 |
Sausio 25-ąją ne tik Rusijos žmonės iškilmingai minėjo svarbų jubiliejų – prieš 75 metus gimė vienas garsiausių sovietinės epochos žmonių – Vladimiras Vysockis, nugyvenęs neilgą, bet labai ryškų gyvenimą. Šiuolaikiniam jaunimui, ko gero, sunku suprasti, kas jis buvo anuometinės Sovietų Sąjungos žmonėms. Toli gražu ne visi prisiekę teatralai gali pasigirti matę vaidinantį šį aktorių spektakliuose legendiniame Tagankos teatre, Maskvoje. Užtai tikrai nebuvo žmogaus, negirdėjusio jo dainų.
Chuliganas su gitara
V. Vysockio jaunystė sutapo su „atšilimo“ laikotarpiu, kai buvo pasmerktas Stalino kultas, iš gulagų grįžo „lagerio dulkėmis“ nespėjusios tapti totalitarinės sistemos aukos, o tarpuvartėse skambėjo kalinių tematikos dainos apie Kolymą, Vorkutą ir kita „blatno folkloro“ dainuojamoji kūryba. Buvo populiarūs ir prieškario romansai, kuriuos anuomet dainavo Vadimas Kozinas ir Piotras Leščenka. Kaip tik tada Volodios rankose atsirado gitara, o savarankiškai sukurtose dainose – visų įkvėpimo šaltinių atgarsiai.
V. Vysockis ne kartą sakė, kad eilėraščius pradėjo kurti anksti, bet tik išgirdęs Bulato Okudžavos dainas suprato, jog gitaros garsai padeda sustiprinti poetinių eilių galią. „Kai tik mintyse gimdavo eilutė, aš imdavau gitarą ir bandydavau pritaikyti ritmą. Jei neskambėdavo, keisdavau ritmą, kol surasdavau savo intonaciją. Žmonės tai, ką aš darau, vadina dainomis. Bet man atrodo, kad tai eilės, atliekamos akompanuojant gitarai.“
Klausydami V. Vysockio dainų, žmonės tikėjo, kad visose jose skamba autentiška autoriaus patirtis. Veteranai neabejojo, kad tokias jaudinančias karines dainas galėjo parašyti tik fronto siaubus patyręs karys. Girdėdami kalėjimo tematikos dainas klausytojai buvo tikri, kad jų autoriui ne iš pasakojimų žinomas gyvenimas „zonoje“. Alpinistai, šachtininkai, vairuotojai, geologai tikėjo, kad V. Vysockis – saviškis. Nes visose dainose skambėjo nepagražinta (tik meniškai transformuota) gyvenimo tiesa.
Tiesos kamertonas
Iki šiol netyla ginčai, kas gi buvo svarbesnis – Vysockis poetas ar Vysockis aktorius. Vieni teigia, kad jo dainos ir tekstai nepasižymi niekuo ypatingu, tik nepakartojamas autorinis atlikimas daro jas meno kūriniais. Kiti, atvirkščiai, tvirtina, kad jokie aktoriaus vaidmenys teatre ir kine neprilygsta originalioms dainoms. Bet niekas nesiginčija, kad tai buvo fenomenalaus populiarumo menininkas, kurio šlovei neprilygo niekas.
Jei reikėtų lakoniškai išreikšti V. Vysockio unikalumą, užtektų vienintelio žodžio „Tiesa“. V. Vysockis ir melas, netikrumas buvo ir tebelieka absoliučiai nesuderinamos sąvokos. Socialistinio sąstingio laikais, kai žmonės buvo pratinami sakyti viena, galvoti kita, o elgtis trečiaip, iš buitinių magnetofonų sklindantis prikimęs bardo balsas mokė visada gyventi neveidmainiaujant. Tai – garsus šauksmas tyruose, padėjęs žmonėms įveikti nykios egzistencijos siaubą, beviltiškumą ir giliai įsišaknijusį nihilizmą. Karinės tematikos V. Vysockio dainos ryškiai kontrastavo su oficialiu valstybiniu melu ir reabilitavo sovietinės ideologijos sukompromituotą tikrąjį patriotizmą, gražios lyrinės baladės šlovino meilę ne komunistų partijai, o mylimai moteriai. Na, o humoristinėse dainose skambančios intonacijos negailėjo sarkazmo ir pačiai santvarkai, ir toms negerovėms, apie kurias žmonės buvo įpratę kalbėti patyliukais savo virtuvėse. Būtent už tai oficialiai nepripažįstamų dainų autorius ne kartą baustas draudimais filmuotis ir įrašinėti plokšteles.
