Krikščionio charakteris turi remtis svarbiausiomis dieviškomis dorybėmis. Charakteris yra ugdomas, kai protas ir širdis moko valią priimti tinkamas vertybes. Dieviškos dorybės yra svarbiausių vertybių šaknys.
Deja, šėtonas stengiasi paveikti žmogaus charakterį, iškreipdamas vertybes. Iškreiptos vertybės gali būti stiprios arba silpnos, bet visada destruktyvios. Noriu kalbėti apie gero charakterio ugdymą ir jo išraišką - pagrindą, ant kurio turėtų būti kuriamas pagarba ir vertybėmis paremtas gyvenimas.
Laimei, mes visgi galime turėti nors ir ne tobulą, bet tvirtą charakterį. Vienintelis Kristus turėjo tobulą charakterį. Dovydas buvo žmogus pagal Dievo širdį, bet turėjo trūkumų. Jėzaus mokinys Petras buvo nepastovus. Mozė buvo stiprios valios, bet kartu ir bailys. Abraomas melavo. Drąsusis Elijas išsigando. Šių ir daugelio kitų žmonių istorijos kalba apie tvirtą, tačiau netobulą charakterį.
Būdamas jaunas dažnai girdėdavau sakant: „Dievas gali naudoti visus indus, bet tik ne purvinus.“ Tačiau iš savo ilgametės krikščioniško darbo patirties, pastebėjau, kad Dievas naudoja ir purvinus indus, nes Jis kitokių indų paprasčiausiai neturi. Visi Dievo vaikai turi trūkumų, o tie, kurie mano jų neturį, turbūt dar nepatyrė pakankamo spaudimo ir jų silpnybės tiesiog dar neišryškėjo.
Svarbu, kad mes norėtume tvirto charakterio, nes tada būsime pasiruošę mokytis ir net suklupę grįšime atgal. Blogiausia yra galvoti, kad esame nepažeidžiami. Visada turėtume melsti: „Viešpatie, neleisk mūsų gundyti“, o patekę į pagundymą, turime tikėti, kad Jis parodys mums išeitį.
Naudinga žinoti savo silpnąsias vietas: ar tai egoizmas, baimė prieštarauti, meilė pinigams, pavydas, bendraamžių spaudimas, seksas arba asmeninė nauda?
Biblija ragina neduoti priesaikų Dievui, jei negalėsime jų įvykdyti.
Pažinti save ir kitus
Būtų naudinga, jei galėtume turėti savo charakterio apkrovos ribos ženklą, kaip, pavyzdžiui, egzistuoja tilto apkrovos ženklai, rodantys, kokio svorio automobiliai gali šiuo konkrečiu tiltu važiuoti.
Vienas iš mano draugų pamokslininkų pasidavė itin turtingo vyro valdžiai. Šis vyras, daug padėjęs mano draugui, pradėjo prašyti abejotinų paslaugų. Mano draugas nutraukė su juo ryšius, sakydamas: „Viskam yra ribos.“
Asmenybės daro įtaką charakteriui ir skatina tam tikrus troškimus. Pažįstu talentingą, turtingą ir jauną vadovą, kuris yra intravertas. Jis pasakojo man apie intravertų patiriamus sunkumus, nors jo intravertiškumas ir saugo jo stiprų troškimą išlikti teisingam, taip pat saugo jį nuo per didelio noro visiems patikti ir būti lyderiu. Šis žmogus yra išsakęs troškimą pasikeisti, tačiau išlįsti iš savo kiauto nėra labai paprasta. Todėl jis ruošia namų darbus: apmąsto situacijas ir tai, kaip jis galėtų atkreipti kitų dėmesį, kad kiti jį pastebėtų, nors dauguma ekstravertų turi net „prilaikyti“ save.
Kaip lyderis, draugas ir patarėjas, aš bandžiau pateisinti žmonių, su kuriais dalinuosi atsakomybe, stipriąsias arba silpnąsias charakterio sritis. Kartais mano kolegos kritikuoja mane už tai, kad aš, jų manymu, per ilgai aiškinuosi žmonių silpnąsias ir stipriąsias charakterio puses. Tai darau dėl tam tikros priežasties - nenoriu siurprizų. Noriu pažinti žmogų, kad galėčiau ugdyti jo stipriąsias puses ir paremti silpnąsias. Kadangi būtent nuo charakterio priklauso santykiai ir įvairūs pasiekimai, aš neturiu atsiprašyti už tai, kad vertinu žmogaus, kuris prašo pagalbos, stipriąsias ir silpnąsias puses. Geriau tai patikrinti, kol dar neatėjo griuvimas. Jūrų pėstininkai ugdo savo charakterį, kad galėtų stoti prieš priešo ugnį, - jie nenori pralaimėti.
