės glėbį, leistis į nuotykį. Santykyje su Dievu tai reiškia, kad Dievo pažinimas yra kur kas daugiau nei tikėjimo tiesų išmokimas ar pritarimas protu tam tikroms nuostatoms. Man rodos, tinkama santykio Aš–Tu analogija yra tai, ką patiriame nesavanaudiškoje ir dosnioje draugystėje. Tad steigdamos rekolekcijų namus įsivaizdavome juos kaip susitikimo, nuotykio, draugystės su Dievu erdvę. Vietą, kur galime būti labiau esami Dievui.
Kokia asmenine ir bendruomenine patirtimi rėmėtės, formuodamos savo rekolekcijų namų viziją? Kuo ji jums pačioms atrodo savita, kokias nišas ir stygius siekia užpildyti?
Turbūt kiekviena vieta turi savo atspalvį, skonį, veidą. Rekolekcijų namuose, Guronyse, ypač kreipiame dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia, būdamos ignaciško paveldo bendruomenės narės, stengiamės padėti žmonėms rasti Dievą visame. Pirmiausia Eucharistijoje ir kituose Bažnyčios sakramentuose, Dievo Žodyje, bendruomenėje ir jos dovanojamame tikėjimo pavelde, bet taip pat kiekviename, kurį Dievas duoda mylėti, mūsų gyvenimo istorijose, mene, mokslo atradimuose, gamtoje, mūsų kūne ir sielos galiose, mūsų laisvėje ir troškimuose... Sąrašas neturi pabaigos. Visur. Pasitikėdamos, jog Meilės Dievo kalba mus pasiekia per Apreiškimą ir kad ji taip pat yra „įrašyta“ mūsų gyvenimo patirtyje, pirmiausia pačios bandome tą kalbą išgirsti. Rekolekcijose dalinamės tuo, ko Dievui pavyksta mus išmokyti tame klausymesi. Man rodos, tokiu būdu užpildome nišą, kuri atsiranda, kai sekuliarioji visuomenė skatina tikėjimo ir gyvenimo atskirtį ar kai patys nesąmoningai bandome Dievą „uždaryti“ tik Bažnyčioje.
Taip pat esame įsitikinusios, kad kalba, kuria bandome perteikti tikėjimo paveldą ir patirtį, turi būti suprantama. Nors krikščioniškos doktrinos esmė nesikeičia, ją išreiškianti kalba vystosi ir keičiasi, Šventajai Dvasiai vedant Bažnyčią į tiesos pilnatvę. Antrasis Vatikano susirinkimas, kurio penkiasdešimties metų jubiliejų šįmet minime Tikėjimo metais, atkreipė mūsų dėmesį į tai, kad Šventoji Dvasia nuolat tobulina mūsų tikėjimą savo dovanomis, idant dieviškasis apreiškimas istorijos eigoje būtų vis giliau suprantamas. Rekolekcijų programose siekiame esmines tikėjimo tiesas „prakalbinti“ šiuolaikiniam žmogui suprantama kalba ir būdais, kad Šventoji Dvasia gautų progą gerai pasidarbuoti. O Ji to tik ir trokšta, dėl to nuolat dūsauja mus užtardama neišsakomais atodūsiais, kaip apaštalas Paulius moko Laiške romiečiams. Penkerius metus vykstančios rekolekcijos Guronyse mus tuo vis labiau įtikina.
Kalbate apie kitų palydėjimą į slėpiningus vyksmus, į gilią tikrovę, kuri įžodinta visada rizikuoja tapti vien „teisingu kalbėjimu“, vedančiu į išties sunkiai pasiekiamą ir todėl dažnai vien išorinėmis nuostatomis besiremiantį „teisingą gyvenimą“. Tačiau iššūkis, kurį sau iškėlėte, daug didesnis. Kaip jums pavyksta atsiliepti į ieškančiųjų lūkesčius, sukurti autentišką besąlyginio pasitikėjimo ir atvirumo erdvę? Kokiais būdais, priemonėmis, patirtimis kuriate tą šiuolaikišką kalbą, kurią minite?
