 |
|
Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL |
Naujame „Nemuno“ projekte „Gyvoji kino istorija“ rašysime apie garsius kino istorijos faktus, iškilių asmenybių gyvenimą ir kūrybą, minėsime gilų pėdsaką kino istorijoje palikusių įvykių sukaktis ir jubiliejus. Plačiau pristatysime filmus, be kurių neįmanoma įsivaizduoti to reiškinio, įprasta vadinamo kino klasika. Kad ši medžiaga neatrodytų chaotiška, mėginsime laikytis ne chronologinės tvarkos ar nuoseklios kino raidos eiliškumo, o susiesime straipsnių turinį su kalendorinėmis datomis. Taip vertinga kinematografinė informacija tarsi atskiri milžiniškos mozaikos fragmentai, per keletą metų turėtų susidėlioti į įspūdingą pasaulinės kino istorijos panoramą, kuri pradėta kurti daugiau nei prieš šimtą metų ir kuri nuolat papildoma naujais ornamentais.
Ideali kandidatūra šiam projektui startuoti yra Jonas Mekas, bene garsiausias kino pasaulyje lietuvis, kuriam pavyko integruotis į avangardinio kino kontekstą taip ryškiai, kad be jo jau sunku įsivaizduoti tuos Amerikos kine vykstančius procesus, kurie beveik šešis dešimtmečius buvo pavadinti „Pogrindžio kinu“.
„Nešk savo šviesą ir tikėk“
Per praėjusias Kūčias atšventęs 90 metų jubiliejų, J. Mekas pastaruoju laiku sulaukė ypatingos pagarbos ir valstybinių regalijų ne tik Lietuvoje. Gimtosios šalies valdžia 2007 m. spalį jam grąžino Lietuvos pilietybę, o pernai įteikė specialų Kultūros ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2003 m. J. Meko veikla įvertinta ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi. Dar ankstėliau (1995 m.) už kino dienoraščius (1949-1994) jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
J. Meko regalijų taupyklėje netrūksta ir tarptautinių įvertinimo eksponatų – tokių, kaip aukščiausias Austrijos apdovanojimas „Pasižymėjimo ženklas“ ar šiemet įteiktas aukščiausias Prancūzijos Meno ir literatūros ordino (Ordre des Arts et des Lettres) Komandoro titulas. Bet, ko gero, už visus šiuos garbės ženklas J. Mekui svarbesnis Los Andželo kino kritikų asociacijos 2006-aisiais įteiktas prizas kaip filmų kūrėjui, kritikui ir Antologijos kino archyvo (Anthology Film Archives) steigėjui.
Ši kultūrinė įstaiga visiems besidomintiesiems kinu žinoma ne mažiau nei Nokso fortas (Fort Knox), kuriame laikomos JAV aukso atsargos. Tik Nokso fortas yra vienas labiausiai saugomų objektų Amerikoje, o Niujorke esantis Antologijos kino archyvas prieinamas visiems, kurie domisi nekomerciniu kinu. Visus juos pasitinka nuo senų laikų Antologijoje kabantis užrašas: „Jeigu peržengiate šitą slenkstį, vadinasi, jus galima filmuoti. Jūs duodate sutikimą. Kitaip – išeikite.“
Tokiu būdu J. Meko pastabios kameros objektyvas yra įamžinęs tūkstančius veidų – paprastų kino entuziastų, artimų draugų, kolegų, svečių ir visokio rango menininkų. Visi jie menininkui buvo ir tebėra patys įdomiausi filmavimo objektai.
„Mano kraštas – kultūra“
Sovietmečiu daugelį metų beveik nieko nežinojome apie J. Meko gyvenimą ir veiklą Jungtinėse Valstijose. Anot Justino Marcinkevičiaus, „J. Meku pas mus imta domėtis nuo tada, kai jis 1962 m. tarptautiniame kino festivalyje už filmą „Medžių ginklai“ („Guns of the Trees“) gavo „Auksinės Najados“ prizą. Susidomėjimas šio ryškaus menininko asmenybe ir kūryba dar labiau išaugo, 1964 m. Venecijos festivalyje jam laimėjus premiją už filmą „Kalėjimas“ („The Brig“).
Ilgus dešimtmečius kiekvienas mūsų, gyvenančių šiapus geležinės uždangos, savaip kūrėme legendą apie J. Meką iš natūralaus pasididžiavimo Lietuvos vardą pasaulyje garsinančiu mūsų tautiečiu, iš kelių jo redaguoto žurnalo „Film Culture“ komplektų, nepaslėptų nuo smalsių skaitytojų sostinės Martyno Mažvydo bibliotekos specfonduose net ir juodžiausiais sąstingio metais, iš negausių užuominų anuometinėje spaudoje, iš vienintelės (tada) lietuvių kalba išleistos (1971 m.) jo poezijos knygos, pagaliau iš kelių ne visiems prieinamų J. Meko filmų peržiūrų Vilniuje.
