 |
| Auschwitz Birkenau barako vidus. |
Pasaulyje mažai vietų, kurias būtų galima pavadinti pragaru žemėje. Viena iš jų – Aušvico koncentracijos stovykla Antrojo pasaulinio karo metais, kur per penkerius metus buvo nužudyta pusantro milijono žmonių.
Lenkų pogrindinės organizacijos kartkartėmis gaudavo žinių apie sąlygas, kuriomis ten laikomi žmonės. Pasipriešinimo dalyvius informuodavo paleisti kaliniai (stovyklos veikimo pradiniame etape - red.), taip pat atsitiktiniai stebėtojai, tokie kaip geležinkeliečiai ar greta buvusio Osvencimo kaimo gyventojai. Galų gale pogrindžio kovotojai nutarė, kad stovyklos viduje reikia savo žmogaus.
Šiai užduočiai pasisiūlė Witoldas Pileckis, 39 metų 1919–1921 metų Lenkijos ir sovietų Rusijos karo veteranas, kovojęs su naciais jų įsiveržimo į Lenkiją metu ir 1939-aisiais, nūnai – Pasipriešinimo dalyvis. Pileckio užduotis buvo leistis būti suimamam ir jau patekus į Aušvicą surinkti duomenų Pasipriešinimui ir egzilinei Lenkijos vyriausybei Londone bei organizuoti pasipriešinimą stovyklos viduje.
„Pileckio vardas atspindi tragišką milijonų žmonių, kuriuos Vakarai pamiršo, likimą. Tik kai suvoksime tikrąjį jo likimo siaubą, galėsime suprasti kas iš tikrųjų buvo Antrasis pasaulinis karas“ (Britų istorikas Normanas Daviesas).
„Manau, kad jis žinojo ir suprato, kur save įmeta, – sako Jacekas Pawlowiczius, Lenkijos Nacionalinės atminties instituto istorikas. – Tačiau netgi žinodamas jis nebuvo pasiruošęs tam, kokių dalykų liudininku teks būti.“ Saugumo sumetimais šeima apie Pileckio veiklą nebuvo informuota. Nors vėliau jo sūnus Andrzejus prismins, šį tą nujautęs.
Per likusius trejus metus Pileckis dalyvavo pačioje pavojingiausioje žvalgybinėje operacijoje karo metu. Apie gyvenimą stovyklos viduje Pasipriešinimui jis parašė tris pranešimus. Savo akimis Pileckis regėjo Aušvico transformaciją iš politinių kalinių ir Sovietų Sąjungos belaisvių laikymo vietos į vieną ir kraupiausių mirties stovyklų.
Savo misijai Lenkijos kariuomenės karininkas pradėjo ruoštis vėlyvą 1940-ųjų vasarą. Gyvendamas slėptuvėje, jis išsirūpino dokumentus svetimo žmogaus, kuris buvo klaidingai laikomas žuvusiu 1939-ųjų rugsėjį, vardu. Į Aušvicą Witoldas Pileckis turėjo pakliūti kaip Tomaszas Serafinskis.
Ankstyvą rugsėjo 19-osios rytą Varšuvoje naciai surengė gaudynes ir areštavo 2 tūkstančius žmonių. Tuo metu Pileckis buvo Eleonoros Ostrowskos bute. Vėliau ji paliudys, kad vienam Pasipriešinimo dalyviui pasiūlius Pileckiui būdą išvengti suėmimo, jis mandagiai atsisakęs ir pats atidarė vokiečiams duris. Atsisveikindamas Ostrowskai jis pasakė: „Praneškite, kad įsakymą įvykdžiau.“
Wladyslawas Bartoszewkis, vėliau Lenkijos užsienio reikalų ministras, suimtas per tas pačias gaudynes ir su Pileckiu važiavęs tuo pačiu traukiniu, kuris rugsėjo 21 dieną įriedėjo į stovyklos teritoriją, vėliau rašys: „Tuo metu mes nežinojome, kas yra Aušvicas. Pogrindis norėjo išsiaiškinti, kas daroma su tais žmonėmis, išsiaiškinti jų organizavimo galimybes ir, kiek įmanoma, padėti.“
 |
| Witoldas Pileckis (1901-1948). Šaltinis: T. Bór Komorowski "Armia podziemna" Warsaw 1990 |
Kas iškart nuliūdino Pileckį, tai jo tautiečių, lenkų, elgesys. „Kas mane labiausiai supykdė, tai šios lenkų grupės pasyvumas, – rašys jis vėliau. – Visi tie, kuriuos suėmė, netrukus ėmė rodyti minios psichologijos ženklus, o tai nulėmė, kad mes elgėmės kaip pasyvių avių kaimenė. Man nedavė ramybės paprasta mintis: pažadink juos visus, išjudink šią minią žmonių.“
Stovykloje Pileckiui teko numeris 4859. Patekęs į Aušvicą, jis iškart ėmėsi organizuoti kalinius. Jo paties žodžiais tariant, jo užduotis buvo sukurti stovykloje karinę organizaciją, palaikyti moralę, informuoti kalinius apie tai, kas vyksta už stovyklos ribų, dalinti maistą ir drabužius organizacijos nariams, rinkti žvalgybinę medžiagą ir paruošti vyrus, kurie galėtų perimti stovyklos kontrolę, jei būtų įsakyta tai padaryti.
