Svarstant Lietuvos valstybingumo raidą svarbią vietą užima mūsų valstybės narystė Europos Sąjungoje. Siekdami narystės turėjome įgyvendinti daugybę reformų, pasiryždami jungtis į klubą perdavėme dalį suvereniteto viršvalstybinėms struktūroms.
Štai Prancūzijos prezidentas F. Hollande ir Vokietijos kanclerė A. Merkel bendrame 50-ies metų Eliziejaus taikos sutarčiai minėjime paragino Europos jaunuomenę būti „utopiškai“ ir svajoti apie Europos federacinę valstybę. Toks Prancūzijos ir Vokietijos tandemo – pagrindinio ES raidos variklio – pareiškimas ypač verčia suklusti mus, tuos, kurie laisve džiaugiasi dar tik trečią dešimtmetį. Išsivadavę iš vienos utopijos, esame kviečiami tikėti nauja.
Į Europos Sąjungos projekto raidą ir perspektyvas galima žvelgti įvairiais pjūviais. Šiame straipsnyje apžvelgdamas trijų didžiųjų valstybių – Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės – ES vizijas pabandysiu pateikti trumpą vertinimą, kokį požiūrį bei veikimo principą turėtų pasirinkti Lietuva, kad geriausiai užtikrintų savo interesus Sąjungoje, kuri atviriau nei bet kada kalba apie nacionalinių valstybių pabaigą.
Vokietija: stipri Europa – šviesi Vokietijos ateitis
Europos Sąjungos tėvų-įkūrėjų siekis – po Antrojo pasaulinio karo suvienyti žemyną visiems laikams ir pasukti jį taikos bei klestėjimo keliu. Vokietija, kaip karo pralaimėtoja, ilgą laiką save galėjo legitimuoti tik per kolektyvinį, europietiškąjį identitetą, kadangi kiekvienas nacionalinių interesų gynimas buvo gretinamas su nacizmo apraiškomis. Todėl iki pat 1989-ųjų, kurie laikomi lūžiniais, Vokietija vienareikšmiai pasisakė už ES projekto stiprinimą ir gilinimą. Tačiau po Vokietijos susivienijimo įsivyrauja pragmatinis požiūris į Europos integraciją. Tokią kaitą nulėmė ir tai, kad dėl ilgalaikės Vokietijos kaip ES vedlės pozicijos, jos ekonomika tapo neatsiejama nuo Sąjungos.
Todėl esamą situaciją gerai apibūdino Europos politikos analitikas Nicolausas Heinenas: „Jeigu pasižiūrėsime į pokyčius, kurie įvyko Schroderiui pakeitus Kohlį, o dabar vadovaujant Merkel, ES politikos formavime vizionierius pakeitė technokratai“. Omenyje turima tai, jog Vokietija nustojo būti Europos integracijos varikliu, nes jaučiamos visos Europos plėtros nuovargis. Vietoje to siekiama „išsikuopti savo kiemą“ ir išspręsti vidines finansines problemas. O tinkamiausias ir, ko gero, vienintelis būdas išspręsti finansinius ES sunkumus – didesnis Europos reguliavimas, integracijos gilinimas.
Kanclerės A. Merkel, taigi ir Vokietijos pozicija net ir skaudžios finansų krizės akivaizdoje išlieka ta pati – ji nori likti Europos Sąjungos širdimi ir varikliu, o iš krizės išeiti kaip „pastovi ir sustiprinta euro zona bei Europos Sąjunga“. Centro-dešinės partijos CDU priimtame dokumente „Stipri Europa – šviesi Vokietijos ateitis“ („A strong Europe – a bright future for Germany“) išdėstyta partijos pozicija Europos integracijos klausimais. Palaikoma glaudesnė fiskalinė ir politinė sąjunga, mokesčių harmonizavimas, griežta valstybių finansų kontrolė su automatiniu bausmių mechanizmu nesilaikančioms taisyklių. Instituciniu lygmeniu CDU palaiko tiesiogiai renkamą ES prezidentą, bei Europos Parlamento ir Europos Tarybos, kaip dviejų rūmų leidžiamosios valdžios instituciją. Nors Vokietijos kairieji laikosi kitokios ideologijos, jie taip pat kalba apie daugiau Europos Vokietijoje, o ne mažiau.
Todėl šiandien Vokietija bent kol kas nemato nei reikalo, nei galimybių plėsti ES ribas. Kur kas svarbesnė užduotis – gilinti ekonominę ir politinę integraciją, perleidžiant dar daugiau galių europinėms struktūroms ir taip apsisaugoti nuo panašių ekonominių krizių ateityje. Tiesa, verta atkreipti dėmesį, jog tebeveikia ir vokiškasis realpolitik, pavyzdžiui, kalbant apie saugumo politiką, Vokietija linkusi išlaikyti NATO pajėgumus Europoje, o energetikos srityje dvišaliais santykiais su Rusija ji siekia didžiausios naudos sau.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
EPA nuotrauka |
Prancūzija: Europos Sąjunga kaip įrankis užtikrinti nacionalinius interesus
Tradicinė Prancūzijos ES vizija yra Europos, kaip stipraus tarptautinės arenos žaidėjo ir lygiaverčio didžiosioms pasaulio valstybėms veikėjo, sukūrimas. Prancūzijoje susidūrė dvi vizijos: federalistinė (R. Schumannas, J. Monnet), siekusi vienos politinės bendruomenės sukūrimo ir šalių narių interesų konvergencijos bei generolo C. De Gaulle‘io – Europa kaip įrankis Prancūzijai padidinti, atgauti savo galią ir apginti nacionalinius interesus. Galiausiai paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įsivyravo tokia Prancūzijos pozicija: Prancūzija, turinti stiprią poziciją ES, taip savo pažiūras ir vizijas įdiegianti į Europos integracijos iniciatyvas ir procesus.
