Amerikiečių filosofas, profesorius, katalikas Ralphas McInerny, be savo akademinės veiklos, filosofinės bei grožinės literatūros, JAV gerai žinomas dėl savo atsidavimo šv. Tomui Akviniečiui. Pastarasis jam buvo filosofo pavyzdys ir panašiai kaip XX amžiaus tomistai, tokie kaip J. Maritainas, É. Gilsonas, C. Fabro ar Ch.de Koninckas, R. McInerny troško, kad Bažnyčia ir pasaulis suprastų šio vyro ir jo minčių reikalingumą. Kai jis ėmėsi savo pašaukimo – atkurti katalikišką filosofinę mintį į philosophandum in fide – Akvinietis jau buvo nemadingas. Tomizmas atrodė archajiškas, tinkamas tik laikyti katalikų filosofijos ir teologijos istorijos muziejuje. Manyta, jog katalikiški universitetai, palyginti su sekuliariais universitetais, gerokai atsilieka „tobulumo“ skalėje. Tikėjimas suprastas it sunkus krovinys, gramzdinantis laivą. Katalikiškas palikimas buvo (ir vis dar yra) griaunamas. Dėl to šv. Tomas buvo vienas pirmųjų krovinių, kuriuos reikėjo išmesti už borto.
Visi popiežiai nuo Leono XIII iki Benedikto XVI rekomendavo katalikų filosofams ir teologams atsigręžti į šv. Tomą. Nors tai galima pagrįsti daugeliu priežasčių, čia bus išskirtos keturios, atitinkančios dabartinį modernybės nuosmukį. Šio teksto pavadinimas kyla iš istorijos, kurią papasakojo vienas buvęs profesoriaus McIrnerny studentas. Pastarajam išreiškus gailestį, jog profesoriaus nebus būsimoje paskaitoje, jis tarė: „Eikite skaityti Tomo.“ Amžiuje, pilname abejonių ir netikrumo, atsisukime į tą, kuris padės pažinti tiesą.
1. Savo enciklikoje „Tikėjimas ir protas“ popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, jog visi žmonės yra filosofai implicitiškai. Žmogus yra būtybė, kuri leidžiasi į intelektualinį tyrinėjimą, nes tai slypi jo prigimtyje. Tai Aristotelio pastebėjimo „Metafizikoje“ prisiminimas: „Visi žmonės trokšta žinoti.“ Mes stengiamės sužinoti tiesą apie Dievą, pasaulį, kuriame gyvename, ir, žinoma, apie save pačius. Teiginys, kad visi žmonės filosofai, remiasi implicitinės filosofijos egzistavimu, žinojimu, kuris yra ne kurios nors filosofinės sistemos palikimas, bet žmonijos, kaip visumos. Šios tiesos yra implicitiškos, kaip pažymi popiežius, dėl to, kad jos yra pirmiau už bet kurią filosofiją ir įžiūrimos jose, net jei daugelis filosofų ir vadinamųjų intelektualų jas pamiršo ar net visiškai atmetė. Modernios filosofijos projektas nuo Rene Descarteso laikų yra tiesiog bandymas abejoti visais pirminiais žmogaus įsitikinimais ar polinkiais.
Remdamasis Akviniečiu, Jonas Paulius II išskiria pagrindinius elementus, kurie sudaro šią implicitinę filosofiją: neprieštaringumo, tikslingumo, priežastingumo principai, asmuo kaip laisvas ir protaujantis subjektas, žmogaus gebėjimas pažinti Dievą, gėrį ir tiesą bei pamatines morales normas.