Vertindamas charakterį, pradedu nuo praeities. Tik nedaugelio žmonių charakteris keičiasi jiems suaugus. Aš klausinėju ne tik paties žmogaus, bet ir tą žmogų pažįstančių žmonių, ypač sutuoktinio. Mūsų šeima ir artimi draugai daug geriau žino mūsų charakterį nei mūsų talentus.
Dar vienas būdas pažinti žmogų yra pasakoti istorijas, kurios susilaukia grįžtamosios reakcijos. Pavyzdžiui, pardavėjas pasijuoks iš kito pardavėjo, kai šis apgaus savo klientą, bet gydytojas nesijuoks iš kito gydytojo, kuris pasinaudos pacientu. Gydytojai paprastai laikosi aukštesnių etikos standartų paciento atžvilgiu nei pardavėjai klientų atžvilgiu. Tačiau gydytojas gali kvatotis iš istorijos apie nusuktus mokesčius. Tokias istorijas girdėdamas žmogus įsitraukia, ir taip atsiskleidžia, kas yra jo širdyje.
Humoras sukelia spontanišką reakciją, kuri yra langas į charakterį. Esu daug kalbėjęs susirinkimuose Las Vegase ir ten girdėjau daug žymių humoristų. Jie tikrina socialinio priėmimo ribas, pasakodami net religiją ir Dievą pajuokiančius juokelius. Atkreipkite dėmesį į žmogaus reakciją, ir galėsite įvertinti žmogaus ar grupės charakterį.
Įvertink savo charakterį
Vertindami savo charakterį, būsime tikslesni, jei vertinsime tuos dalykus, kurie tiesiogiai nesusiję su mūsų asmenine gerove. Tuo pagrįsta yra Amerikos prisiekusiųjų sistema. Nepažįstami ir niekaip tarpusavyje nesusiję žmonės yra nešališki ir, tikimės, teisingesni.
Tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl gerai yra kreiptis pagalbos į kvalifikuotą žmogų, kad jis padėtų mums priimti tam tikrus sprendimus. Nes mes patys manome, kad teisingi yra mums palankūs sprendimai. Mes norime, kad reikalai pakryptų mūsų naudai, juk mes to nusipelnėme - arba bent jau galime tai racionaliai paaiškinti.
Kartą buvau kompanijos, kurios direktorius norėjo suteikti savo sūnui jo galimybes viršijančias pareigas, valdybos posėdyje. Įprastai teisingas ir objektyvus vadovas dėl savo sūnaus pozicijos kompanijoje prarado sveiką protą. Turbūt būtų lengviau parduoti šaldytuvą eskimui nei įtikinti šį tėvą, kad jo sūnus nėra vertas paaukštinimo.
Supratau, kad priimant sunkius sprendimus, autoritetingas žmogus iš šalies yra ypač naudingas. Kai man reikia patarimo, kviečiuosi pagalbon tam tikros srities ekspertą ir mielai padedu, kai kas nors pagalbos paprašo manęs. Svarbiausias klausimas, vertinant savo charakterį, yra: „Ar aš iš tiesų noriu būti teisingas? Ar manau, kad tai, kas teisinga, yra geriausia?“
Vienas ryškiausių gero charakterio įrodymų yra jo skaidrumas. Tyras charakteris yra skaidrus. Mes sakome: „Šį žmogų galima kiaurai permatyti“ arba „Jis yra toks, kokį ir matai.“ Man patinka, kaip Jebas Stuartas pasirašydavo laiškus savo vadui Robertui E. Lee: „Manimi galite pasitikėti.“ Kartą raidėmis „MGP“ ir aš baigiau laišką savo mentoriui Maxey Jarmanui, - jis iškart suprato, ką tai reiškia, nes jis man ir buvo papasakojęs tą istoriją.
