Pilietinės galios indeksas skaičiuojamas nuo 2007 m. pagal dr. Ainės Ramonaitės, dr. Rūtos Žiliukaitės bei dr. Mindaugo Degučio parengtą metodiką. Tai longitudinis tyrimas, leidžiantis matyti visuomenės raidos tendencijas, atsakyti į klausimą, kaip kinta Lietuvos pilietinė galia. Pirmadienį (vasario 4 d.) pristatyti jau penktojo Pilietinės visuomenės instituto tokio tyrimo rezultatai.
Visuomenės pilietinė galia išlieka menka
Nors nuo 2007 m. buvo pastebima pilietinės galios augimo tendencija, anot sociologo, VU dėstytojo Mindaugo Degučio, per dvejus pastaruosius metus ji nepadidėjo: 2010 metais buvusi 35, 5 (iš 100 galimų) balo, dabar – 35 balai. Tačiau yra pokyčių atskirose veiklose: padidėjo procentas dalyvaujančių aplinkos tvarkymo talkose (palyginimui: 2007 m. – 31 proc., 2012 m. – 54 proc.). To priežastis gali būti didėjanti tokio pobūdžio veiklos pasiūla, apskritai tai populiariausia pilietinė veikla Lietuvoje. Taip pat padidėjo dalyvaujančių vietos bendruomenės veikloje skaičius: 4 iš 10 teigia įsitraukiantys. Šiek tiek sumažėjo procentas žmonių, aukojančių pinigus, nors apskritai Lietuvos gyventojai noriai prisideda prie labdaros.
 |
|
M. Degutis |
Faktinės veiklos, į kurias įsitraukia žmonės, yra tik viena iš 4 dimensijų, matuojamų pilietinės galios indeksu. Taip pat yra tiriamas potencialus pilietinis aktyvumas, t.y. kiek žmonių imtųsi veiksmų, kilus tam tikroms politinėms, ekonominėms ar vietinės reikšmės problemoms. 2012 metų duomenimis, pastebimas bendras nusiteikimo veikti sumažėjimas: daugėja neapsisprendusių, neturinčių nuomonės, ką darytų, esant reikalui.
Trečioji tiriama dimensija – subjektyvus savo kaip piliečio įtakos supratimas, pilietinės galios pajautimas. Didžiausią įtaką visuomenei ar joms grupėms piliečiai mano turint Prezidentę ir Seimo narius, valdininkus, taip pat savivaldos institucijas, žiniasklaidą. Tuo tarpu mažiausiai įtakos, Lietuvos gyventojų nuomone, turi jie patys ir paprasti žmonės apskritai (3 balai iš 10). Įdomu ir tai, jog piliečiai savo gebėjimus suprasti šalies gyvenimą taip pat vertina santūriai: tik 31 proc. apklaustųjų mano turintys gerą supratimą apie svarbiausias problemas šalyje.
Pilietinės veiklos rizikos vertinimas, sudarantis ketvirtąją indekso dimensiją, per pastaruosius dvejus metus nepakito. Ši dimensija matuoja, kiek žmonių mano, kad, užsiimant pilietine veikla, galima prarasti darbą, būti viešai užpultam, sulaukti grasinimų, įtarinėjimų, jog veikiama iš savanaudiškų paskatų, būti laikomam keistuoliu. Anot Degučio, sumažėjo manančiųjų, kad bent viena iš rizikų gali ištikti, tačiau padaugėjo neturinčiųjų nuomonės šiuo klausimu. Iš esmės socialinė aplinka pilietinei veiklai Lietuvoje lieka nepalanki: kiekviena iš išvardytų rizikų atrodo mažai ar visiškai netikėtina tik trims–keturiems iš 10 gyventojų.
Atsakant į klausimą, kokios grupės turi didžiausią pilietinę galią, sociologas pakartojo tai, kas atrodo gana įprasta: aukštesnis išsimokslinimas reiškia aukštesnį pilietinės galios indeksą, ypač realaus ir potencialaus aktyvumo dimensijose. Tą patį galima pasakyti ir apie didžiuosius miestus: juose koncentruojasi didesnė pilietinė galia. Aukštesnės pajamos – dar vienas veiksnys, lemiantis didesnį savo pilietinės galios suvokimą.
 |
|
A. Ramonaitė |
Politologė Ainė Ramonaitė išreiškė susirūpinimą nedidėjančiu pilietinės galios indeksu. Pasak jos, rengiant pažangos strategiją „Lietuva 2030” buvo užsibrėžta, jog 2020 m. jis bus 50 proc. Tai neatrodė utopinis skaičius, nes kiekvienais metais indeksui augant bent po pusę procentinio punkto, galima pasiekti tokį rezultatą. Anot A. Ramonaitės, pilietinė galia turėtų augti dėl objektyvių priežasčių: didėja ekonominis saugumas, ypač miestuose, jau turime praktikų, kurios tarnauja kaip modeliai (pavyzdžiui, iniciatyva „Darom“ kiekvienais metais auga, prisijungia vis daugiau žmonių), taip pat aktyvi jaunoji karta. Taigi atrodo, kad keičiantis kartoms visuomenė bus pilietiškesnė, tačiau dabartinę situaciją politologė įvardijo kaip stagnaciją.