Principai čia reiškia pažinimo pagrindą, kurio dėka suprantame daiktus kaip tokius, per se. Principo esmė yra ta, kad jo nereikia argumentuoti. Neprieštaringumo principas yra neįrodomas, bet matomas per tai, ką vadiname reductio. Norint tvirtinti, kad kas nors gali būti vienu metu – ir tiesa, ir melas, reikėtų parodyti, kaip tai įmanoma, išvengiant absurdo ir nenuoseklumo ir tuo būdu neabejojant pačiu kalbos prasmės tikslingumu. Filosofuojant, anot šv. Tomo, tam tikros tiesos yra žinomos per se, apriorinės bet kuriai filosofinei mokyklai. Štai kodėl Gilbertas Keithas Chestertonas vadino Akviniečio filosofiją tiesiog „sveiku protu“ (įprastai lietuvių kalboje common sense verčiame šitaip, tačiau prasmę tiksliau išreiškia bendras supratimas, – R.G.).
2. Antroji priežastis, dėl kurios Bažnyčia teigia šv. Tomą esant pavyzdiniu filosofu ir teologu, kyla iš pirmosios – tai, ko mokė Akvinietis, yra tiesa. Galutinis proto tikslas yra paklusti tikrovei. Toks buvo šv. Tomo tiesos apibrėžimas. Mes paklūstame tam, kas yra . Kartu su šiuolaikinio mokslo ir technologijų pažanga žmogus bandė manipuliuoti tikrove, pritaikyti ją prie savo atvaizdo. Mes tapome teisėjais to, kas teisinga, gera, teisėta ar bloga. G. Chestertonas yra teigęs, jog protas yra tikėjimo aktas, nes protaudami mes dedamės žiną tai, kas yra už proto ribų. Šv. Tomas teigia tiesą, nes ji yra žmogiškojo intelekto tikslas ir malonumas, nepaisant jos pažinimo šaltinio – proto arba to, kas peržengia proto ribotumą, pavyzdžiui, apreiškimas.
Šv. Augustinas yra pažymėjęs, jog tėvai neveda vaikų į mokyklą, kad jie išmoktų to, ką galvoja jų mokytojas. Sykį viena iš buvusių mano studenčių, kartojant pamoką apie ląstelių dalijimąsi, pasakė: „Aš nenoriu, kad mokykloje mane vertintų tik pagal tai, ką Jūs galvojate apie mokslą.“ Ši reikšminga pastaba buvo sutikta tyla. Tylėjo ir bendramoksliai, ir aš. Ji buvo teisi manydama, jog gana keista eiti į mokyklą kiekvieną dieną, daryti varginančius namų darbus tik tam, kad sužinotų, ką aš noriu pasakyti. Žinoma, tai nėra, kaip pabrėžė šv. Augustinas, mokymosi tikslas ar priežastis. Aš nesu kuriantis ar lemiantis fizikos bei chemijos tiesas, tačiau galiu padėti kietiems jas atrasti.
3. Tai atveda prie trečiosios priežasties, kodėl Bažnyčia pataria skaityti šv. Tomą. Knygoje „God, Philosophy, Universities: A Selective History of the Catholic Philosophical Tradition“ (liet. „Dievas, Filosofija, Universitetai: katalikiškos filosofinės tradicijos istorija“) Alasdairas MacIntyre nupasakoja akademinių disciplinų pasidalijimą į skyrius, šiandienių universitetų išskirtinį bruožą. Profesoriai specializuojasi konkrečioje savo akademinėje srityje tiek, kad nebegali pateikti jokios sintezės, vieningai susietos su kitomis mokslo šakomis. Dėl šios perdėtos specializacijos profesoriai ir studentams perduoda tą patį sutrikimą ir vieningumo trūkumą. Vietoje to, kad matematika ar fizika būtų suprantamos kaip tikrovės dalys, jos traktuojamos kaip visuma. „Bendro vaizdo“ klausimas jau nebėra reikšmingas.
Remdamasis paveldėta tradicija ir ją plėtodamas, šv. Tomas mokė, jog tikrovė turi suprantamą, aiškią tvarką. Nors modernus žmogus yra labiau išsimokslinęs nei bet kada anksčiau, atrodo, jog supranta save vis mažiau ir mažiau. Nėra metafizinio pagrindo, leidžiančio mums suprasti save, pasaulį, kuriame gyvename, poelgius ir galų gale – Dievą. Universitetai, tapę summum bonum jauniems žmonėms, nėra bendruomenė, padedanti jiems užduoti giluminius klausimus apie autentišką žmogaus gyvenimą.
