 |
Antanas Šimkus, Ieva Babilaitė. Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. – Vilnius, VšĮ „Bernardinai.lt“, 2012, 44 p.
Sulaukti jauno autoriaus knygos apie pašėlusią bobulytę yra smagu ne vien dėl to, kad jaunas autorius teikėsi atkreipti dėmesį į tokį amžių, kuris neretai laikomas beviltišku. Senas – vadinasi, nukvakęs, atsilikęs, pasiligojęs ir, jei ne suvaikėjęs, tai pagiežingas kaip septyni penktadieniai. Jeigu tai stereotipas, tai jis labai gyvas - ypač karaliaujant jaunystei, kuriai atrodo, kad senatvė yra ateitis, kuri, kaip komunizmas, niekada neateis.
Tačiau, vaizduojant „pašėlusią“, „šaunią“, „ne tokią kaip visos“ bobulytę, galima labai lengvai įkliūti į spąstus, kuriuos pavadinčiau veikėjo nesubalansavimu, prieštaringumu. Antano Šimkaus bobulytė Stasė lyg ir stengiasi išsiveržti iš savo „pensininko“ ar „senjoro“ (čia kaip pažiūrėsi) statuso, pasmerkiančio ją kasdieninei rutinai ir elgesiui: mokesčių mokėjimui, grybų rinkimui, serialų žiūrėjimui. Todėl lipa ant kopėčių ieškoti pavasario arba kasa sniegą daugiabučių kiemuose ir trukdo kaimynams miegoti. Tai reikėtų suprasti kaip smūgį rutinai, bet aš, gėda prisipažinti, tuo abejoju. Ir netgi pajuntu širdy pritarimą kaimynams, kurie, žiūrėdami į sniegą gremžiančią bobulytę, murma: „Kam taip sunkiai sunkiai dirbti?“ O kadangi bobulytė atšauna jiems vos ne citata iš moralinio komunizmo statytojo kodekso:“ Tinginiams miegų saldybė/ Nepadės prasimaitinti“, suabejoju ir citata. Neabejočiau, jei bobulytė turėtų kiemsargio etatą, bet, kiek suprantu, sniegą ji aršiai gremžia visuomeniniais pagrindais.
Kita vertus, abejonių, ir nemažų, sukelia „švelnūs“ knygos moralitė: einančius per gatvę degant raudonai šviesai, bobulytė apdaužo lazda (vaizdo nejaukumo negelbsti nė praeivių įvardijimas „statistine minia“ – vis tiek įsivaizduoju, kaip bobulytė trenkia kokiam vaikui ar kitai bobulytei, nes būtent pastarosios dažnai nesilaiko saugaus eismo taisyklių); bara anūką, tempiantį grybų krepšius autobuso link ( anūku dėta, aš su bobulyte neičiau grybauti); o eilutės „Žaidė futbolą per dieną, /Katino tykojo,/ Vogė dviratį iš kiemo,/ Vilkšunį aplojo“ jau sukelia ir klausimų, susijusių su adekvačiu etikos suvokimu. Jeigu aploti vilkšunį dar būtų pusė bėdos, taip dažnai elgiasi nesubalansuoti asmenys, tai futbolo žaidimas „visą dieną“ jau kelia šypseną (daug matėt bobulyčių, kurios neuždususios dešimt minučių po veją palakstytų?), tykoti katino - veiksmažodis „tykoti“ gero nežada, ir tai stebėtina, nes kitame eilėraštyje bobulytė visomis išgalėmis ruošiasi gelbėti kačiuką, o vogti dviratį... na, na. Visgi adresatas yra vaikas, ir estetinius bei etinius akcentus reikia sudėti tiksliai. Kai tų akcentų nėra, kyla įspūdis, lyg veikėja būtų tik „šauniai“ išgalvota, jos su vaikaičiu nejungia natūralus ryšys, nėra psichologinės situacijų motyvacijos, sąsajų su realybe. Čia peršasi išvada, kad kitoniškumas sugalvotas dėl paties kitoniškumo ir yra tik pataikavimas jaunajam skaitytojui.