Prieš keletą metų vedžiau seminarą apie kalbėjimą, kuriame dalyvavo daug tarnautojų. Naudojau įvairius pavyzdžius, daugiausiai iš savo patirties. Vienas tarnautojas prisipažino, kad jis pavydi man tokio įdomaus gyvenimo, nes aš pasakojau daug patirtų istorijų. Kitas tarnautojas jam pasakė: „Tavo gyvenime taip pat vyksta ne mažiau dalykų, tik tu jų nepasakoji, nes nenori, kad žmonės tave permatytų.“
Aiškumą gali temdyti ir savanaudiškos išpažintys. Tai viena dažniausiai naudojamų priemonių. Vienas jaunas kalbėtojas yra pasakęs: „Sakydamas savo baigiamąją kalbą koledže ir būdamas vienas jauniausių žmonių kada nors gavusių mokslų daktaro laipsnį, supratau, kad Dievas žino daugiau už mane ir aš turiu būti nuolankus prieš Jį.“ Net sutrinku pagalvojęs, kiek daug kartų ir aš taip dariau. Mane moko eilutė: „Kaip šuo grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystes.“ Kiekvieną kartą tai padaręs nustembu: Kodėl negaliu paprasčiausiai tarnauti Dievui ir pamiršti save?
XVII a. krikščionis rašytojas Michaelis Molinos pasakė: „Jūs norite pasakoti apie save ir atskleisti kitiems savo trūkumus ir kitus įspūdingus dalykus, bet savo viduje Jūs pateisinate save daug dažniau nei matote savo trūkumus. Taip Jūsų viduje tūnantis „monstras“ pasirodo vėl ir vėl, kad pagerbtų save.“ Vienas iš būdų ištirti, ar tarnaujame sau, yra tai, ar mes norime sustiprinti tai, ką sakome, reaguodami į klausančiųjų reakciją. Toks išpažinimas lengvai virsta pasiaiškinimu, o vėliau pasiteisinimu arba bent jau racionaliu paaiškinimu.
Krikščionys turėtų rūpintis ne įvaizdžiu, bet savo verte, savo tapatybe. Kuo geriau suvokiu ir branginu tai, kas esu Kristuje, tuo mažiau rūpinuosi savo įvaizdžiu. Mūsų žavėjimasis išore sukelia daug susvetimėjimo visuomenėje. Mes bijome arti prisileisti žmones, kad šie nesuprastų, jog išorė tėra kaukė.
Kartą mano sūnus Fredas lankėsi pas pamokslininką, kuris garsėjo kūrybiškumu ir nusprendė sutelkti tarnavimą į kelis miesto kvartalus. Fredas atsivedė ir savo dukrą, norėdamas jai parodyti tikrąją žmonių esmę. Apžvelgęs jo veiklą, Fredas jam tarė: „Viešumas išgarsina“, o tarnautojas jį papildė: „Ir gundo būti paviršutiniškam.“
Charakteris patikrinamas išbandymų metu. Mes garbiname Dievą, kuris yra įsipareigojęs, Sandoros Dievas. Stiprybė įsipareigoti slypi charakteryje. 2 Samuelio knygoje Itajas įsipareigojo Dovydui. Kai Dovydas suteikė jam galimybę stoti opozicijon su Abšalomu, jis pasakė: Kur bus mano karalius, mirtyje ar gyvenime, ten bus ir jo tarnas(2 Sam 15, 21). Taip ir Rūta, kai Noomė paklausė jos, ar ji išeis, atsakė: Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas - mano Dievas (Rūt 1, 16).
Prieš keletą metų skaičiau istoriją apie pastorių, kuris tarnavo nedidelėje bažnyčioje, vos sudurdamas galą su galu savo augančioje šeimoje. Vieną dieną pasitaikė galimybė pereiti į didesnę bažnyčią, kuri geriau jį aprūpintų. Jis paskelbė apie savo išvykimą ir tą dieną, kai jie turėjo išvykti, susirinko daugybė žmonių, kurie verkė, kad jie išvyksta. Pastorius staiga sustabdė arklius, išlipo iš karietos, apkabino draugus ir iškraustė visus baldus. Jie nusprendė likti.