Vaidmenys Tagankos teatre
Jau išmokęs būti kompanijų siela, Volodia dar nežinojo, kad taps aktoriumi. Baigęs mokyklą jis paklausė tėvo ir nuėjo mokytis į Inžinerinį statybos institutą, tačiau, net nesulaukęs pirmosios sesijos pabaigos, mokslus metė ir įstojo į Dailės teatro studiją. Čia jis susipažino su studente Izolda Žukova, kuri tapo pirmąja V. Vysockio žmona. Su antrąja sutuoktine Liudmila Abramova jis susilaukė dviejų sūnų – Arkadijaus ir Nikitos.
Gavęs aktoriaus diplomą, V. Vysockis vaidino A. Puškino teatre, debiutavo kine. Tačiau unikalus aktorinis talentas atsiskleidė tik režisieriaus Jurijaus Liubimovo vadovaujamame dramos ir komedijos teatre Tagankoje. Šiame maištingame teatre sukurta ne tiek jau daug vaidmenų, bet visi jie (ypač Chlopuša spektaklyje pagal Sergejaus Jesenino dramą „Pugačiovas“, Bertolto Brechto Galilėjus, Svidrigailovas F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ inscenizacijoje, Lopachinas A. Čechovo „Vyšnių sode“) tapo didelėmis aktorinėmis pergalėmis. O V. Vysockio Hamletas, dėvintis džinsus ir juodą storą megztinį, aistringai interpretuojantis chrestomatinį W. Shakespeare’o tekstą ir dainuojantis balades pagal oficialiai uždraustas Boriso Pasternako eiles iš antitarybiniu pavadinto romano „Daktaras Živago“, buvo ne tik preciziškai atliktas vaidmuo, bet ir aistringa pilietinė akcija. Visi, kuriems teko laimė tai regėti savo akimis, niekuomet nepamirš tada patirto kultūrinio šoko. Kine, deja, panašaus „kalibro“ vaidmenų buvo kur kas mažiau.
Kovotojas su režimu ar jo auka?
Poetas, dainininkas ir aktorius buvo tikra rakštis sovietinių cenzorių akyse (pats V. Vysockis įvardytų kitą kūno vietą). Savo konfliktus su valdžia jis vadino „kova su vatos siena“. Ją labai gerai savo knygoje „Vladimiras, arba nutrūkęs skrydis“ aprašė rusų kilmės prancūzų aktorė Marina Vlady, dešimt metų iki ankstyvos aktoriaus mirties buvusi V. Vysockio žmona: „Atsimenu savo nerimo valandas Tagankos teatre, kai Jurijus Liubimovas ir jo trupė rodė naują spektaklį „kultūros atstovams“. Šie žmonės vienu žodžiu gali nubraukti kelis darbo mėnesius ir nevengia tokio malonumo. Kiekvieno naujo spektaklio likimas kabėdavo ant plauko. Koncertus kartais atšaukdavo prieš pat tau išeinant į sceną, dažniausiai prisidengdami tavo liga. Tu baisiausiai įsiusdavai: ne tik uždraudžia dainuoti, bet dar ir kaltę dėl neįvykusio koncerto tau suverčia. Tavo dainas filmams, net perėjusias cenzūrą, vis dėlto prieš pat premjerą „nuima“ ir filmą sužaloja. Tekstai, kuriuos siuntinėji į Glavlitą (Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams – G. J.), nuolat grįžta su perdėtai mandagiais apgailestavimais. Per dvidešimt darbo metų pasirodė kelios mažos plokštelės, kuriose įrašytos nekalčiausios, iš daugiau nei 700 tekstų atrinktos dainos. Tyli radijas, televizija ir laikraščiai, o šalyje, ko gero, nerasi namo, kuriame nebūtų klausomasi Vysockio.“
Po mirties (o dar ir būdamas gyvas) V. Vysockis dažnai vadintas kovotoju su sovietiniu režimu ir kartu jo auka. Sovietmečiu, žinoma, tokių epitetų spaudoje negalėjo būti. Užtai netrūko straipsnių, kuriuose jo iš magnetofonų skambanti kūryba vadinta dainomis apie alkoholikus, nusikaltėlius, ydingus ir nevisaverčius žmones (straipsnis „Apie ką dainuoja Vysockis?“ laikraštyje „Sovetskaja Rosija“, 1968 m.). Nors pats dainininkas, atremdamas tokius kaltinimus, sakėsi dainose siekiantis teisingumo, tokia pozicija buvo apšaukta socialistinės tikrovės juodinimu. Dabar buvę KGB veikėjai mėgsta pasakoti, kaip jie anuomet simpatizavo V. Vysockiui ir visaip jį gynė, bet faktai sako ką kita. Savo aplinkoje „organų“ atstovai, žinoma, su malonumu klausėsi jo oficialiai nepripažintų dainų, tačiau, peržengę „valdiškų namų“ slenkstį, tapdavo jokio gailesčio nežinančiais režimo sarginiais šunimis.
