Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“
Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą - verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.
Kiti skaitiniai: Žyd 12, 1–4; Ps 22
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Antanas Blužas OFM
Šios dienos Evangelija mums pateikia dvi tarpusavyje susipinančias istorijas. Iš pagoniško krašto Jėzus vėl sugrįžta į Galilėją. Čia, skirtingai nuo gyventojų kitapus ežero geraziečių krašte, jis sutinkamas didžiulės minios, kuri Jėzų net spaudė. Vietoj apsėstojo legionų Jėzų sutinka vienas iš aukštuomenės narių – vienas iš sinagogos vyresniųjų. Vietoj klausimo „ko tau iš manęs reikia?“ girdime nuolankų tikinčio žmogaus prašymą: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Šį kartą Jėzus tyli ir tiesiog be žodžių eina atlikti savo tarnystės – teikti gyvenimą.
Pakeliui į didį Jėzaus stebuklą įvyksta dar vienas. Moteris, palietusi Jėzaus drabužį, pasveiksta. Tai yra tarsi ženklas Jayrui – mergaitės tėvui – nebijok, tikėk dar stipriau kaip ši moteris, ir viskas bus gerai. Vieno tikinčiojo pavyzdys užkrečia ir kitus tikėti. Ir kartu vieno žmogaus netikėjimas sunkina kito tikėjimą: „Tavo duktė numirė, kam gaišini Mokytoją?!” Šis teiginys skamba panašiai kaip „netrukdyk“, „leisk Dievui egzistuoti kur nors toliau...“
Bet Jėzus atėjo būti su mumis, stiprinti mūsų tikėjimą, viltį ir meilę. Jis nėra kažkur toli, juk jis yra Emanuelis – Dievas su mumis. Jėzaus žodžiai: „nenusigąsk, vien tikėk!” yra skirti ir mums. Nekreipk dėmesio į tai, ką sako pesimistai, nenusigąsk, tikėk Dievu.
Tikintiesiems Jėzus atskleidžia dar vieną slėpinį. Slėpinį, apie kurį žmonija suka galvą ištisus amžius. O tas klausimas yra: o kas po mirties? Kas yra mirtis? Kodėl žmonės tiek daug kenčia ir paskui miršta, ir dar savo mirtimi verčia kitus kentėti. Jėzus sako: „Kam tas triukšmas ir ašaros, vaikas nėra miręs, o miega!“
Žmonių reakciją puikiausiai žinome ir patys... Bet daugumos arba masės nuomonė Jėzui nieko nereiškia, nes jis moko kaip turintis galią, todėl jis ir nesivedė visos minios paskui save į sinagogos vyresniojo namus, bet pasiėmė tik tuos, kuriuos pats norėjo, nes Dievas apreiškia savo mokslą, kam panorėjęs. Tas „kam panorėjęs“ nereiškia, kad mes nesame tame sąraše, nes Jėzus nori apreikšti tai visiems, tik ar mes to norime? Mokykimės tikėjimo iš šių Evangelijoje sutiktų žmonių, ir įvyks tikras prisikėlimas gyvenimui Dievuje.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
