Rašytojas V. V. Landsbergis teigia: „Gal todėl man taip artimas yra vaikų literatūros žanras – čia aš atrandu galimybę žaisti, o žaidimo metu gali pasakyti ir tai, kas yra svarbu.“ Rašytojas Donaldas Kajokas savo ruožtu esė „Juoko metafizika“ yra tvirtinęs, jog žmonės, mokantys gyvenimą žaisti, o ne lošti, jau beveik šventieji. Man, kai buvau vaikas, visada atrodė, jog suaugusieji žino daugiau nei aš, jog jie žino kažkokią paslaptį. Tačiau dabar suprantu, kad šią paslaptį žino būtent vaikai ir tik keletas suaugusiųjų. Paslaptį apie tai, kaip reikia gyventi ir žaisti.
Būdama vaikas ir kiauras dienas leisdama prie knygų, buvau taip pat įsitikinusi, jog suaugusieji skaito ypatingas knygas, kuriose slypi visa išmintis, kurios yra įdomesnės ir vertingesnės, kurios paaiškina pačią pasaulio esmę, tačiau jos man tuo metu dar buvo neįkandamos. Ir vėl klydau. Net ir studijuodama lietuvių filologiją, neperskaičiau geresnių knygų, nei būdama 10–13 metų. Ir niekur neradau didesnės išminties, nei jose. Kai paprastai ir tarsi žaidžiant kalbama apie svarbiausius dalykus.
Viena iš tokių ypatingų mano skaitytų knygų, daugelio mėgstama, prieštaringai vertinama, tačiau, be abejonės, kalbanti apie svarbius dalykus – tai J. K. Rowling „Haris Poteris“. Užaugau su šia knyga: kai jam buvo vienuolika metų, man – taip pat, kai jis turėjo baigti Hogvarstą – aš turėjau baigti mokyklą. Taip beliko atsakyti tiems, kurie stebėjosi, jog iš kelių mėnesių santaupų važiavau į Vilnių pažiūrėti paskutinio „Poterio“ filmo. Užaugau su Hariu Poteriu. Ir ne tik. Knygose apie jį radau daug dalykų, vertybių, kurios yra gražios ir esminės.
Pirmąją knygą apie Poterį perskaičiau berods vienuolikos metų. Iš jos išliko vienas vaizdas, kurį tebesinešioju iki šiol, ir kartais paėmusi pirmąją Rowling knygą vis perskaitau tą vietą, vis prisimenu. Hario Poterio burtininkų mokykloje, kurioje jis mokėsi, buvo vienas itin stebuklingas dalykas – kitroškimųveidrodis. Haris jį surado, vieną naktį slampinėdamas po Hogvarsto burtininkų mokyklą. Esmė ta, jog į šį veidrodį pažvelgęs gali pamatyti slapčiausius savo troškimus. Mūsų veikėjas ten matė savo šeimą, kurios neteko būdamas dar visai mažas. Šis stebuklingas veidrodis keistai traukė, ir Haris vaikščiojo ligi jo kelias naktis, kol jį užklupo burtų mokyklos direktorius Dumbldoras. Šis kaip visada reagavo ramiai, tačiau patarė veikėjui daugiau nebevaikščioti prie šio veidrodžio – daug burtininkų prie jo praradę protą. „Niekada nekeisk gyvenimo į iliuzijas, Hari“, – tebeskamba jo žodžiai iki šiol, lyg būtų man asmeniškai sakyti.
Kiek kartų, kiek milijonus kartų kyla pagundų, tikiu, jog ne vien man, pakeisti gyvenimą į iliuzijas, sunkią kasdienybę ir neišsipildžiusias svajones į savo svajonių pasaulį. Tada pravartu išgirsti šiuos Dumbldoro žodžius. „Niekada nekeisk gyvenimo į iliuzijas“...
Tai pirmoji knyga. Kaip dabar galiu vertinti, pirmieji pradedančios rašytojos bandymai. Kiekvienais metais šventė buvo vis nauja poteriados dalis. Šventė buvo ir paskutinė knyga, nors jau buvau aštuoniolikos, turėjau pagaliau suaugti ir skaityti Dostojevskį (deja, nepavyko). Tačiau ir šioje knygoje atradau mintį, kurią nešiojausi jau būdama studentė ir bandydama kurti savarankiškesnį gyvenimą.
Viena paskutinių scenų. Haris Poteris eina į susitikimą su valdovu Voldemortu, kur jo neišvengiamai laukia mirtis. Eidamas mąsto apie savo gyvybę, apie tai, koks tai stebuklas, koks jis pats iš tiesų yra stebuklas ir kaip staiga viso to neliks. Mąsto taip pat apie drąsą, kurios jam visose knygose netrūko, ir mintyse ištaria vieną frazę: „Juk ramiai eiti į savo pražūtį reikia visiškai kitokio narsumo.“ Kažkada mane žavėjo istoriniai ir knygų herojai, kažkada skaičiau „Drąsiųjų kelius“, žavėjausi. Ir visgi. Haris buvo teisus – visai kitokio narsumo reikia, kai esi priversta pasiduoti, kai kovoji iš visų jėgų, o visi vis tiek laiko tave silpna. Ir suvokiu, kad visai kitokio narsumo reikia būti stipriai, kai eini į pražūtį. Kai nežinai, kokia bus tavo ateitis, ir ar išvis ją turi. Tada tik prisimeni tą Hario Poterio frazę – „Visai kitokio narsumo reikia einant į savo pražūtį.“
Tačiau negaliu sakyti, jog Haris iš visų knygų veikėjų man paliko didžiausią įspūdį. Buvo dar viena raudonplaukė mergaitė, apie kurią skaičiau labai seniai, bet kurią vis prisimenu. Tiesa, ji buvo iš tolimos šalies ir gyveno Žaliastogiuose, o jos vardas buvo Anė. Prisimenu, kaip skaičiau šitą knygą (Lucy MaudMongomery „Anė iš Žaliastogių“). Neįtikėtinu dešimtmetei greičiu, vis labiau žavėdamasi šios knygos veikėja. Tik ji galėjo kalbėti nesustodama, tik ji eidama mišku galėdavo susikurti savo pasaulį, tik ji galėjo įvertinti vietą pagal tai, ar joje „pakankamai vietos fantazijai“, tik ji galėjo neturėdama draugų susikurti įsivaizduojamus ir nesijausti vieniša, ir netgi nuolat būdama savimi visad taip visus žavėti.