Dainavo ir užsienyje
1967-aisiais ekranuose pasirodė režisieriaus Stanislavo Govoruchino filmas „Vertikalė“, kuriame V. Vysockis vaidino alpinistą ir sudainavo kelias dainas, iš karto tapusias hitais. Kaip tik tada Sovietų Sąjungoje ėmė plisti juostiniai magnetofonai, iš kurių dažnai skambėjo „Daina apie draugą“ ir „Geriau už kalnus yra tik kalnai“. Valdžiai toks neoficialus V. Vysockio dainų plitimo būdas nepatiko, todėl jo kūrinius uždrausta įrašinėti valstybinėse įrašų studijose. Maištininko dainos neįsileistos į radiją, o pačiam autoriui dažnai drausta filmuotis. Svajoti apie išvykas už geležinės uždangos į užsienį jis, žinoma, negalėjo. Tačiau 1967 m. susipažinęs su rusų kilmės prancūzų aktore Marina Vlady ir netrukus (1970 m.) ją vedęs, V. Vysockis gavo ir užsienio pasą, leidusį jam dažnai skraidyti į Paryžių bei po platųjį pasaulį. Prancūzijoje V. Vysockio dainų plokštelės buvo leidžiamos ne kartą. Kur kas anksčiau, nei jos pasirodė dainininko tėvynėje. Pirmą kartą Vakarų publikai V. Vysockis dainavo Paryžiuje pasibaigus režisieriaus Peterio Brooko spektakliui „Timonas Atėnietis“, kuris buvo vaidinamas po gaisro dar nevisiškai atstatytame teatre. Liudija M. Vlady: „Peteris pristato mums aktorius, o paskui paprašo tave padainuoti. Aktoriai įsitaiso ant suolelių palei sienas ir ant grindų. Žvelgiu į jų nuovargio išsekintus veidus, kuriuose po spektaklio, regis, liko vien akys. Aktoriai visi sustingo įsitempę, palinkę į priekį, stengdamiesi nepraleisti nė vieno dainos žodžio, nė vienos gaidos. Bet labiausiai mane sukrėtė pats Peteris: visą improvizuotą koncertą, neatplėšdamas ašarotų akių, jis žiūrėjo į tave ir susižavėjęs šypsojosi.“
Panašią istoriją pasakojo ir Holivude po 1968-ųjų įsikūręs čekų režisierius Milošas Formanas: „Kartą viename vakarėlyje Los Andžele Volodia pasirodė su gitara. Jo niekas nepažinojo ir niekas nekreipė į jį dėmesio. Kažkas paprašė jo padainuoti. Kai tik pasigirdo jo balsas, didelis kambarys bematant prisipildė žmonių. Jie nesuprato žodžių, bet buvo apstulbę. Žmonės žiūrėjo, klausėsi ir buvo sužavėti. Vėliau šio vakarėlio dalyviai kalbėjo, kad į šį holivudinį vakarėlį atėjo Marina Vlady su vyru, o išėjo Vysockis su žmona.“
Linksma istorijos revizija
Ne visi V. Vladimiro Vysockio vaidmenys kine buvo verti jo nepakartojamo talento. Dažnai jam tekdavo pasitenkinti nedideliais epizodais. O pirmi pagrindiniai vaidmenys filmuose „Intervencija“ (1968 m., režisierius Genadijus Poloka) ir „Pavojingos gastrolės“ (1969 m., režisierius Georgijus Jungvaldas-Chilkevičius), nors pasakojo apie Rusijos revoliucijos laikus, pripažinti ideologiškai kenksmingais. Teatro klasiko Vsevolodo Mejerholdo mėgstamą muzikinės bufonados žanro stilistiką puikiai perpratusi „Intervencija“ buvo uždrausta net du dešimtmečius, nes autoriai pasikėsino į revoliucijos mitą, kuris per penkis dešimtmečius taip nutolo nuo tikrų įvykių, kad bet koks nukrypimas nuo kanono laikytas piktavališka diversija. Filmo kopija atgulė ant lentynos su tokiu verdiktu: „Intervencija“ yra akivaizdi kino studijos „Lenfilm“ nesėkmė. Režisierius nerado tikslaus meninio sprendimo ir todėl neišvengė rimtų ideologinių klaidų.“
