Sausio viduryje Lietuvoje viešėjo br. kun. Antoine Thomas CSJ (JAV), Šv. Jono kongregacijos brolis, kuris pristatė tarptautinę vaikų adoracijai skirtą misiją „Vilties vaikai“. Per šešias viešnagės dienas brolis Antanas, kaip jį vadina Lietuvoje, aplankė keletą Lietuvos miestų, kur surengė susitikimus, katechezes ir adoracijas šimtams vaikų ir paauglių mokyklose bei parapijose. Svečią kelionėse lydėjusi sesuo Marta iš S. Trakų Šv. Jono apaštalinių seserų vienuolyno „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja apie tai, kaip svarbu kuo anksčiau vaikus palydėti prie Dievo.
Vaikų misija – dėmesys vaikų dvasiniam ugdymui Lietuvoje dar gana menkai išarta dirva. Kaip ši iniciatyva buvo priimta jūsų lankytose vietose ir kaip ji pavyko?
Keliaudama su broliu Antanu kaskart mačiau pilnas bažnyčias, mačiau, kaip žmonės laukia, yra ištroškę – nežino ko, bet laukia, kad būtų išmokyti intymaus santykio su Dievu. Kitokio santykio, ne to, kuris ugdomas beriant sustabarėjusias formules, maldas ar ritualus. Visi ištroškę labai paprasto santykio. Misija, mano galva, pavyko nuostabiai. Brolis Antanas sėjo plačiai, negalvodamas, kiek ir kam beria. Žinoma, norėtųsi, kad ta dirva būtų ne asfaltuota, o jau šiek tiek supurenta.
Kartais gerai neįvertiname vaikystės laikotarpio svarbos. Manome, kad svarbu vaiką aprengti, pamaitinti, mokyti gyvenimui svarbių įgūdžių. Argi vaiką jau gali dominti kontempliacija, adoracija? Ar vaikui to jau reikia?
Popiežius Benediktas norėjo, kad vaikų adoracija būtų įtraukta į pasiruošimo Pirmajai komunijai programą. Tačiau tai tik minimumas – išties nėra būtina laukti Pirmosios komunijos amžiaus, kad galėtum vaiką vesti garbinti Dievą. Priešingai, kuo anksčiau pradedi, tuo labiau palieki žmogui ženklą – teigiamą, labai švelnų santykį su Dievu. Kūno atmintis juk išlieka visam gyvenimui. Vėliau ateina krizės, paauglystė, bet, joms praūžus, galiausiai vėl atsigamina tas pamatinis išgyvenimas. Tai labai svarbu.
Šiuo metu ir Lietuvoje plačiai paplito vidinis gydymas, jautrus dėmesys žaizdoms, tačiau dera rūpintis ne vien pasekmėmis – reikėtų leisti vaikams įgyti teigiamų patirčių, kurios užsifiksuotų ateičiai. Labai svarbu, kad mes, suaugusieji, parengtume vaikams palankią terpę.
Linkėčiau kiekvienam pamatyti, patirti, su kokiu pasitikėjimu vaikai eina prie altoriaus, – jiems nereikia didelių pasakojimų, aiškinimų. Vaikai tiki labai tiesiai, jų amžius yra labai kontempliatyvus. Vaikai priima viską, tarsi kempinės: ir gera, ir bloga, tad mūsų atsakomybė duoti jiems kuo daugiau gėrio.
Vaikai išties labai imlūs dvasiniams dalykams. Juk visi žmonės yra ištroškę begalinės meilės, o tokia yra tik Dievo meilė.
Kokia yra šios misijos patirtis, nuo ko derėtų pradėti, kaip pakviesti ir burti vaikus?
Kaip minėjau, vaikas, kaip ir kiekviena kita žmogiška būtybė, trokšta besąlygiškos, absoliučios ir nuoširdžios meilės. Vaikai tikrai ateis, tik juos pakviesk. Dėl jų tikrai nėra problemų – čia suaugusiųjų širdis reikia labiau pakeisti.
Mes, kaip Šv. Jono bendruomenė, neturime specifinės charizmos ugdyti vaikus, kaip pavyzdžiui, saleziečiai, seserys asumpcionistės ar kiti. Tačiau brolis Antanas tikrai turi asmeninę dovaną dirbti su vaikais, vesti juos prie Eucharistinio Jėzaus, padėti įvesti juos į garbinimo maldą.