Taikliai pasakyta – tikrai, nors žodžiai gali būti labai įtaigūs ir teisingi, jie nėra visagaliai. Jėzus irgi tai žinojo. Jis ne tik mokė bei skelbė, bet ir išvarinėjo demonus, maitino, gydė prisiliesdamas, patepdamas akis, liežuvius ir ausis seilėmis, o kartais net seilėmis ir purvu! Jis mums paliko Eucharistiją, per kurią vis dar prie mūsų realiai ir fiziškai prisiliečia, maitina ir gydo. Šiuolaikinis dvasinis rašytojas Ronaldas Rolheiseris yra teigęs, kad taip kaip žodžiais neįmanoma perteikti, kas yra bučinys, net jei kas ir storą tomelį su visokiais metafiziniais terminais nepatingėtų parašyti, taip ir mūsų santykiui su Dievu reikia daugiau nei jo „aprašymo“, teisingos doktrinos žinojimo. Reikia ritualo, liturgijos, atidaus Dievo kalbos klausymosi visa savimi, reikia Jėzaus sekimo patirties. Iš esmės, tik sekdami Jėzų ir maldoje apsvarstydami, kalbėdamiesi su Juo apie tą sekimo patirtį giliausiai pažįstame, kas Jėzus yra. Deja, mes, kaip ir Petras, dažnai linkę ne sekti, o paaiškinti Jėzui, kas su Juo turi ar neturi atsitikti... Mes linkę bėgti priešais Jį. Tokia vidinė nuostata dažnai kyla iš mūsų baimių ir nesaugumo. Rekolekcijų namuose bandome sukurti erdvę, kurioje išmoktume pastebėti Dievo meilės ženklus ir pasitikėti Juo. Mokomės rizikuoti ir prisiartinti prie Jėzaus tokie, kokie esame.
Kokias būdais ir priemonėm to siekiame? Jų tiek daug, kad norint išsamiai atsakyti turėčiau parašyti knygą. Iš tiesų, būdų turbūt yra tiek pat daug, kiek ir žmonių... Jie taip pat nebūtinai visiems tinka, nors dažnai girdime, kad žmonės būna labiausiai paliesti, kai skelbiamas žodis būna kaip nors įkūnijamas, kai tikėjimo patirtis atrandama ten, kur nesitikėta jos būsiant. Tokios įkūnytos ir netikėtos susitikimo su Dievu vietos gali būti mūsų pojūčiai, kūno kalba, meninė raiška, judesys... Ieškant tų būdų ir gimsta rekolekcijos, kuriose į susitikimą su Dievu žmonės ateina per sakralų šokį ir judesį, fotografavimą, sąmoningą Dievo dovanų priėmimą per penkis pojūčius, vaizduojamojo meno grožį ir dvasinę išmintį, kūrybą. Kad visa, ką sakau neliktų tuščiais žodžiais, galiu trumpai pasidalinti viena asmenine patirtimi. Praėjusį pavasarį palydėjau žmones sakralaus šokio rekolekcijose, kurioms vadovavo sesuo dominikonė iš Latvijos Diana Cerane. Vieno kontempliatyvaus šokio metu ji mūsų grupę perspėjo, kad kažkuriuo metu išjungs muziką, ir pakvietė toliau šokti tyloje, kol vėl pasigirs muzika. Netikėtai man tai tapo stipria dvasine patirtimi. Dievas leido suvokti du dalykus, kurie iki šiol gyvi tarsi kūno ląstelių atmintis. Supratau, kad net ir nutilus muzikai ji skamba kažkur viduje, ir šokis tęsiasi. Dievo meilė „veikia“ net tada, kai juntamai jos nepatiriame arba, ignaciniais terminais kalbant, kai aplanko dvasinės nepaguodos šaltis. Taip pat giliau suvokiau, kad žmogui negera būti vienam – kai išjungiama muzika, vienai išsimušti iš ritmo daug lengviau, nei kai šoka visa grupė...
Minite tiek kūrybinių raiškų – fotografija, judesys, muzika, vaizduojamasis menas... Šios sąsajos išties labai įdomios. Smalsu, ar tai naudojama tik kaip priemonės, įrankiai dvasinėms lavyboms, ar turite tikslą priartėti prie pačių kuriančiųjų galių, slypinčių kiekvieno žmogaus gelmėse, kad jos būtų atpažintos, atvertos ir dar labiau, dar drąsiau „išleistos“ gyventi? Kitaip sakant – ar tik žaidžiate, imituojate kūrybą geresnio savęs, kito ir Kito pažinimo vardan, ar ir artinatės prie pačios kūrybingumo paslapties, vietos, kur susitinka kūrėjas ir Kūrėjas?