Moksleivių pilietiškumas – neatsakytas klausimas
Tyrimo duomenimis visose išvardytose pilietinės galios indekso dimensijose, išskyrus rizikos, moksleiviai lenkia visus gyventojus, tačiau nepasiekia mokytojų lygio. Pavyzdžiui, pilietinio aktyvumo dimensijoje visuomenės vidutinė reikšmė lygi tik 38, 4, mokinių – 53,6, o mokytojų (2009 m. skaičiavimais) net 70. Veiklos tarp moksleivių populiariausios tos pačios, kaip ir apskritai visuomenėje: aplinkos tvarkymas, veikla vietos bendruomenėje bei labdarystė. Gerokai daugiau moksleivių dalyvauja ir visuomeninių organizacijų, judėjimų, religinių bendruomenių veikloje. 2 iš 10 moksleivių reiškia pilietinę poziciją interneto erdvėje. Populiariausiais mokinių susibūrimais gali būti įvardytos sporto organizacijos, komandos, šiek tiek mažiau paplitusios meno grupės, dar mažiau savivalda, skautų organizacijos.
Kalbėdama apie skirtumus tarp mokinių, Pilietinės visuomenės instituto vadovė Ieva Petronytė teigė, jog mergaitės yra šiek tiek pilietiškai aktyvesnės nei berniukai, kaimo vietovių moksleiviai – aktyvesni nei miesto, o vidurinėse mokyklose bei gimnazijose besimokantys aktyvumu pranoksta profesinių ir pagrindinių mokyklų mokinius. Matomas ir pilietiškumo didėjimas su amžiumi, išimtis – egzaminams besiruošiantys dvyliktokai.
 |
|
I. Petronytė |
Moksleivių paklausus, kokie yra dalyvavimo pilietinėje veikloje motyvai, pats populiariausias atsakymas buvo, jog tai galimybė įgyti įgūdžių ir žinių, praversiančių vėliau gyvenime. Mažiausiai moksleivių sutiko su teiginiu, jog pilietinis veikimas yra pareiga. Anot I. Petronytės, tai rodo racionalų-instrumentišką moksleivių požiūrį į pilietinę veiklą. Taip pat ji pabrėžė, jog moksleivių potencialus pilietiškumas didžiulis: „Moksleiviai savo nusiteikimu veikti ir jo intensyvumu pranoksta visą visuomenę“.
Vis dėlto, kaip pabrėžė kita Pilietinės visuomenės instituto ekspertė, sociologė Rūta Žiliukaitė, moksleivių pilietiškumas yra neatsakytas klausimas. Anot jos, žiūrint į rezultatus viskas atrodo puiku, jie aktyvesni už visuomenę, tačiau, išėjus iš mokyklų, jų aktyvumas smunka žemiau už visuomenės vidurkį. R. Žiliukaitė klausė, ką reiškia ši dilema: tai gyvenimo ciklo aspektas ar visgi signalas, kad dalyvavimo vertybės mokykloje nesusiformuoja.
Dar vienas paradoksas – visuomenė mano, kad jaunimas pilietiškai pasyvesnis, nors iš tiesų jie aktyvesni. Netgi patys jauni žmonės mano, jog jų amžiaus grupė pasyvesnė už likusią visuomenės dalį. 6 iš 10 apklaustų žmonių pritaria, kad mokyklose turi būti skiriamas dėmesys pilietiniam ugdymui. O ką apie tai galvoja patys moksleiviai? Tyrimo duomenimis, dauguma moksleivių mano, kad mokykloje dėmesio tam skiriama tik vidutiniškai. Jų požiūris į pilietinį ugdymą, R. Žiliukaitės žodžiais, nuosaikiai teigiamas.
 |
|
R. Žiliukaitė |
Mokslininkams atlikus kokybinį tyrimą, kai pačių moksleivių buvo prašoma pateikti argumentus už/prieš politinį ugdymą, paaiškėjo, jog mokiniai žvelgia į jį kaip į mažiau svarbų mokyklinių dalykų hierarchijoje: mokytojai ne taip griežtai vertina kaip „rimtuosius“ dalykus – lietuvių kalbą, matematiką, istoriją. Taip pat akivaizdu, kad sausos žinios moksleiviams neįdomios, jie norėtų analizuoti konkrečius atvejus, daugiau dėmesio skirti Lietuvos politinio gyvenimo supratimui.