Dėl šios priežasties Prancūzija nebuvo ir nėra didelė ES plėtros šalininkė. Ji du kartus blokavo Jungtinės Karalystės stojimą į Bendriją. Šalia visų priežasčių, buvo manoma ir tai, kad šios valstybės priėmimas susilpnins Prancūzijos pozicijas. Tuo tarpu ES plėtra į rytus buvo suvokiama kaip grėsmė Prancūzijos socialiniam politikos modeliui. Buvęs Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy 2011-aisiais pareiškė, jog ateityje Balkanų šalys neišvengiamai prisijungs prie ES, todėl, jo nuomone, jau dabar sunkiai pasiekiamas bendras susitarimas taps nebeįmanomas, ir nei vieningas federalizmas, nei lygi visų šalių integracija galutinai nebebus įmanomi. Tai spręsti N. Sarkozy siūlė idėją, apie kurią šiandien Europoje kalbama vis garsiau, o naujai pasirašyta finansinės drausmės sutartis de facto įtvirtina – dviejų greičių Europos konceptą. Prancūzija, įvertindama tai, kad kai kurių valstybių nenoras integruotis, gali silpninti visos ES, taip pat ir Prancūzijos interesus bei pozicijas, siūlo būdą, kad gilesnės integracijos siekiančios šalys nebūtų stabdomos.
Pastaruoju metu Prancūzija gynė didesnį reguliavimą ir koordinavimą visos Europos mastu bei palaikė didesnių galių suteikimą Europos institucijoms, todėl, nepaisant kai kurių nesutarimų (pvz., euro obligacijos, už kurias kovojo Prancūzija ir kurių nenorėjo Vokietija), Prancūzijos ir Vokietijos variklis sėkmingai stūmė savo bendrą ES viziją. Taip Prancūzija galutinai apsistojo ties Sąjungos gilinimu, o ne plėtimu (deepening, not widening). Todėl Prancūzija yra pagrindinė valstybė, stumianti į priekį bendros užsienio ir gynybos politikos idėją, pasisakanti už ES kariuomenės sukūrimą, JAV įtakos Europoje mažinimą.
Taigi, iš visų trijų didžiųjų ES valstybių Prancūzija turi ryškiausią europocentristinę orientaciją. Ji ES institucijas pirmiausia naudoja apginti nacionalinius interesus (pavyzdžiui, gina jai ypač naudingą žemės ūkio subsidijavimą), palaiko ES gilinimą, o ne plėtrą bei mato ES kaip stiprią tarptautinių santykių veikėją, kurioje Prancūzija būtų lyderiaujanti valstybė.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
EPA nuotrauka |
Didžioji Britanija: Europa į plotį, o ne gylį
Anglosaksiškoji ES vizija kardinaliai skiriasi nuo pirmųjų dviejų. Tam priežasčių yra daug, o pagrindinis veiksnys – istorinė Britanijos praeitis. Jūrinė valstybė, sala, buvusi imperija, su JAV turinti „ypatinguosius santykius“, Britanija į kontinentinę Europą visada daugiau žiūrėjo kaip į grėsmę, kuri kelis kartus kėsinosi į Britanijos suverenitetą. Todėl Jungtinės Karalystės pasirinkimas tarp eurokontinentalizmo ir euroatlantizmo yra vienareikšmis. Akcentuodama santykių su JAV svarbą, NATO kaip nepakeičiamo saugumo garanto vaidmenį, Britanija ES projektą mato per negatyvios integracijos prizmę, kaip prekybinius kelius atveriančią struktūrą, tačiau jokiu būdu ne politinę sąjungą.
Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinė Karalystė nematė reikalo jungtis į naujai besikuriančią Bendriją, nes būdama pakankamai galinga ji dar turėjo vilčių išlaikyti ir turėtas kolonijas bei būti savarankiška politine žaidėja. Tačiau Europos Ekonominei Bendrijai sėkmingai skinantis kelią (jos ekonomikos augimo mastai dvigubai lenkė Jungtinės Karalystės), Britanija nusprendė prisijungti prie šio projekto, kuriame ji įžvelgė potencialų prekybos liberalizavimo ir bendros rinkos sukūrimo įrankį. Todėl Britanija ir šiandien turi aiškią poziciją: priešinasi geopolitinio subjekto atsiradimui, galių europinėms institucijoms subordinacijai, bendros mokesčių, socialinės, užsienio ar gynybos politikos sukūrimui – viskam, kas apriboja nacionalinių valstybių suverenitetą.