Jis yra prancūzas, tačiau 17 metų praleido JAV, kur ne tik įkūrė Šv. Jono bendruomenę, bet ir plačiai įdiegė vaikų adoraciją. Prieš porą metų jis įkūrė Šv. Jono bendruomenę Naujoje Zelandijoje, kur dabar yra ir parapijos klebonas, ir vienuolyno prioras, be to – misionierius. Jį dažnai kviečia Azijos valstybių bažnyčios Filipinuose, Australijoje, Indonezijoje. Mums didelė dovana ir šansas, kad galėjo užsukti ir į Lietuvą, pasinaudodamas savo kelione į gimtuosius namus pas savo senyvą motiną. Keliaudamas po Lietuvą jis vis džiaugdavosi, kad čia gražu, kad tai pirmoji jo misija „ant sniego“, tačiau baigus šešių dienų „maratoną“ brolis Antanas pasakė: „Didžiausią įspūdį man paliko vaikai.“
Kokia šio metodo paslaptis, kaip reikėtų kalbėti su vaikais apie Dievą? Juk nėra lengva sutelkti ir išlaikyti jų dėmesį.
Labai svarbu, kad vaikai žinotų, jog tai jiems skirtas dalykas. Ką daro brolis Antanas? Jis kuo arčiau priartina juos prie altoriaus, patiesia kilimus. Vaikai iškart jaučia, kad tai, kas vyksta, – skirta jiems. Jie čia svarbiausi, ne tai, kad turi tik iškęsti visą tą laiką.
Mokymas labai įvairuoja, tad vaikai puikiausiai išbūna, pavyzdžiui, visą valandą. Svarbu, kad vaikai sėdėtų patogiai, įsitaisytų taip, kad niekur nespaustų, neskaudėtų. Tuomet kunigas kalba, pavyzdžiui, sako: „Jėzau, tu esi čia, tu žiūri į mane“, – tiesiog nusako, kas čia vyksta. Išnaudoja visus liturginius simbolius – pasako, kas tai yra, ir perteikia Eucharistijos slėpinį, atskleidžia, koks jo ryšys su Eucharistija.
Pokalbis būna labai pritaikytas prie vaikų psichologijos, tai yra dinamiškas: tylą keičia žodis, žodį – giesmė. Pritaikytas ir ritmas – jis niekur neskuba ir vaikus tai įtraukia. Visa tai, kas yra koplyčioje ar bažnyčioje, turi savo prasmę ir panaudojama – vadinamasis mistagoginis kelias, nuo regimo objekto vedama į slėpinį.
Žinoma, brolis Antanas turi puikių pedagoginių gebėjimų, pavyzdžiui, kartą paėmė žvakutę ir pradėjo su kalbėti, klausti: „Kodėl tyli? Nenori su manimi pašnekėti?“ Arba prieina prie angelo ir ima jį kalbinti. Tai sužadina vaiko protą, smalsumą, jie susidomi ir toliau klauso be jokių problemų. Viena mokytoja pasakojo apie mergaitę, kuri per visą laiką visiškai užmiršo, kad rankoje laiko čiulpinuką.
Šitokią vaikų praktiką gali vykdyti nebūtinai kunigas ar katechetas. Priešingai, anot brolio Antano, vaikų adoracija veiksmingiausiai veikia tuomet, kai susiburia šeimos, paprašo kunigo išstatyti Švč. Sakramentą.
Galbūt tėvai nemoka visko, tad vyksta abipusis mokymasis: tėvai mokosi iš vaikų, ne tik vaikai iš jų – užsimezga glaudus dvasinis ryšys, vyksta visos šeimos augimas. Tai nėra tik vaiko reikalas, tai – bendras šeimos reikalas. Už vaikų adoracijos slypi šeimų pastoracija ir, manau, tai labai svarbu Lietuvai.
Šis mokymas yra labai švelnus, ne tai, kad tarsi „iš viršaus“, griežtas doktrininis, bet švelnus Dievo patyrimas, tarsi „iš apačios“. Važinėdami su misija po Lietuvą matėme, kaip lietuviai geba susitelkti, išlaikyti tylą, vidinę kontempliaciją. Brolis Antanas norėtų per pusantrų metų dar grįžti į Lietuvą ir vesti mokymus susidomėjusiems, tiems, kurie tuo dega.
Bendravo Saulena Žiugždaitė