Savo organizuojamą tinklą jis pavadino ZOW*, kuri tapo Armijos Krajowos, Lenkų pasipriešinimo organizacijos, dalimi. Kad užtikrintų slaptumą, Pileckis sukūrė sudėtingą organizaciją, vadinamuosius „penketukus“, kuriems vadovavo itin Pasipriešinimui atsidavę bei kankinimus ištverti pasiruošę vyrai. Kiekvienas iš jų prisiekdavo tiesiogiai Pileckiui ir pažinodavo tik tuos keturis žmones, kuriems vadovavo, tačiau nežinojo nieko apie kitų „penketukų“ egzistavimą.
Skaičiuojama, kad Pileckio organizacijai 1942-ųjų kovą priklausė apie 500 Aušvico kalinių. Laikui bėgant, jų atsirado dar daugiau. Pileckiui pavyko savo sąjungininkus ir informatorius infiltruoti į atsakingas pozicijas stovykloje, tai vėliau jam ir ZOW esmingai pasitarnavo.
Gyvenimas Aušvice išbandė kiekvieną kalinį. Kiekvienas iš jų į sąlygas stovykloje reagavo skirtingai. Anot Pileckio, buvo tokių, kurie nusmuko į amoralumo pelkę, tačiau kiti – „nušlifavo savo charakterį iki gražiausio deimanto“.
Pileckis savo pranešimus rašė ranka, slapta išnešdavo juos iš stovyklos ir per tarpininkus perduodavo egzilinei vyriausybei Londone. Tam, kad vienas pranešimas pasiektų Londoną, prireikdavo 4 mėnesių. Pranešimus gabendavo į Gdanską, iš jo – suklastojus dokumentus – į Stokholmą. Naudotasi tuo, jog vokiečiai į Stokholmą galėjo vykti laisvai, be kokių nors specialių leidimų.
 |
| Witoldas Pileckis su žmona Marija ir sūneliu Andrzejumi (1933). |
1943-iųjų pradžioje Pileckis ėmė organizuoti savo pabėgimą. Jis jau buvo atlikęs jam patikėtas užduotis ir – logiškai mąstydamas – tikėjosi, jog Pasipriešinimo kovotojai netrukus puls stovyklą, o jiems talkins jo parengti kaliniai. Deja, kažką nujausdamas gestapas ėmė stiprinti stovyklos apsaugą, ir daugelis Pileckio žmonių buvo išaiškinti.
Pileckis nutarė bėgti 1943-iųjų balandžio 13 dieną. Patekęs laisvėn, jis tikėjosi asmeniškai įtikinti Pasipriešinimo vadovybę, jog stovyklą būtina pulti. Po 947 dienų stovykloje, po 2500 šaukimų pagal sąrašą, tiek jis jų suskaičiavo, Pileckis ir dar du kaliniai ištrūko į laisvę. Tądien jie buvo paskirti dirbti į kepyklą už stovyklos ribų, pasinaudojo tomis keliomis akimirkomis, kai SS nukreipė dėmesį.
1943 metų rugpjūčio 23 dieną Pileckis pasiekė savo vadovybės būstinę. Joje informavo, kad stovykla pasirengusi sukilti, tačiau čia jam teko smarkiai nusivilti. Jo ankstesnis viršininkas, gerai žinojęs jo užduotį, buvo prieš porą mėnesių areštuotas, o naujasis Pileckio pasiūlymui nebuvo palankus. Pasak liudininkų, po to jis jautėsi „nusivylęs ir pasipiktinęs“.
Tuo tarpu gestapas per 1943-iųjų Kalėdas sulaikė tikrąjį Tomaszą Serafinskį, apkaltinęs jį pabėgimu iš Aušvico. Po žiaurių kankinimų, trukusių daugiau nei dvi savaites, Tomaszą paleido. Jis atkakliai neigė visus jam metamus kaltinimus. Po karo Pileckis ir Serafinskis taps gerais draugais. Ši draugystė tebesitęsia iki šių dienų, Andrzejus, kartkartėmis aplanko Serafinskių šeimą ir yra joje nuoširdžiai laukiamas.