Jungtinė Karalystė yra turbūt nuosekliausia ir didžiausia Europos Sąjungos plėtros šalininkė, todėl, kad tai išplėstų laisvos prekybos erdvę, o didesnis valstybių narių skaičius mažintų galimybę susiformuoti valdančiajam Sąjungos branduoliui ir galimam jo diktatui. Tai atspindi ir JK išsikelti prioritetai jos pirmininkavimo ES darbotvarkėje 2005-aisiais: „Tęsti plėtros įsipareigojimus įtraukiant derybas su Turkija, pradėta derybas dėl Kroatijos stojimo į ES iškart, kai bus įgyvendintos sąlygos, ruoštis Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimui prie ES“. Gynybos politikoje Britanija nuosekliai laikosi JAV ir NATO partnerystės, o Prancūzijos palaikoma žemės ūkio subsidijavimo sistema Britanijai atrodo diskriminacinė, kadangi nėra atsižvelgiama į valstybių narių žemės ūkio sektorių skirtumus, o bendra žemės ūkio politika sukuria išorinius prekybos barjerus, stabdančius prekybą su trečiosiomis šalimis.
Anglosaksiška vizija Prancūzijos ir Vokietijos matymui prieštarauja ir ekonominėje plotmėje. Ji paremta liberalia gerovės valstybės samprata, todėl yra priešinga žemyne vyraujančiam socialiniam modeliui. Teigiama, jog, užtikrinus ekonominį ES klestėjimą, socialinis aprūpinimas atsiras savaime. Tuo tarpu dabartiniai pavyzdžiai, kai socialiai orientuotos valstybės negeba susitvarkyti nei ekonominėje, nei socialinėje plotmėje, rodo, kad su tuo modeliu yra „kažkas ne taip“. Vis dėlto tokia vizija yra nepriimtina Prancūzijai ir Vokietijai, todėl blokuojama.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Zenekos nuotrauka |
Kokią pozicija turėtų rinktis Lietuva?
Trumpai apžvelgus trijų didžiųjų valstybių ES vizijas darosi aišku, kad nė viena jų negali būti tiesiogiai laikoma tinkamiausia Lietuvai. Lietuvoje dominuoja požiūris, jog kalbant apie Europos integraciją reikia vadovautis formule: „kuo daugiau Europos Lietuvoje“, tačiau nėra atsakoma į klausimą, apie kokią Europą kalbama. Tai atveria kitą itin aktualią problemą – diskusiją tarp ES „tėvų kūrėjų“ krikščioniškos bei kairiųjų liberalų sekuliarios Europos vizijų.
Skirtingos ES vizijos svarbios instituciniu lygmeniu, renkantis kokius praktinius europinės darbotvarkės klausimus remti. Akivaizdu, kad visos trys aptartos valstybės Europos Sąjungos projektą naudoja siekdamos įgyvendinti nacionalinius interesus. Tai jokia paslaptis, nes „paklodės tampymas į savo pusę“ yra natūralus nacionalinių valstybių, siekiančių sau didžiausios naudos, Sąjungos reiškinys. Puikus pavyzdys – energetikos sritis. Vokietijos dvišaliai santykiai su Rusija siekiant naudos energetikoje parodo, jog ji nėra „jautri“ rytinių ES narių priklausomybės nuo monopolisto klausimu. Šiuo atveju Lietuvai itin naudingas buvo trečiasis energetikos paketas, kurio įgyvendinimas veda į energetikos ūkio demonopolizaciją. Tokiu jautriu Lietuvai klausimu nepalanki ir anglosaksiška žiūra, prieštaraujanti bendrų ES taisyklių kūrimuisi. Kita vertus, Lietuvai nenaudingas ir besąlygiškas „europinio standarto“ perėmimas, pavyzdžiui, mokesčių harmonizavo klausimu.
Todėl Lietuvos veikimo principas ES turėtų būti toks: remti ES integraciją tose srityse, kur Lietuva yra jautri išorės spaudimui ir kur Europos integracija gali sustiprinti nacionalinį saugumą. Ši „selektyvi integracija“ jokiu būdu nereiškia saviizoliacijos, o kaip tik parodytų, jog išmokstame „Europos integracijos instrumentus naudoti nacionaliniams interesams įgyvendinti“. ES patirtis parodė, kad tai, kas tinka vienoje valstybėje, kultūrinėje ir politinėje erdvėje, gali visiškai netikti kitoje. O kai kurie sprendimai, pavyzdžiui, Briuselio technokratų nutarimas dėl privalomų žaislų kiaulių aptvaruose, kad jos nenuobodžiautų, prasilenkia su sveiku protu. Todėl Lietuva turi teisę ir privalo išmokti atsirinkti tas iš Briuselio kylančias iniciatyvas, kurios atitinka Lietuvos nacionalinius interesus, lietuvių sociokultūrinę aplinką ir tradicijas, pamatines vertybes.
Mėnraštis „Tribūna“ 2013 m. Nr. 9