Tada J. Mekas prisistatydavo tokiais žodžiais: „Lietuvoje aš žinomas kaip poetas, mano filmai tautiečiams nežinomi. Europoje žmonės nežino mano poezijos, jiems aš esu filmų kūrėjas. O čia, Amerikoje, aš esu viso labo savarankiškų pažiūrų žmogus.“
Dar konkrečiau J. Mekas save įvardija knygoje „Laiškai iš niekur“ (1997): „Kai žmonės manęs klausia, iš kur aš, tai sakau: „Aš gimiau ir išaugau Lietuvoj. Gyvenu Niujorke. Mano kraštas dabar yra kultūra... O kultūra yra visur ir niekur.“
Emigracija ir savęs atradimas
Vos baigęs Biržų gimnaziją J. Mekas kartu su jaunesniu broliu Adolfu 1944-ųjų liepą nusprendė bėgti nuo neišvengiamo vokiečių arešto. Įsigiję suklastotus studentų pažymėjimus jiedu išvyko į Vieną. Tačiau buvo išsiųsti į Elmshorno darbo stovyklą netoli Hamburgo. Iš čia pabėgo ir nelegaliu laivu movė į Švediją. Laivas buvo sulaikytas Danijos pasienyje, ir brolių lietuvių kelionė baigėsi sodyboje netoli Flensburgo, kur Jonas su Adolfu slapstėsi iki karo pabaigos. Kelias į tolimąją Ameriką vedė pro Hamburgą ir Visbadeną. Mainco universitete J. Mekas pradėjo studijuoti filosofiją ir romanistiką, redagavo lietuviškam literatūriniam avangardui tremtyje skirtą žurnalą „Žvilgsniai“ ir dirbo Konstantino Stanislavskio mokinio Ipolito Tvirbuto aktorinėje studijoje.
Europoje per penkerius metus paragavę ir darbo, ir mokslo 1949-aisiais broliai atsidūrė Amerikoje ir įsikūrė Niujorke. Čia sunkiai įsigyta kariška kino kamera „Boleks“ J. Mekas pradėjo daug filmuoti – dažniausiai tai, ką matė aplink save. Tačiau rezultatų žiūrėti neskubėjo manydamas, kad tai tik įžanga į būsimus tikruosius filmus. O kai pagaliau peržiūrėjo išryškintus kino juostos kaspinus, suprato, kad būtent taip ir nori kurti kiną. Visi vaizdai, kurie filmuojant jam atrodė padriki ir tarpusavy nesusiję, dabar susidėliojo į vientisą įspūdžių panoramą. „Aš vis grįždavau prie tų pačių vaizdų, – prisimena šį patyrimą J. Mekas. – Pavyzdžiui, prie sniego. Niujorke beveik nebūna sniego. O mano niujorkiškieji dienoraščiai tiesiog jo perpildyti. Arba medžiai. Kiek medžių jūs matote Niujorko gatvėse?.. Iš tikrųjų aš filmavau savo vaikystę, o ne Niujorką. Niujorkas – tai fantazija, išgalvojimas...“
Taip gimė dienoraštinio kino koncepcija („Ne aš ją pasirinkau, o ji pasirinko mane“). „Pastebėjau, kad ne aš vienas ja naudojuosi: dienoraščio forma ir turinys jau buvo atėję į literatūrą. Maxas Frischas net Nobelio premiją gavo už savo dienoraščių formos romanus. Jis mane aplankė vėliau, ir jam buvo labai įdomu palyginti, kaip ši forma naudojama literatūroje ir kaip – kine.“
„Subjektyvios kameros“ filosofija
J. Meko kino pagrindą sudaro „subjektyvios kameros“ principu filmuojami vaizdai, labai artimi klasikiniam kino avangardui. Apsisprendimui kurti tokius filmus, ko gero, turėjo įtakos avangardinio kino istorijos studijos. „Mano filmai – tai manyje atsispindėjusi realybė, kurią filmuoju. Ir kas galėtų ją „perskaityti“, tam ji pasakytų daugiau apie mane negu apie miestą, kuriame filmavau... Filme užfiksuotas tam tikras istorinis laikas, bet vaizduose išreikšta mano subjektyvi realybė.“
Tokia subjektyvi realybė, padauginta iš romantiškos pasaulėjautos, transformavosi į pirmą ryškų J. Meko filmą „Medžių ginklai“ (1964 m.) – apmąstymą apie bytnikų kartos pasaulėžiūrą. Šį savo kūrinį pats autorius pavadino „laišku, parašytu beprotiško pasaulio beprotiška širdimi“. Tokia autorinio kino maniera buvo labai artima tuo metu jau susiformavusiai „Naujojo Amerikos kino“ koncepcijai, kurioje lengvai išsiteko vaidybinės Johno Cassaveteso dramos, Jameso Joyce’o „Uliso“ ekranizacija (režisierius Josephas Strickas), sukrečiantis dokumentas apie narkomanus (režisierės Shirley Clarke „Ryšininkas“), Kennetho Angerio virtuoziško montažo „perliukai“, poetinės simbolikos ir homoerotinių motyvų sklidini intelektualūs Gregory J. Markopouloso opusai, televizijos manierą perėmę „išprovokuoti reportažai“, ir, žinoma, įvairiausi septintojo dešimtmečio avangardiniai eksperimentai.