Dar viena su charakteriu susijusi problema, kurią aprašo Jokūbas, yra liežuvio kontrolė. Būdamas jaunas, vadovavau šlovinimo grupei. Niekada nebuvau geras muzikantas, bet galėjau entuziastingai mojuoti rankomis, prisiminęs, kad Billy Sunday paskyrė Homerį Rodeheaverį vadovauti šlovinimui ne todėl, kad jis buvo geriausias muzikantas, bet todėl, kad jis buvo linksmiausias žmogus mokykloje. Maža bažnyčia priemiestyje neturėjo šlovinimo vadovo, ir laikinai vadovauti šiam tarnavimui pastorius pakvietė mane. Mes turėjome rimtą pokalbį, ir jis paprašė manęs pažadėti, kad aš niekada nepasakysiu nieko neigiamo apie bažnyčią ir jos žmones. Tai buvo sunkus pažadas, bet aš jo laikiausi ir, bendraudamas su žmonėmis, jutau didžiulę laisvę. Žinodamas, kad niekada nepasakiau nieko negatyvaus apie nieką šioje bažnyčioje, aš galėjau laisvai kalbėti, nejausdamas jokio kaltės jausmo. Tai buvo pamoka, kurią norėčiau taikyti ir kitose gyvenimo situacijose.
Paklusnumas ugdo charakterį. Laimei, charakteris gali būti stiprinamas taip pat, kaip ir įpročiai ar refleksai. Pirmiausia reikia to trokšti, tada reikia kartoti tai pakankamai ilgai, kad tai virstų įpročiu. Naudojamas įprotis tampa refleksu. Frankas Laubachas rašė, kad nuolat mąstyti apie Dievą pradžioje jam buvo itin sunku, bet vėliau tai buvo vis lengviau, o galiausiai tai tapo natūralu. Taip ugdomos ir charakterio savybės.
Išpažintis išgrynina, išvalo mūsų charakterį. Išpažindami nuodėmes, mes atsiveriame Dievui ir leidžiame Jam mus apvalyti - Kristaus kraujas mus nuplauna.
Dažnai matome, kaip žmonės, užuot išpažinę nuodėmes, jas slepia, stengiasi išsisukti, ir tai vadina „racionaliu paaiškinimu“. Kai pranašas Natanas atėjo pas karalių Dovydą, šis išdrįso pripažinti savo kaltę, priėmė atleidimą ir prisiėmė atsakomybę už pasekmes. Jis nesielgė taip, kaip viščiukų vagis, kuris sugautas teisėjui pasakė: „Kaltas ir atsisakau bylos svarstymo.“ Kai teisėjas paklausė: „Ką tuo nori pasakyti?“, jis atsakė: „Prisipažįstu, kad tai padariau aš, ir daugiau nenoriu apie tai klausytis.“ Dovydas nenusisuko nuo Dievo, kentėdamas dėl savo paties nuodėmės pasekmių, net jei jam ir buvo atleista.
Sunkumai, kentėjimai, praradimai, vargai ir nesėkmės stiprina charakterį, - tokiose situacijose įgyjame patirties ir sutvirtėja širdies įsitikinimai. Charakteris mus sustabdo, kai norime bėgti, priverčia gyventi, kai lengviau būtų mirti, ir kovoti už tiesą, pasiremiant Abraomo Linkolno pasakyta mintimi: „Verčiau patirsiu nesėkmę, kovodamas už tai, kas galiausiai laimės, nei patirsiu sėkmę, kovodamas už tai, kas galiausiai žlugs.“
Sprendimai ir mūsų motyvai
Grupės ar organizacijos charakterį lemia ir jos vadovų sprendimai. Vadovai neturėtų daryti sau išimčių. Jei prezidentas naudoja kompanijai priklausančius daiktus asmeninėms reikmėms, mes manome, kad tai nieko tokio, bet iš tiesų bet koks, net ir mažas nesąžiningumas skatina didesnį. Negalima pateisinti nesąžiningo finansų valdymo. Esu matęs, kaip pro pirštus žiūrima arba atleidžiamas „nedidelis nesąžiningumas“, siekiant kaltės pagalba išlaikyti organizaciją.
Vadovai yra atsakingi už tai, kad būtų laikomasi teisingų vertybių. Jei nusprendžiame laikytis sąžiningumo politikos, neturėtų būti daroma jokių kompromisų. Kompanijos „Genesco“, kurioje anksčiau dirbau, prezidentas sakydavo: „Jei reikia ką padaryti, reikia tai daryti teisingai. Jei negalime to padaryti teisingai, tuomet nereikia to daryti iš viso.“ Todėl darbe mes turėdavome pateikti iki galo apmąstytas, išpuoselėtas kūrybines idėjas.