Tikiuosi, kad „nežaidžiame“ ta blogąja, kūrybos imitacijos ar vaidinimo prasme. O šiaip tai žaidžiame ir žaidiname, nes tikriausia kūryba ir yra lyg vaiko žaidimas. Ritualas yra žaidimas. Anot Beno Ulevičiaus, net liturgija panaši į prakilnų žaidimą. Tarytum vaikų žaidime, kur viskas įmanoma ir viskas gerai baigiasi, kūryba kyla ir vyksta pasitikint, laisvai, drąsiai, įsiklausant į „vidų“ ir į „išorę“, ir į jų tarpusavio „dialogą“. Tai tos pačios vietos, kur mes, kaip krikščionys, tikime sutinką Dievą. Evangelijose Jėzus nuolat kviečia tikėti bei pasitikėti ir nebijoti, o, anot šv. Pauliaus, esame išvaduoti, kad „būtume laisvi“(Gal 5, 1). Autentiškoje kūryboje turime galimybę tai patirti per vidinės laisvės proveržį, kylantį iš kažkur, kas pranoksta net pačias mūsų gelmes. Maža to – per kūrybą mokomės gyventi kaip vidujai laisvi, atidūs, drąsūs ir pasitikintys žmonės. Jei Dievo Karalystė jau yra tarp mūsų ir mumyse, jei jos ženklas yra „daugiau gyvenimo“, atidžiai klausantis neįmanoma jos pražiopsoti. Kuriant ta vidinė klausa ištobulinama kaip niekur kitur. O išgirdus Karalystės „skambėjimą“, jau tenka rinktis: ar leistis tos melodijos „užburiamam“ ir styguoti savo gyvenimą pagal jos dėsnius, ar nusisukti ir eiti atgal prie savo turtų, galios, garbės... Šį pasirinkimą puikiai iliustruoja evangelijų pasakojimas apie turtingą jaunuolį.
Be abejo, meninė raiška, kūryba rekolekcijose tam tikra prasme lieka priemone, tačiau panašiai kaip malda ar Dievo Žodžio skaitymas yra priemonė. Visos šios „priemonės“ atveria galimybę susitikti su slėpiningu Dievu, bet nėra tikslas. Dažnai rekolekcijų dinamiką galime palyginti su vargingo perlų žvejo patirtimi. Prieš nerdamas į vandenyną, jis nusirengia rūbus, kad neužkliūtų už koralų. Panašiai per rekolekcijas dažnai „nusirengiame“ pokalbius apie orą ar net „neriame“ visiškoje tyloje. Perlų žvejys taip pat pasiima sunkų akmenį, be kurio nenusileistų į pačią gelmę. Rekolekcijose tas „akmuo“ – visos „priemonės“. Tačiau, pasiekęs dugną ir radęs nuostabaus grožio perlą, žvejys paleidžia akmenį, nes radus perlą akmuo tampa nebereikalinga našta. Taip ir rekolekcijose bandome nerti susitikimo su Dievu perlo link, ir visa paliekame, jį radę.
Ar klystu, ar jūs tikrai nuo pat pradžių nesustojote ties gana paplitusiu teiginiu „nedarykime to (taip), nes žmonės nesupras“? Gana daug patrauklių dvasinių ieškojimų, dvasinio lavinimosi kelių, kuriuos čia sąlygiškai pavadinome priemonėmis, yra atsisakoma, vengiama arba jų neieškoma būtent dėl šios priežasties – neva tai nėra tam pasirengusių žmonių – nei vedančių šiuo keliu, nei juo einančių. Betgi rimtai dvasinėje kelionėje užsiangažavusiems tos įvairovės išties trūksta, nes jie seniai yra išaugę iš elementoriaus marškinėlių. Jie ieško gylio, į kurį nuvesti senoji kalba tiesiog nebepajėgia, o nesulaukę perkelia savo lūkesčius į kitas erdves – dvasines, religines, ne dvasines ir ne religines, pseudodvasines ar pseudoreligines. O ką apie tai sako jūsų patirtis?