Šioje jaunatvišką energiją spinduliuojančių filmų galerijoje svarbią vietą užima J. Meko „Kalėjimas“ (1964 m.). Tai per vieną naktį nufilmuotas „Living Theatre“ spektaklis, demaskuojantis JAV jūrų pėstininkų kalėjime klestintį smurtą. Spektaklis buvo uždraustas, o teatras uždarytas. Todėl gimė mintis partizaniniu metodu maištingą spektaklį įamžinti kino juostoje. Paskutinio vaidinimo metu J. Mekas sukinėjosi tarp aktorių, kol baigdavosi juosta kino aparate. Tada darydavo trumpą pertraukėlę, iki būdavo galima tęsti filmavimą. Vėliau už šio filmo demonstravimą J. Mekas buvo areštuotas ir du mėnesius praleido įkalinimo įstaigoje. O po poros metų už „Kalėjimą“ gavo Venecijos dokumentinių filmų programos prizą ir Filadelfijos meno koledžo „Auksinę žvaigždę“ su formuluote „už aistringą pasišventimą naujoms meno formoms“.
Kino dienoraščių vingiai
„Mano kino dienoraščiai neturi nieko bendra su išorine tikrove, – ne kartą yra sakęs J. Mekas, – jie atspindi tik mano vidinę tikrovę.“ Ši mintis gali būti tikslus dokumentinio kino apibrėžimas. Tokio kino kūrėjas savo asmeninius išgyvenimus redukuoja į bendražmogiškas menines kategorijas. Bet koks kino „dokumentiškumas“ (tai įrodyti nesunku) visada liudija tik subjektyvią menininko pasaulio viziją, kurią perteikia meniškai transformuota realybė. Štai kodėl J. Meko filmuose Niujorką geriausiai charakterizuoja sniegas, medžiai ir... beveik lietuviški dobiliukai, žavios mokinukės nuskinti tiesiog dangoraižių papėdėje. Tokios lyriškos scenos lyg baltosios eilės trumpam iškrinta iš karštligiško avangardinės stilistikos ritmo ir sukuria nostalgišką lietuviško kaimo motyvą, kurį dar labiau paryškina už kadro skambančios J. Meko eilės ir jo paties komentarai. Atidžiu kiek pavargusio „Uliso žvilgsniu“ režisierius apžvelgia savo paties užjūrio odisėją nuo pat pirmųjų žingsnių naujojoje žemėje, nuo nesvetingo Bruklino geto ir karčios emigranto duonos iki šiandieninės išminties bei pavydėtinos dvasinės ramybės.
J. Mekas kažkada sakė kino dienoraščių formą pasirinkęs iš nevilties, desperatiškai ieškodamas naujų šaknų, ko nors pastovaus, ką galėtų prisiminti. Pristatydamas savo filmą „Dienoraščiai, pastabos ir škicai, arba Walden“ (1969) Niujorko modernaus meno muziejuje jis teigė: „Dienoraščio rašymas – tai retrospektyvinis procesas: tu sėdi, žiūri atgal ir viską užrašai. Daryti kino dienoraštį – reiškia reaguoti (su kamera) šią akimirką. Alternatyva aiški: arba tu padarysi tą dabar, arba iš viso nepadarysi.“ Grįžti atgal ir filmuoti – tai jau inscenizacija, vaidybinio kino sritis. Štai kodėl J. Mekas save vadina „filmininku“, o ne kino režisieriumi. „Filmininkai“, anot šio termino autoriaus, „ieško naujų formų, naujos kino kalbos, kuri jiems leistų atverti naują – dar neišsakytą, dar nepaliestą pergyvenimo turinį. Taip jie išplečia kino ir kartu žmoniškąsias galimybes. Jie yra kino kolumbai, kurie nebijo plaukti į nežinomus vandenis“.
