 |
|
Alio Balbieriaus nuotrauka |
Snaigės kritimo diena. Tu ją seki, regis, pirmąją, pro apšerkšnijusios senos obels šakas, kur kabo rudi – jau!– pernykščiai obuoliai – lyg didelės sausio šalčio „uogos“...
Snaigės kritimo yra ir mūsų gyvenimai, tavo mano gyvenimas. Snaigių kritimo yra ir kraštai, netgi tie, kurie niekada nematė... snaigės.
Tiesiog snaigės kritimas yra simboliškas kosminis judesys.
Tai pajunti, paniręs į kontempliaciją, į lengvą prašvitimą, kai seki lėtą snaigės skrydį pro obelų šakas beveik bevėjėj erdvėj.
Kai bandai aiškiai ir ryškiai – lyg fokusuotum fotokameros ar mikroskopo objektyvą – įsivaizduoti ir per tą įsivaizdavimą pamatyti visą realią snaigės struktūrą, jos architektoniką, jos kūną, išsidėsčiusį erdvėj ir krentantį pro medžio – obels – šakas lyg pro mums nematomo, bet nuolat jaučiamo, Laiko šakas.
Laikas teka nuolat aplink mus lyg upė, neturinti krantų. Mes esam kaip snaigės, pilnos kritimo, toje laiko upėje, jo sraute, kartais – kriokliuose ir malstremuose.
Mes esam... snaigės, dažnai net nepatyrusios realaus vizualinio snaigės kristalo grožio.
Tačiau kontempliuodamas gali pajausti, kaip gūra, lūžta snaigių architektonika – maži tie kiekvienos atskiros snaigės geometriniai stebuklai – kai paskui pirmąją snaigę staiga atlekia tiršta, tanki sniego siena, ir kaip auga baltas purus kilimas ant baltos žemės, kai spengia speigas.
Kas kita – šlapdriba, šlapių snaigių kritimo ir tirpimo architektonika. Kuris vandens būvis yra tikras, pats natūraliausias? Žemėje planetoje – skystis, visos gyvybės alfa ir omega? Kosmose – ledas prie ledo, sušalęs kiečiau už granitą, už deimantą... Šilta Žemė (ne visa) greičiau išimtis, kosmoso šaltis – dėsnis?
Snaigės yra ir originalumo simbolis, nes nėra dviejų visiškai vienodų snaigių. Snaigės debesyse auga lyg augalai, formuojasi, ir tas „augimas“ primena medžių lapų augimą, nes medžių lapai taip pat originalūs, t.y. nėra vienodi, jie gamtos „pagaminti“ ne konvejeriniu, o laisvo augimo būdu.
Snaigių originalumą – jų nevienodumą – 1885 metais bandė įrodyti toks mokslo vyrukas W. A. Bentley. Jis mikroskopu fotografavo tūkstančius snaigių, ir tos fotografijos įrodė, kad nėra vienodų snaigių, snaigių – dvynių... Jo „atradimas“ nepaneigtas iki šiol.
Snaigės kritimo yra ir mūsų sielos; jos taip pat „nevienodos“ ir kartais jos krenta lyg snaigės, sukas, plevena virš kažkokios bedugnės.
Tikros snaigės yra galbūt laimingesnės – jos sujungia dangų ir žemę, o ištirpę jau kitu pavidalu (metamorfozės nuostabumas, stebuklų stebuklas, kurio mes seniai nesuvokime ir nebevertiname) per požemio vandenis įsiskverbia ir į chtoniškąjį pasaulį.
Jeigu būčiau religingas, sakyčiau, kad snaigė yra... angelas. Mažas baltas angelas, skrendantis pro Laiko – obels už lango – šakas. Bet angelai, savaime aišku, priklauso ne tik religingiems, nors ne vienas fanatikas norėtų juos pasisavinti ar uždaryti į išpuoštų bažnyčių kalėjimus... Aš tikiu, kad snaigės turi tiek pat šventumo, kiek jo turi viso pasaulio sakraliniai daiktai – kryžiai ir pusmėnuliai, budos statulos ar šventraščiai.
Kosmine ir žmonijos išlikimo prasme mums liko tik vienui viena bendra šventovė – Žemės planeta su savo gyva biosfera, galbūt Gaja – protingos ir gyvos žalios planetos taškelis beribiame kosmoso šaltyje.
Snaigės kritimo yra mūsų sielos; ir nieko daugiau čia nepasakysi....