Sprendimai, padaryti dėl toliau išvardytų priežasčių, visada trukdo ugdyti grupės ar organizacijos charakterį.
1. Stengimasis išlaikyti kontrolę. Apsaugoti savo poziciją - tai natūralus lyderio noras, tačiau svarbu, kad vadovavimas nebūtų grįstas kontrole. Tai galbūt yra priimtina kompanijose, bet ne bažnyčioje. Kartą dalyvavau vieno tarnavimo reorganizavime, ir buvo iškeltas klausimas: „Šis darbas yra jo ar Jo? Tai priklauso lyderiui ar Dievui?“
Esu girdėjęs lyderių, sakančių: „Dievas pašaukė mane vadovauti šiai organizacijai“, o aš norėčiau paklausti: „Kokiam tikslui? Ar tam, kad visą gyvenimą turėtum darbo vietą, ar kad organizacijos misija būtų tinkamiausiai įvykdyta?“
Dažniausiai kontroliuoti mėgstantis lyderis tarnauja daugiau sau nei Dievui. Troškimas valdyti yra pagrindinė charakterio problema. Kartais į vienas rankas sutelkta valdžia būtina išgyvenimui, panašiai kaip prezidentui suteikiamos „galios pradėti karą“, bet tik kartais, o ne nuolat.
Diktatoriai neišugdo stiprių lyderių. Kartą manęs paklausė, ar aš norėčiau tapti gamybinės korporacijos, kurią ilgai valdė vadovas „diktatorius”, kuris neseniai mirė, prezidentu. Supratau, kad negalėčiau tikėtis greitų rezultatų, nes pavaldiniai buvo išmokyti elgtis tik pagal įsakymus. Negalėčiau prašyti žmonių, kurie neprisiima atsakomybės už rezultatus, pradėti galvoti patiems. Tam, kad korporacija išliktų sėkminga, jai reikėjo kito diktatoriaus.
Istoriškai žvelgiant, geranoriškas diktatorius, turintis didžiulių gebėjimų, yra efektyviausias organizacijos lyderis, tačiau ilgainiui tai tampa žalinga organizacijos sveikatai.
Sveikas organizacijos valdymas yra svarbiausia vadovo pareiga. Taip pat svarbus ir lyderių ugdymas. Sėkmingas tęstinumas yra lyderio atsakomybė ir dažnai tai patikrina charakterį.
2. Bandymas tapti pranašesniu; konkurencija. Dar vieni spąstai geriems ir teisingiems sprendimams yra konkurencija. Nesu prieš sveiką konkurenciją versle ar sporte, bet ne dvasiniame tarnavime. Kalbėdami apie mūsų denominacijos augimo modelį, mes kartais juokaujame: „Svarbu kovoti, skaldyti ir konkuruoti, visą laiką kalbant, kaip Dievas mus laimina”.
Tarpbažnytinis judėjimas niekada nebūtų taip išaugęs, jei krikščioniškos denominacijos nebūtų susivienijusios. Daug dalykų galima pasiekti akcentuojant bendrakrikščioniškuosius dalykus. Bendradarbiauti yra geras ir teisingas sprendimas, kurį konkurencija tarp lyderių ir organizacijų gali sužlugdyti.
Yra viena situacija, kurioje visi krikščionys yra laimingi dirbdami kartu, - kai patiriami persekiojimai. Kartais, manau, mes gundome Dievą siųsti persekiojimus, kad patirtume vienybę Jame.
Ne visoms Harvardo profesoriaus daktaro Harvey Coxo mintims pritariu, bet sutinku su šiuo jo pastebėjimu: „Kristus suvienijo bažnyčią, o žmogus ją padalijo.“
Visada gerai priminti sau, kad ir krikščionys, ir krikščionys vadovai turi trūkumų. Dauguma stiprių lyderių turi stiprų „ego“, o tenkinti „ego“, siekiant krikščionio charakterio, yra klaida. Vieni trūkumai išryškėja labiau nei kiti ir įvairiais būdais. Perskaitęs Oswaldo Chamberso knygą, stengiuosi nesistebėti dėl nuodėmių - tai mane liūdina, bet nestebina.
Kartą žaidžiau golfą su garsiu krikščionių lyderiu. Bežaidžiant pamatėme, kad jo kamuoliukas buvo ganai giliai įsmigęs į žemę. Jis apsižvalgė ir, pamatęs, kad niekas nežiūri, paspyrė kamuoliuką. Tai, kad jis nuspyrė tą kamuoliuką, susilpnino ir jo prieš tai dėstytus teologinius aiškinimus apie Rašto neklaidingumą.