„Moksleiviams politika kelia susierzinimą“
Tyrimo rezultatai rodo, jog 2012 m. rugsėjo mėnesį (per patį rinkimų kampanijos įkarštį) apie politiką bent kartą per savaitę su tėvais kalbėjo vos trečdalis moksleivių, dar mažiau – su mokytojais ar draugais. Anot sociologės Maryjos Šupos, jaunimui neįprasta diskutuoti politikos temomis: kyla klausimas, kokia politikos vieta mokykloje. Mokytojų požiūris į politiką yra gana neigiamas, ji siejama su nešvariais, nesąžiningais dalykais, linkstama atsieti politiškumą ir pilietiškumą. Mokytojai norį ugdyti tiesiog „gerus žmones, bendražmogiškas vertybes“. Jie kelia klausimą, kada kalbėti apie politiką, kai reikia ruoštis egzaminams, taip pat kaip kalbėti, neprimetant savo nuomonės.
Neretai mokytojai mano neturintys pakankamai kompetencijos diskusijoms apie politiką. Pasak M. Šupos, viena didžiausių pastarojo dešimtmečio klaidų – mokyklų depolitizavimas, tuo tarpu jos turėjo būti tik departizuotos, apvalytos nuo partijų ideologijų. Anot Pilietinės visuomenės instituto eksperto dr. Dariaus Kuolio, mokytojai yra marginalioje pozicijoje, užsiima savigyna, mėgina atsiriboti nuo politikos. Jiems sunku atskirti pilietiškumą, tautiškumą, politiškumą. Iškelta idėja, jog ir mokytojams reikėtų savišvietos apie tai, kas yra viešasis gyvenimas, mokytojo misija joje. Tarpukariu S. Šalkauskis, A. Maceina rašė laišką Smetonai, kuriame kritikavo servilizmą mokyklose. Pasak D. Kuolio, taip ir dabar: mokytojai prisibijo, valdinio mentalitetas dominuoja labiau negu laisvo žmogaus.
 |
|
M. Šupa |
„Moksleiviams politika kelia susierzinimą“, – teigė sociologė M. Šupa. Tai kyla iš to, jog teorinės žinios ir reali tikrovė nesutampa. Viena vertus, egzistuoja idealus požiūris, išdėstytas vadovėliuose, kita vertus – jam prieštaraujantis kasdienio gyvenimo patyrimas, trečia – veikia „spalvas sutirštinanti“ žiniasklaida. Pastarosios vaidmuo, anot D. Kuolio, turėtų būti geriau išnaudojamas. Reikia reklamuoti organizacijas, kad „moksleiviai negalvotų, jog ateitininkai yra sekta“. Patys moksleiviai sako, jog trūksta informacijos apie organizacijas, veiklas, į kurias galima įsitraukti. Jaunimui svarbus bendradarbiavimas su žiniasklaida, viešinimas: veiklieji nori, kad apie jų darbus būtų žinoma.
„Jei norime kaip politinė bendrija save stiprinti, turime ieškoti sprendimų, kaip tą daryti“, - sakė D. Kuolys. Vienas iš galimų problemos, kai mokyklose turėtas pilietinis potencialas išbarstomas, pasiduodama apolitiškumui, sprendimų galėtų būti ryšio tarp teorinių žinių, kaip turi veikti demokratija, ir Lietuvos tikrovės kūrimas. Tyrimas siunčia žinią, kad teorija skiriasi nuo praktikos ir, pasak D. Kuolio, reikalingi valingi veiksmai švietimo bei viešosios sferos srityse. Prieštaraudamas idėjai, jog įmanoma savaiminė pozityvi visuomenės raida, jis teigė, kad Lietuvos bendruomenė nyksta, nesant edukacijos ir mokykloje ir už jos ribų.
 |
|
D. Kuolys |
Nors integruotas į kitas pamokas pilietinis ugdymas dėstomas jau nuo 5-os klasės, o 9-oje atsiranda kaip atskiras dalykas, jį dėsto patys įvairiausi mokytojai nuo lietuvių kalbos iki istorijos. Anot R. Žiliukaitės, patys mokytojai skirtingai supranta, kas yra tas pilietiškumas. Nors mokiniai jais pasitiki ir yra linkę bendradarbiauti, mokytojai negali „uždegti“ moksleivių idėjomis, nes patys jomis netiki. Įprastai sprendimus dėl veiklų priima mokyklų vadovai ir paveda juos įgyvendinti. Kažin, ar galima tikėtis gero rezultato iš „nuleistų iš viršaus“ iniciatyvų.
Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso 2012 metų tyrimas buvo atliktas kaip pilietinio ugdymo projekto „Kuriame Respubliką: visuomenės pilietinio veikimo kompetencijų ugdymas“ dalis. Reprezentatyvias Lietuvos gyventojų ir moksleivių apklausas atliko Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“.
Parengė Rosita Garškaitė
Nuotraukos Zenekos