Į šią situaciją įžvalgiai atsako pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“ šių laikų žmogaus analizė: „Pačiame asmenyje dažnai kyla nesutarimų tarp modernaus praktinio proto ir teorinio mąstymo, nepajėgiančio nei suvaldyti, nei darniai susintetinti turimų žinių visumos.“ Šv. Tomo filosofija yra šios ligos vaistas, kadangi Tomas suprato, jog tiesa yra suderinta vienybėje su Tiesa. Didžiausi astronomijos, molekulinės biologijos laimėjimai mums padeda geriau pažinti pasaulį ir jo reiškinius. Vis dėlto tai yra tik dalis visumos, pranokstančios dalis ar padarinius, prieinamus mūsų pažinimui. Mes galime juos sujungti į visumą, kuri nėra žmogaus proto ar kūrybos rezultatas.
Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato skiriamasis ženklas – atkurti tai, ką jis vadina „tikėjimo racionalumu“. Toks buvo pagrindinis ir dažnai nesuprastas Šventojo Tėvo nepaprastos kalbos Regensburge tikslas. Netikintieji nesupranta, kaip kokio nors teisto tikėjimas gali būti protingas, jiems tikėjimas atrodo aklas, iracionalus. Moksliniai atradimai dėl techninės pažangos parbloškiamu smūgiu atmetė „Dievo klausimą“. Tik gamtinio, eksperimentinio mokslo dėka pažinti reiškiniai nusipelno įvertinimo kaip „tiesa“. Visos kitos mokslo šakos, neatitinkančios šio standarto, atmetamos dėl nelegitimios epistemologijos. Kaip rašė Stephenas Hawkingas knygoje „Grand Design“ (liet. „Didysis projektas“), verifikuojama gravitacijos tiesa paneigia Dievo buvimą.
4. Kokiu būdu tikinčiajam sumažinti plyšį tarp „to, kas žinoma“ ir „to, kas tikima“? Atsakymas – ta, ką Akvinietis vadino preambula fidei, Apreiškimo filosofines prielaidas. Gamtos pasaulis nuo milijono galaktikų iki vienaląsčių bei daugialąsčių organizmų atskleidžia aiškią ir kūrybišką tvarką, kuri savo ruožtu atskleidžia tiesas apie Dievą. Jas galime pažinti prigimtinio proto šviesoje. Kad Dievas egzistuoja, kad Jis protingas, kad Jis pirminė visko priežastis gali būti žinoma ir be Apreiškimo.
Šv. Tomas atskiria Apreiškimo tiesas nuo pažinių žmogaus protui be pagalbos tam, kad parodytų, jog jos papildo vienos kitas. Enciklikoje „Tikėjimas ir protas“ Jonas Paulius II teigia, jog tikėjimas ir proto tiesos „nėra tapačios, bet ir viena kitos nepanaikina“. Tikėjimo tiesos, tokios kaip Trejybės ar Įsikūnijimo doktrinos, nėra žmogaus proto sukonstruotos. Jos yra apreikštos ir tikima, jog teisingos dėl To, kuris jas apreiškė. Apreiškimas ne tik suteikia žmogui vien protu nepažinią tiesą, bet ir patvirtina apie Dievą tiesas, kurias galima išsiaiškinti ir be malonės. Šv. Tomo minties linija yra gana paprasta: jei tam tikros tiesos apie Dievą yra pažinios protu ir suprantamos kaip teisingos, kodėl gi tiesos, viršijančios mūsų protą, bet duotos to paties Apreiškimo, taip pat nėra teisingos?
„Ite Ad Thomam“. Eikite skaityti Tomo.
Pagal www.crisismagazine.com parengė Rosita Garškaitė