Labiau pasisekė filmui „Pavojingos gastrolės“, kurio veiksmas taip pat rutuliojosi Odesoje. Čia 1910 m. įkurtame varjetė teatre prancūzų vikontu apsimetęs dainininkas Žoržas Bengalskis būsimiems revoliucionieriams padėjo iš užsienio gabenti bolševikų propagandinę spaudą. Operetinis filmo siužetas buvo tik efektingas fonas V. Vysockio atliekamiems kupletams ir romansams skambėti. Kadangi po „Intervencijos“ buvo uždrausta V. Vysockį filmuoti, režisierius griebėsi apgaulės. Jis kvietė į bandymus kelis tuo metu populiarius aktorius, bet šie, norėdami pagelbėti valdžios nemalonėj atsidūrusiam kolegai, tyčia vaidino blogai, kad režisierius kino vadovams galėtų pasakyti: „Patys matote, kad geriau už Vysockį niekas šio vaidmens neatliks!“
Pagrindinių vaidmenų nedaug
Vėliau pagrindinių vaidmenų kine buvo nedaug. Tačiau kartais net jo epizodai tapdavo esminiu filmo centru. Caro armijos karininkas Brusencovas filme „Tarnavo du draugai“ (1968 m., režisierius Jevgenijus Karelovas) buvo suvaidintas taip, kad tapo savotišku rekviem visoms bolševikinio teroro aukoms. Baronas fon Korenas filme „Blogas gerasis žmogus“ (1973 m., režisierius Josifas Cheificas), sukurtame pagal A. Čechovo apysaką „Dvikova“, pademonstravo, kad aktorius gali sodriai vaidinti antipatišką ciniką. Politinio pamfleto „Misterio Makinlio pabėgimas“ (1975 m., režisierius Michailas Šveiceris) dainininkas Brechto spektaklių maniera ironiškais „zongais“ komentavo istoriją apie nevisavertiškumo komplekso kamuojamą žmogų (jį suvaidino Donatas Banionis), nusprendusį nuo siaubą keliančios realybės pabėgti į ateitį). Linksmame farse „Sakmė apie tai, kaip caras Petras negrą apvesdino“ (1976 m., režisierius Aleksandras Mita) V. Vysockis persikūnijo į... etiopą. A. Puškino „Mažosiose tragedijose“ (1979 m., režisierius Michailas Šveiceris) jis nuvainikavo Don Žuano mitą. Bet labiausiai, ko gero, žmonės prisimins V. Vysockio Glebą Žeglovą – kovos su banditizmu virtuozą TV seriale „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ (1979 m., režisierius Stanislavas Govoruchinas).
„Ateisiu pasiimti jūsų sielų“
Praėjus metams po V. Vysockio mirties, 1981-aisiais, išleistas pirmasis jo poezijos rinkinys „Nervas“. RTFSR nusipelniusio aktoriaus vardas jam suteiktas tik 1986-aisiais. O dar po metų už dainas ir Žeglovo vaidmenį filme „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ V. Vysockiui skirta SSRS Valstybinė premija.
1989 m. bardo sūnus Nikita netoli Tagankos teatro įkūrė V. Vysockio muziejų.
Daugiau nei 30 gatvių (net Bulgarijoje ir Vokietijoje) pavadintos aktoriaus vardu.
Buvusios SSRS teritorijoje stovi dvi dešimtys V. Vysockiui skirtų paminklų (vien Ukrainoje trys).
Dainininko vardu pavadintas asteroidas „Vladvysockij“ (dangaus skliauto planetų kataloge jo numeris 2374).
Dokumentinių filmų apie V. Vysockį tiksliai suskaičiuoti neįmanoma. 2011 m. buvo sukurtas vaidybinis filmas „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ (režisierius Piotras Buslovas), kurio scenarijų parašė aktoriaus sūnus Nikita, o pagrindinį vaidmenį sukūrusio aktoriaus Sergejaus Bezrukovo grimas buvo daromas atkartojant paties V. Vysockio pomirtinėje kaukėje atsispaudusius bruožus.
Agresyvi reklama ir visai suprantamas publikos dėmesys pikantiškoms garsenybių asmeninio gyvenimo detalėms tikslą pasiekė: filmas sulaukė didelio žiūrovų dėmesio ir tapo neigiamų recenzijų čempionu. Aktorius Dmitrijus Pevcovas pareiškė, kad šis „nekrofilijos aktas“ neturi nieko bendra su kultūra. M. Vlady pasisakė dar pikčiau: „Tai amoralu ir neetiška. Jei būčiau tikinti, pasakyčiau, kad tai nuodėmė.“
Teisus buvo poetas Jevgenijus Jevtušenka, savo eilėraštį, parašytą tuoj po V. Vysockio mirties, pabaigęs šiais skaudžiais žodžiais: „Gyvenimas baigėsi, prasidėjo išpardavimas...“