3. Nenoras pripažinti savo klaidas. Vienas draugas pasakojo apie siaubingus išgyvenimus, kai tarnaujant laive jis buvo bauginamas dėl to, kad sąžiningai laikosi savo pozicijos. Slėgė problemos dėl finansų. Mano draugas paklausė: „Kodėl mums paprasčiausiai nepripažinus, kad klydome ir veikėme skubotai, visko neapmastę, ir nepakeitus savo sprendimo?“
Finansų srityje mes dar mokame skubiai reaguoti į nuostolius - nestatome pinigų po prasto ėjimo. Remiantis ta pačia logika, reikėtų bet kokioje srityje skubiai įvardyti ir pripažinti savo klaidas, kuo skubiau sumažinti nuostolius ir pradėti taisyti situaciją.
4. Vieno asmens saugojimas organizacijos sąskaita. Supratau, kad prašyti rekomendacijų krikščionių bendruomenėse yra nenaudinga. Per dažnai mes racionalizuojame savo toleranciją ir gailestį ar baimes, kad nepasidarytume priešų. Kodėl nepasakius tiesos? Jei žinome, kad žmogus turi ryškių trūkumų, kodėl neapsaugojus organizacijos ir neskyrus jo į atsakingas parei-gas? Jei nenorime apie tai kalbėti, tuomet taip ir pasakykime. Mes neturime teikti rekomendacijų tiems, kurie to nenusipelno.
5. Žaidimas su tiesa. „Melavimas” yra vienas ryškiausių charakterio trūkumų. Kartą pamokslavau didelei tarnautojų grupei Billy Grahamo centre Wheatono mieste. Paklausiau jų, kodėl pirmadienio rytą susirinkime jie nebuvo visiškai sąžiningi vieni su kitais. Baigiantis sesijai, jaunas mažos bažnyčios pastorius mane pabarė: „Fredai, tu nori profesinės mūsų savižudybės? Jei sakytume tiesą, mes būtume mirę.“
Tiesa dažnai iškraipoma ir tuomet, kai, siekiant įtikinti klausytojus, sakoma: „Dievas man pasakė“. Turėtume apmąstyti savo žodžius ir vengti pamaldžių frazių, kurių nesupranta netikintieji ir kuriomis netiki daug tikinčiųjų. Per ilgą savo patirtį esu girdėjęs apie daugybę „ypatingų regėjimų iš Dievo“. Deja, kai kurie jų baisiai žlugo. Vienas verslininkas viešai gyrėsi, kad jo verslui vadovauja Dievas, tačiau vėliau jis bankrutavo. Manau, kad tokie žmonės yra nuoširdūs, bet, užuot klausęsi Dievo balso, jie girdi tik savo troškimus. Pastebėjau, kad dažniausiai Dievo valia išaiškėja paprastai, tvarkingai, kartu besimeldžiant keliems žmonėms.
Kartą vieno žymaus Dievo vyro iš Rytų šalių paklausiau, kaip krikščionys ten apibūdina Dievo valią. Jis atsakė: „Pirmasis, kuris gauna apreiškimą, pasidalija juo su kitais. Mes meldžiamės ir stebime aplinkybes. Jei susiklosto palankios aplinkybės, mes meldžiamės toliau ir laukiame, kol apsijungsime dvasioje. Tada mes pradedame veikti, žinodami, kad jei tai ne Jo valia, Jis mus sustabdys. Mes visada pasiliekame teisę sustoti.“
Iš tiesų Dievo darbas yra šiek tiek mistiškas, bet ne magiškas. Amžinasis Dievas ne viską daro per mus ar mums vadovaujant. Galbūt mes tik pradėsime statybas, o mūsų pradėtą darbą pabaigs kiti. Vienas sodina, kitas laisto, dar kitas nuima derlių, o Dievui kyla šlovė.
Dievo tarnui svarbu būti doram, sąžiningam, turėti vientisą charakterį - ne tobulą, bet pakankamai stiprų, kad galėtų ugdyti ir vesti kitus krikščionis, dorai ir sąžiningai siekiančius tikslų.
Iš www.ctlibrary.com vertė Asta Glinskaitė
www.btz.lt