Kitas aspektas, keliantis prieštaringus jausmus - knygos eilėdara. Galima suprasti, kad autorius, kaip ir jo herojė bobulytė, troško išsiveržti iš tradicinės, rutina tapusios eilėdaros, ritmikos ir tikslaus rimavimo, ne tik kad nesekti klasikine tradicija, bet galbūt ją laužyti, keisti, reformuoti. Suaugusiųjų prozos ir poezijos sektoriuje tokie eksperimentai pakankamai įdomūs, galima sakyti, pasiteisinantys, nes sukelia prieštaringų nuomonių bangas, gyvina polemikos tradiciją. Tačiau ar tokie eksperimentai visada pasiteisina vaikų literatūros srityje? „Bobulytės“ autorius, būdamas profesionalas, specialiai kuria šlubuojantį, užsikertantį eilėraščio ritmą, su netaisyklingai krintančiais kirčiais, nevienodu skiemenų skaičiumi, rimai ne tik kad nėra tikslūs, bet kartais ir visai priešingi savo sąskambiais. Neketinu autoriui dėl to priekaištauti, nes jo ketinimai šiuo atveju yra geri - išvaduoti vaikišką eilėraštį nuo skambaus, bet tuščio eiliavimo klišės, nuo įsipykusios kaip dantų skausmas „harmoningos“ ritmikos ir, be abejo, gražių epitetų bei palyginimų. („Gražūs“ eilėraščiai vaikams galbūt padaro daugiau žalos, negu „negražūs“). Bėda yra ta, kad autoriaus eilėdara, imituojanti natūralią vaiko kalbėseną, vaiko jauseną (vaikai neretai improvizuodami kuria eilėraštukus tokiu stiliumi), grafomanui eiliuotojui yra tokia pat paranki, kaip ir klasikinė eilėdara, jeigu tik ne parankesnė, nes tinka tiems „kūrėjams“, kurie neturi kalbinės klausos. Paskaitęs „Bobulytę“, toks kūrėjas nudžiugęs sušuks: „O, taigi ir aš taip galiu, ir dar geriau!“ Ar ne geriau būtų, jei perskaitęs pasakytų: „Ne, šitaip aš nesugebėsiu“?.. Ir tas nesugebėjimas neretai gali būti susijęs su ganėtinai paprastais klasikinės eilėdaros dalykais - galima sakyti, su eilėraščio technika, kurią irgi reikia išmanyti.
Šiaip jau knygoje esama ir neblogų situacijų, ir humoras blyksteli, ir klasikinės intonacijos suskamba ( „Visame kieme – nė dvasios,/ Tuščia tuščia po langais,/ Bobulyčių serialai/ Dūsauja visais balsais“). Atskiro žodžio vertos ir knygos iliustracijos, ir meninis apipavidalinimas, kurių autorė – Ieva Babilaitė. Nelabai ką išmanau apie dailę, todėl tik pasakysiu, kad man patinka skrendanti „paukštiška“ šypsena ant viršelio ir iškirpti skrituliukai, pro kuriuos kaip pro langus galima pamatyti, kas dedasi „bute“ – knygos viduje. Bobulytę Stasę dailininkė, regis, savaip perprato – kitaip ar būtų uždėjusi jai raudonus akinius. Tai lyg ir įspėjimas laikytis nuo bobulytės deramu atstumu - lyg nuo jaučio, kuris jau sutrypė toreadorą, o dabar su raudonu skuduru lekia į skaitytoją. Apskritai raudonos spalvos knygoje esama nemažai – ne iliustracijose, o tekste ir potekstėje.
Ne veltui, matyt, paminėjau moralinį kodeksą – prie jo savaip dera ir raudona šviesoforo akis, ir nartus bobulytės būdas, ir laužyta eilėdara. Ir dar įsidėmėjau daug dantų - tai būtų lyg ir šypsenos, labai įspūdinga šuns – televizoriaus šypsena, bet jos labai jau simboliškos ir net šiurpu nukrečia: prisimenu „Iliustruotojo mokslo“ viršelius, ant kurių dažniausiai (kaip į atmintį geriausiai įstringantys vaizdai) vaizduojami dinozaurų nasrai. Tai turėtų liudyti šypsenos simboliką žmogiškajame pasaulyje – ar dantų rodymas yra agresijos ženklas, ar savotiška gynyba, ar atvirkščiai - atsivėrimas, pasirodymas, kad esu trapus, beginklis, kad mano gynyba – tik juokas.
Galbūt ir „Bobulytės“ sumanymo ir išleidimo intencijos buvo tokios – parodyti, kad juokas yra gynyba nuo viso to, kuo mus užverčia banalybė. Kita vertus, ar tai pasiteisino, ar adekvačios tam pasirinktos meninės priemonės – tą sprendžia skaitytojas. Ypač turintis galimybę palyginti Antano Šimkaus sukurtą bobulytę su kitomis šiuolaikinėmis bobulytėmis literatūroje, pavyzdžiui, kad ir su Juozo Erlicko „Bobute iš Paryžiaus“. Ir kuri tuomet bus tikroviškesnė, įtaigesnė ir tikresnė?
