Kiekvienas įvykis ar pasirinkimas turi pradžią. Kaip aš ateinu į tą pradžią? Yra dvi galimybės. Pirmąja įvardyčiau įvykius, kurie nuo mūsų nepriklauso. Jie prasideda tiesiog be mūsų įsikišimo, kai viskas kinta ir viena pabaiga reiškia kito pradžią. Kita pradžia yra pasirinkta mano pačios, kai turiu galimybę pasirinkti.
Kaip yra su tikėjimo pradžia? Jeigu aš mokoma tikėjimo tiesų nuo vaikystės, tai mano pasirinkimo yra mažai. Tačiau būna atvejų, kai tikėti pradedu sąmoningai. Kur tas atspirties taškas, kai atrandu tikėjimą, kaip naują savo pradžią? Tai gali būti ieškojimas, nes aš nepasitenkinu vien tiktai įdiegtomis vertybėmis, o noriu sąmoningai atrasti. Į tikėjimą būtina gilintis. Kai atspirties tašku laikau, kad vaikystės išmoktos tikėjimo pamokos nebepakanka, aš vis labiau į jį gilinuosi, ir tikėjimas nuo tam tikros pradžios tampa naujai atrastas. Galima nauja tikėjimo pradžia, įvykus kam nors svarbiam arba norint priimti teisingą sprendimą. Sąmoningas tikėjimas man prasideda, kai jį pasirenku.
Iš tiesų tikėjimo pradžia yra įdiegta į mūsų širdis Dievo. Jo paieškos vyksta visada, nors kartais to ir neįvardiju. Dievas leidžia man pasirinkti. Gali būti nauja pradžia ir atmetus tikėjimą. Tikėjimo pradžioje viskas neatrasta, nauja, gal kartais ir truputėlį baugu. Kiekviena pradžia yra įvykis. Tikėjimo pradžia yra įvykis mano sielai. Tikėjimo pradžioje aš pasakau Dievui taip. Aš pasakau, kad Jį pasirenku, kad Jis yra man svarbus. Mano tikėjimo pradžia yra tik patvirtinimas, kad manyje jau yra tikėjimo troškimas. O tas troškimas vėliau tik augs.
Tikėjimo pradžioje žinau, kad tai ilgas kelias. Pradedu klausimais. Pradedu klausymusi. Pirmiausia Dievui pasakau, kad noriu Jį pažinti, noriu Jį pamilti. Tikėjimo pradžioje žadu tik Juo pasitikėti ir pažadu Jo niekada neskaudinti. Toje pradžioje sakau Dievui, kad būsiu Jam ištikima. Pradžioje turiu daug jėgų ir pasitikėjimo savimi. Jeigu pasitikėčiau Dievu visada kaip pradžioje, tai man padėtų gyventi, tačiau aš apsunkstu nuo gyvenimo kasdienybės ir apleidžiu tuos pažadus, kuriuos daviau tikėjimo pradžioje.
Tikėjimo pradžia yra naujo gyvenimo pradžia. Ji yra daug ką atverianti. Toje pačioje pradžioje aš suprantu, kad Dievas yra. Čia suprantu, kad Dievas manęs laukia, kad Jis dalinasi su manimi gyvenimu. Čia Dievas atsiskleidžia. Kaip greitai Jį atpažinsiu, priklausys nuo mano tikėjimo. O dabar, tikėjimo pradžioje, jau stoviu nebe viena. Čia sutinku Dievą. Tikėjimas yra Dievo pažinimo pradžia.
Ko viliuosi iš tikėjimo, kad jį pasirinkau? Viliuosi, kad Dievas man suteiks ramybę, kurios nerandu žemėje. Ir ramybė ateina pačioje tikėjimo pradžioje. Ji suteikia man vilties, kad būsiu priimta ir išklausyta. Ta viltis patikina, kad visada buvau Dievo mylima. Kas kviestų nemylimą žmogų į pasimatymą.