Prasidėjus Varšuvos sukilimui, rugpjūčio 1 dieną, Pileckis – jo tirštumoje. Jo vadovaujama kuopa kovėsi Jeruzalės alėjoje, kertančioje reikšmingą susisiekimui magistralę. Jų tikslas buvo išlaikyti vieną pastatą toje alėjoje. Pirmąsias dvi sukilimo savaites kiekvieną dieną po daugelį kartų jo vadovaujami kariai užimdavo, prarasdavo ir vėl užimdavo reikšmingą pastatą. Ta vieta buvo vadinama „Pileckio redutu“.
 |
| Witoldas Pileckis – Aušvico kalinys 4859. |
Sukilimui pralaimėjus, Pileckis spalio 5 dieną pasidavė vokiečiams ir buvo uždarytas belaisvių stovykloje Marnau, iš kur jį 1945-ųjų balandžio 28 dieną išvadavo JAV kariuomenė. Po išlaisvinimo jis tapo Italijoje stovėjusio 2-ojo Lenkų korpuso, kuriam vadovavo gen. Wladyslawas Andersas, Žvalgybos skyriaus vadovu. Būtent Italijoje jis pradėjo rašyti trečiąjį, galutinį pranešimą apie Aušvicą.
1945-ųjų spalį – jis jau Varšuvoje, apsimetęs tiekimo vadybininku, renka medžiagą egzilinei vyriausybei apie padėtį komunistų užimtoje Lenkijoje. Savo darbe jis remiasi keliais likimo draugais, išgyvenusiais kartu Aušvicą.
Andrzejus, tuomet 13–14 metų jaunuolis, paskutinį kartą savo tėvą matė 1947-ųjų pavasarį.
Gegužės 5 dieną jį areštavo ir žiauriai kankino. Nuplėšė nagus, sulaužė šonkaulius, sulaužė nosį. 1948-iųjų kovą jam ir kitiems, surengė parodomąjį teismą, kaltinant antivalstybine veikla. Kovo 15 dieną Pileckis buvo pripažintas kaltu. „Už valstybės paslapčių išdavimą ir šnipų tinklo Lenkijos teritorijoje sukūrimą“ jis nuteistas mirti.
Tiksli mirties bausmės data nežinoma, tačiau orderis, leidžiantis ją įvykdyti, išduotas gegužės 22 dieną. Janas Stepienas, Armijos Krajowos kapelionas, taip pat nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista 15 metų kalėjimo, paskutinis, matęs gyvą Pileckį, vėliau pasakos, kad vedamas į mirties bausmės vietą, jis buvęs visiškai išsekęs, „Du sargybiniai vedė jį už rankų. Jis beveik nelietė kojomis žemės, nežinau, ar dar turėjo sąmonę.“
 |
| Kaltinamasis Witoldas Pileckis (1948). |
Pileckių šeimą apie mirties bausmę pasistengė informuoti. Tačiau šeimynykščiai tuo netikėjo, ilgai save įtikinėdami, kad jį komunistai išsiuntę į Sibirą arba uždarę į kalėjimą Rusijoje. Nenužudę dėl to, kad jis daug žinojo ir galėjo būti jiems naudingas. Gyvenimas po tėvo mirties šeimai buvo sunkus. Žmonos ilgai nepriėmė į darbą, vaikai patyrė apribojimų mokykloje.
Tiksli vieta, kur yra šio Lenkijos sūnaus palaikai, – nežinoma. Manoma, kad jie galėjo būti užkasti pievoje, prie Sluzewieco kapinių, arba Powazkų karių kapinėse, prie Varšuvos, kartu su kitais šimtais komunistinio režimo nužudytais žmonėmis. 2012 vasarą lenkų archeologai šiose kapinėse iškasė 100 griaučių, užkastų masinėje kapavietėje. Tikimasi, kad pavyks nustatyti jų tapatybes.
Šiandien ten, kur numanoma esant Pileckio kapo vietą, stovi paminklas. Čia palaidota Pileckio našlė Maria, mirusi 2002 metais. Kapą puošia gėlės, žvakutės ir maža Lenkijos vėliavėlė su Inkaru, Pasipriešinimo ženklu. Netoliese – paminklas iš plytų, ant kurio pritvirtintos lentelės su, kaip manoma, čia užkastų žmonių pavardėmis, tarp jų lankytojas ras ir Pileckio pavardę.
Pileckį (ir kitus) pavyko reabilituoti tik 1990-aisiais. Per kitus du dešimtmečius jis buvo pagerbtas įvairiais ordinais, tarp jų pačiu garbingiausiu Lenkijoje – Baltojo erelio – ordinu, jo vardu pavadintos gatvės ir mokyklos. Po ištisų dešimtmečių tylos Andrzejaus Pileckio namuose netyla telefono skambutis. Prašo susitikti, papasakoti apie tėvą.
Pileckio pranešimų vertimo į anglų kalbą įvado autorius, britų istorikas Normanas Daviesas rašo: „Pileckio vardas atspindi tragišką milijonų žmonių, kuriuos Vakarai pamiršo, likimą. Tik kai suvoksime tikrąjį jo likimo siaubą, galėsime suprasti kas iš tikrųjų buvo Antrasis pasaulinis karas.“
Daugiau Witoldo Pileckio gyvenimo nuotraukų rasite puslapyje „Rotmistrz Pilecki“
Nuotraukos iš: http://www.pilecki.ipn.gov.pl/
Straipsnį, išspausdintą dienraštyje „The Atlantic“ (2012, spalis) vertė Zigmas Vitkus
*Związek Organizacji Wojskowej