Atrodo, lengviausia yra pasakyti: nedarykime, nes nesupras, nepriaugę, nesubrendę, nepriims... Paprasčiau kartoti įprastas formuluotes, nesivarginti ieškant naujos kalbos, suprantamos šiuolaikiniam žmogui. Sunkiau yra pasitikėti žmonėmis ir juos auginti, sunkiau patiems augti, mokytis, ieškoti naujų būdų ir priemonių, rizikuoti suklysti. Tačiau Dievas mumis pasitiki, tapdamas duonos gabalėliu ir vyno gurkšniu Eucharistijoje. Dievas rizikuoja ateiti ir būti nesuprastas ir nepriimtas. Kodėl tad mums nerizikuoti? Mokinys juk nėra didesnis už Mokytoją. Be abejo, einant mažai pramintais keliais reikia nuolat svarstyti maldoj, ko Dievas trokšta – kaip sakytų šv. Ignacas, „skirti dvasias.“ Kad būtų rizikuojama tik dėl Dievo Karalystės, ne dėl mažesnių dalykų. Tad dvasinę įžvalgą nuolat pačios darome bei to stengiamės mokyti ir kitus. Ją praktikuojantis žmogus ilgainiui išmoksta atsirinkti, kas tikrai augina ir stiprina jo tikėjimą, viltį ir meilę. Pagrindinis klausimas, kurį sau užduodame svajodamos, kurdamos ir vesdamos programas, yra: ar tai padės žmonėms eiti Dievo link? Kitaip sakant, ar tai augins jų tikėjimą, viltį ir meilę? Vidinę laisvę? Džiaugsmą? Ramybę? Patirtis rodo, kad šitaip klausiant Šventoji Dvasia randa būdą savaip prakalbinti kiekvieną, ir pasirengusius ir „nepasirengusius“. O kad jau paminėjote elementoriaus marškinėlius, tai pritariu – daugelio tikinčiųjų, kuriuos sutinku, jais jau tikrai nebeaprengsi – bandymas taip daryti baigiasi ko nors plėšymu: arba marškinėlių, arba odos...
Kažkur esu skaičiusi vieno skaitytojo komentarą, kad rekolekcijų namai su visomis savo praktikomis tik atitraukia žmones nuo realių problemų sprendimo, įtraukdami į kažkokią „iliuzinę tikrovę“, į kurią vis grįžtama „susišvirkšti iliuzijų dozės“. Realiai tokių žmonių atotrūkis nuo gyvenimo keliamų iššūkių esą tik didėja. Na, negali sakyti, kad šiuose teiginiuose nėra dalies tiesos. Išties kai kas mėgstam tą nesibaigiantį „savęs valymo“ darbą, palikdami kažkam kitam spręsti gyvenimo uždavinius. Kaip tokį teiginį atremtumėte?
Turbūt nieko nėra baisiau kaip rekolekcijų pabaigoje išgirsti žmogų sakant: „Na, dabar metas grįžti į realybę.“ Kai taip atsitinka (ačiū Dievui, retai!), aišku, kad kažkur greičiausiai prašovėme. Vadinasi, mums nepavyko padėti žmogui atpažinti, kad Dievas yra pati tikriausia Realybė, o gyventi – tai leisti tai Realybei save apreikšti visame. Rekolekcijos reikalingos ne tam, kad nusimestume atsakomybę už realių problemų sprendimą, bet kad leistume Dievui visa parodyti savo šviesoje ir sustiprėję bei atsigavę Jame galėtume su nauja energija ir džiaugsmu gyventi kaip mylimi ir mylintys žmonės. Ar taip atitrūkstame nuo gyvenimo? Ne, manau, kad taip neriame į pačią gyvenimo širdį – ten, kur jo daugiausia. Vienas jėzuitas sako, kad kontempliacija yra „ilgas mylintis žvilgsnis į realybę.“ Kontempliatyviam žvilgsniui visa tikrovė yra viena tikrovė, Dievo mylima tikrovė. Kai tokiu žvilgsniu mokomės žvelgti į save, kitus, pasaulį, Dievą, atotrūkis tarp tikėjimo ir gyvenimo ne didėja, o mažėja. Rekolekcijas ir gyvenimą po rekolekcijų, maldos ir darbo ritmą galėčiau palyginti su įkvėpimu ir iškvėpimu: negana įkvėpti vieną kartą per gyvenimą ar kartą per metus. Reguliariai įkvėpti yra būtinybė, o ne svaiginimasis ar prabanga. Taip pat ir reguliariai iškvėpti. Gilesni ar ilgesni įkvėpimai nėra nuolatinė mūsų būsena, bet jie taip pat būtini, kad atsidustume, atgautume kvapą ar kad gydytojas išgirstų mūsų plaučius... Tiesa, kai buvome vaikai, atsimenu, giliai kvėpuodavome ir kad apsvaigtume. Turbūt ir tikėjime taip gali atsitikti: kol esame vaikai, galime ieškoti „iliuzijų dozės“, kai užaugame, išmokstame branginti atokvėpį, ne „dozes“. Pamažu išgirstame savo ritmą ir suprantame, kada bėgant gyvenimo uždavinių sprendimo maratoną reikia sulėtinti žingsnį ar net sustoti, kad siela galėtų mus pasivyti. Kad įvertintume ar pakeistume kryptį. Atgautume jėgas. Pamatytume saulėtekį. Išgirstume mylimojo balsą. Atsilieptume.