Iš tikėjimo viliuosi, kad jis pavers mane mylinčia Dievą. Tik tikėdama galiu priimti iš Dievo ir skaudžius smūgius. Tikėjimas tai leidžia suprasti, kaip visagalio Dievo meilę, nors tai būtų sunku suprasti. Iš tikėjimo viliuosi, kad jis leis man visada suprasti, kokia aš svarbi Dievui. Dievas Tėvas atiduodamas savo Sūnų mirti už mano nuodėmes, kad prisikeldamas prikeltų ir mane.
Iš tikėjimo viliuosi, kad niekada man jau nebereikės patirti nevilties. Vilties Dievas to neleidžia. Neviltis su Dievu neįmanoma. Dievas yra džiaugsmo Dievas. Ir viltis atsiranda pačioje tikėjimo pradžioje. Viltis, kad su Dievu įmanoma viskas.
Pirmasis pasimatymas su Dievu yra pačioje tikėjimo pradžioje. To pasimatymo metu atsiskleisiu ir pati. Pamatysiu save iš labai arti ir pamatysiu save tikėjimo šviesoje. Pamatysiu save taip, kaip atrodau Dievo akivaizdoje. O čia pamatysiu save daug blankesnę negu įsivaizdavau. Bet turėčiau to įspūdžio neišsigąsti, bet ir toliau stiprinti tikėjimą, kad pasitikėčiau Dievu, kad Jis perkeis mano sielą, jeigu to prašysiu.
Tikėjimo pradžioje prašysiu Dievą, kad mano tikėjimui nebūtų pabaigos šioje žemėje. Prašysiu Dievą nepalikti manęs ir tada, kai nuo Jo nusigręšiu. Kai būsiu pasirinkusi nuodėmę, prašysiu Jo manęs nepalikti. Dabar jau iš patirties žinau, kad Jis niekada nepalieka, nes pas Jį grįžtu visada. Tikėjimo pradžioje grįžtu greičiau ir stipriau pasižadu daugiau Dievo neišduoti. Per visą gyvenimą aš turiu prisiminti tikėjimo pradžią. Tai buvo atradimas. Aš supratau, kad sąmoningai galiu atrasti Dievą.
Tikėjimo pradžia yra daugelio pasikeitimų mano gyvenime pradžia. Aš naujai atrandu vertybes ir vertinti pradedu kur kas teisingiau. Jau pačioje naujai atrasto tikėjimo pradžioje peržvelgiu praėjusį laiką, ir to tikėjimo akivaizdoje vertinu gyvenimą nauju matu.
Jau pačioje tikėjimo pradžioje įgyju pasitikėjimo savimi, ne todėl, kad tai kiltų dėl manęs, bet todėl, jog tikiu, kad su manimi yra Dievas. Tai Juo pirmiausia pradedu pasitikėti, tada patikiu ir savimi. Pradedu daugiau pasitikėti kitais, ir juos pradedu vertinti kaip savo artimuosius. Jau tikėjimo pradžioje pajuntu, kiek tas tikėjimas man duoda, kaip mane praturtina. Pradžioje žinau, kad manęs laukia dar ilgas kelias, ir toje pradžioje aš pažadu sau ieškoti tik Dievo kelių.
Tikėdama pajuntu ir savo vertę. Pradedu suprasti, kaip esu vertinama Dievo, ir nėra kito žmogaus pasaulyje, kuris galėtų mane pakeisti. Ir taip pat suprantu, kad ir Dievo negalima pakeisti kuo kitu, nors pasaulis siūlytų savo turtus.
Tikėjimo pradžia yra mano pirmasis apsilankymas pas Dievą. Jis visada ypatingas. Tą įspūdį, kurį pirmą kartą pajuntu pradėjus tikėti, nešiu per visus savo tikėjimo metus.
O tikėjimo metai yra visas mano gyvenimas.