Išeiti, kad sugrįžtum
1971-aisiais pirmą kartą sugrįžęs į tėviškę, J. Mekas neišleido iš rankų ištikimos kameros ir iš čia „susuktų“ vaizdų vėliau sumontavo garsiuosius „Prisiminimus apie kelionę į Lietuvą“ (1972), kurie, anot prancūzų laikraščio „Le Monde“, turėjo tokią didelę įtaką Jungtinių Valstijų universitetams, kad „kiekvienas jaunas ir nepriklausomas kino veikėjas Amerikoje noriai griebiasi kameros tarytum plunksnos ir kalba apie savuosius, dar neištirtus vaikystės ir šeimos pasaulius“. Būtent „Prisiminimus apie kelionę į Lietuvą“ JAV Nacionalinės kino apsaugos taryba įtraukė į Kongreso nacionalinio kino registrą, o tai reiškia, kad filmui suteikiamas nacionalinės vertybės statusas.
„Yra dvi keliautojų kategorijos“, – teigia J. Mekas, – vieni savo valia palieka gimtus namus. Jie galvoja: „man viskas nusibodo, kur nors aš galėsiu uždirbti daugiau, tenai ir žmonės geresni, ir žolė žalesnė...“ Jie išeina ir kur nors pritampa. Kartais prisimena savo gimtus namus, bet, įleidę naujas šaknis, viską pamiršta. Tiesa, kartais juos aplanko mintis, kad visgi nėra nieko gražesnio už gimtinę. Bet dėl to jie smarkiai nesikremta.
O yra ir kitokių žmonių, kuriuos nubloškė svetur aplinkybės. Jie visada tikisi sugrįžti atgal. Jie nuolat galvoja apie savo senuosius namus, trokšta juos pamatyti ir sugrįžta tam, kad vėl juos paliktų. Ir tuomet viskas pasikeičia. Kai aš „Dienoraščiuose“ filmavau Niujorką, man rodėsi, kad filmuoju savo seną namą. O dabar aš sugrįžau, ir viskas tikriausiai bus kitaip.“
Vietoje epilogo
Amerikos kino avangardo režisierius Nam June Paikas savo kolegos dienoraščius pavadino „įamžinta istorija“: „Niekas Jono Meko šiandien negali nukopijuoti, nes niekas negali dabar nufilmuoti tikros septintojo dešimtmečio dvasios.“
Kartais sakoma, kad J. Meko dienoraščiai yra apie mirtį. Pasak režisieriaus, šiuose filmuose užfiksuoti žmonės gyvena ir miršta. Daugelio nufilmuotų herojų šiandien nėra tarp gyvųjų, o „filmininko“ kamera atkuria į nebūtį nugrimzdusias gyvenimo akimirkas, sušildytas spontaniškų draugystės jausmų ir išgyvenimų.
J. Meko dienoraščiai tarsi patvirtina garsią Jeano Cocteau mintį apie „veidrodį, rodantį kasdienį mirties darbą“. Todėl laikui bėgant J. Meko kino vertė tik didėja. Vadinasi, joks rašinys apie garsaus „filmininko“ kiną negali baigtis finaliniu tašku. Nes kiekvienas J. Meko nufilmuotas kadras – tai įamžinta akimirka nenutrūkstamoje laiko tėkmėje. Prieš gerą dešimtmetį sukurtą filmą garsusis kino Kolumbas pavadino kaip tikras poetas: „Kai aš lėtai stumiuosi į priekį, retsykiais pamatau trumpas grožio akimirkas“ (2000 m.).
Atsiradus naujoms filmavimo galimybėms J. Mekas padėjo savo „Bolekso“ kamerą ant lentynos („apie 1985-uosius metus jau buvo sunku rasti kino juostų, ir jų kokybė suprastėjo“) ir perprato naujas vaizdinio meno technologijas. Dar dramatiškesnis sukrėtimas buvo interneto revoliucija. Bet ir prie jos J. Mekas lengvai prisitaikė. Net nusprendė įgyvendinti projektą „365 dienos“: kasdien nufilmuoti po 3-15 minučių. Šiuos vaizdus jis pateikė svetainėje www.jonasmekasfilms.com, kurioje per penkerius metus susikaupė daug įdomios medžiagos.
Ilgiausių metų, Maestro!