Anė buvo našlaitė iš Anglijos, jos įtėviai ją įsivaikino lyg per klaidą. Jie ieškojo įsivaikinti berniuko, kuris padėtų ūkyje, bet per klaidą Anė atsidūrė jų globoje. Metams bėgant Anės įtėviai tūkstantąjį kartą įsitikindavo, kokią Dievo dovaną gavo. Žavėjo ir mane šita mergaitė, nusilaksčiusi lauke, ryškiais oranžinio atspalvio plaukais ir nuolat fantazuojanti.
Būdama septyniolikos skaičiau šios knygos tęsinį. Anė – jau septyniolikos, dirba mokytoja. Tačiau ji tebesvajoja eidama mišku ir ypač mėgsta vieną mokinį, kuris turi ypatingą vaizduotę. Ne, ji nepasikeitė.
Dar viena ypatinga mergaitė – Sara iš Frances Hodgson Burnett knygos – „Mažoji princesė“. Šios knygos veiksmas prasideda tada, kai ši veikėja yra nuvežama į privačią mokyklą. Mažajai mergaitei netrūksta dėmesio – ji simpatiška, įdomi, miela, be to, turi turtingą tėtį, kas ypač svarbu jos auklėtojoms. Tačiau taip pat ji turi ir ypatingą vidinį pasaulį – ji tariasi esanti mažoji princesė – todėl ji turi būti gera, kantri, turėti daug vidinio grožio ir aristokratiškumo. Atrodo, tai yra nesunku, kai visi tau palankūs, kai pasaulis, rodos, sukasi vien apie tave... Tačiau...
Mokykloje per mergaitės gimtadienį, kuris turėjo būti ypač iškilmingas, sužinoma, jog Saros tėtis miršta, netekęs visų pinigų. Viskas apsiverčia aukštyn kojom – ją sutinka palikti mokykloje tik su sąlyga, jog nuo šiol ji joje dirbs juodžiausius darbus.
Vien rožinį gyvenimą mačiusi mergaitė yra žeminama, kenčia šaltį ir alkį, netenka visų patogumų, kuriuos turėjo. Tačiau, ji nepraranda vieno dalyko – to, jog ji yra ypatinga ir trokšta išlikti ta mažąja princese, būdama kantri, būdama gera, išlaikydama drąsą ir savo tikėjimą. Ir išties ji išlieka stipri, kantriai kenčia net sunkiausius išbandymus. Ypač įsimena vieta, kurioje ji, eidama gatve ir būdama alkana, nusipirkusi bandelių atiduoda beveik visas jas gatvės vargšui – ramina save – jis juk alkanesnis, o aš juk mažoji princesė...
Keistoka, bet visoje šitoje knygoje atrodo tilpo visa Viktoro Franklio, logoterapijos pradininko, išmintis, kurio knygą „Žmogus ieško prasmės“ skaičiau po daugelio, daugelio metų. Šis psichoterapeutas teigė, jog tam, kad išgyventum sunkiausias gyvenimo akimirkas (jis, beje, savo ruožtu išgyveno koncentracijos stovyklą), turi surasti ir turėti prasmę, kuri kiekvienam atsiskleidžia labai individualiai. Įsiminė jo žymioji frazė: „Kas žino, kodėl gali iškęsti bet kokį kaip“.
Sužavėjo Franklis, mano filosofija iki šiol juo remiasi. Bet iš tiesų jau buvau girdėjusi jo mintis, pažinusi anksčiau. Tuo labiau jog Mažoji Princesė iš Burnett knygos šias mintis suvokė instinktyviai. O iš jos mokiausi aš.
Na ir dar viena knyga, kuri iki šiol išlikusi atminty tik dėl vienos frazės, vienos minties. Ši knyga – Marijos Gripės „Elvi! Elvi!“ Šios knygos pagrindinis veikėjas, septynmetis Elvis, žmones vertina gana neįprastai – pagal tai, ar jie turi paslaptį, ar neturi... Kaip turinčius „Paslaptį“ jis įvardija save ir savo senelį – visi kiti yra per daug kasdieniški tam. Kita vertus, sunku paaiškinti, kokia ta paslaptis, ką jis turėjo galvoj. Vis dėlto, būdama vaikas, tai, ką jis norėjo pasakyti, puikiai suvokiau.
Kaip norisi būti žmogumi, išlaikiusiu šią paslaptį. Kaip norisi mokėti gyventi ir žaisti.