Rekolekcijų dalyvių atsiliepimai:
Esu jaunas, aktyvus, tikintis žmogus. Tikėjimas, žinoma, Aukščiausiojo dovana, bet jam taip pat reikalinga formacija, kurią kiekvienas vykdome individualiai. Man labai padeda (-ėjo) pašvęstųjų gyvenimas ir jų vykdomos veiklos. Esu aplankiusi didžiąją dalį Lietuvoje įsikūrusių vienuolynų. Įvairios rekolekcijos, susikaupimo savaitgaliai, gyvenimas vienuolių maldos ritmu – yra brangi ir svarbi mano tikėjimo kelio dalis. Guronių rekolekcijų namus ir seseris Eucharistietes ypač išskirčiau. Dėl seserų aktyvumo, modernumo, įsiklausymo į šiuolaikinį žmogų, naujausių dvasinių pratybų formų ir modelių. Teko dalyvauti ne vienose rekolekcijose ir savaitgaliuose, skirtuose įvairaus amžiaus ieškantiems žmonėms. Nieko naujo? Anaiptol. Liturginis šokis, moterų mistikių poezija, svečių iš užsienio – gerai žinomų dvasinių lyderių, psichologų seminarai, kūrybinės, fotorekolekcijos. Drąsiai pasakius – seserų Guronys prilygsta naujausiam išmaniųjų telefonų modeliui – žinai, kad čia visuomet bus naujausios dvasinės praktikos, originaliausios susikaupimo idėjos ir nepasenę bendravimo su pasauliečiais modeliai.
Agnė Žemaitytė
///
Atlikau šv. Ignaco pratybų pirmąją savaitę, buvo vasaros vidurys, tylos rekolekcijos. Vakarais, po adoracijos, visi traukdavome į aukštumėlę, kur dabar stovi koplyčia, saulės palydėti (panašiai kaip Palangoje einama ant tilto). Tuo metu savo atostogas rekolekcijų namuose leido vienas senas kunigas (Vaclovas Aliulis). Vaikštynei ir jį globojusiam rekolektantui padedant užkopęs į Guronių kalnelį, pagautas saulėlydžio grožio, sujaudintas šūktelėjo: „Kokie gražūs čia gaisai!“
Tie, kurie yra bent kiek pagyvenę Guronyse, pritars man, kad ten yra labai daug dangaus, visiškai tiesiogine prasme. Saulėtekis ar saulėlydis, giedra ar lyja, labai aukštai plunksniniai ar pažeme tamsūs audros debesys – labai daug dangaus. Čia pasisotini dangumi.
Nuncijus, apsilankęs Guronyse, pasakė: „Dievas čia jaučiasi tarsi namuose“.
Dabar suprantu, koks svarbus yra antrasis žodis. Namai. Turiu būti namuose, kad man įvyktų rekolekcijos. Jei esu viešbutyje, kontoroje ar kokiame nors rekolekcijų centre – vargu. Tai štai: Guronys man yra namai. Tai nereiškia, kad dažnai ten būnu. Pastaruoju metu – ypač retai. Ilgai nesvarstydamas sakau, ką man reiškia namai. Tai vieta, kur manęs laukia (nors kartais laukia tuščios sienos, bet vis tiek namai), kur manimi bus pasirūpinta, kur galiu būti koks esu, kur galiu prisidėti prie namų statymo ir palaikymo, kur pats galiu laukti kitų ir jais rūpintis, lyg būčiau paties Dievo įgaliotas. Visa tai Guronyse yra.
Kaip prasidėjo namai? Žinojau, kad seserys ieško jiems vietos. Kartą, sesers Ligitos pasitikėjimo Dievu nustebintas, ir aš pradėjau melstis dėl namų rekolekcijoms. Žinau, kad meldėsi daugelis. Tada atsirado Guronys. Seserys turėjo daug rūpesčių pritaikant gautuosius namus rekolekcijoms ir gyvenimui. Padėjau surasti darbininkų pertvarų statymui, išsirinkti ir atvežti duris, dar kažkokias smulkmenas, šiek tiek bendradarbiavau pertvarkant seminarų salę ir namų koplyčią. Su sese Modesta kasinėjom gazonus, ieškodami užsikišusio kanalizacijos vamzdžio. Valiau krūmus. Šienavau dalgiu. Padėjau išsirinkti traktoriuką žolei pjauti... Manau, kad daugelis galėtų prisiminti ir papasakoti savas istorijas, kaip jie prisidėjo prie namų kūrimo sau ir kitiems, ir... Dievui, Nazareto savaitgalių ar bet kuriuo kitu metu savo darbu, malda, kūryba.
Regimantas Laugalys