Ar kaltinimai antisemitizmu tarnauja tam, kad bet kokia Izraelio politikos kritika būtų absoliučiai suvaržyta? O gal iš tiesų Izraelio politikos kritika – tai dažniausiai ne kas kita, kaip nerimstantis antisemitizmas? Šiuos klausimus šiemet vėl nauju intensyvumu paskatino kelti dėl S. Wieswntalio centro kaltinimų vokiečių žurnalistui J. Augsteinui.
Metų pradžioje Vokietijoje staiga įsiliepsnojo vieša diskusija apie tai, kas yra, o kas nėra antisemitizmas, ar galima kritikuoti Izraelio politiką, kur tokios kritikos ribos ir kas jas brėžia, ar, atrodytų, legitimi politinė kritika nėra vien primityvaus antisemitizmo priedanga, o gal atvirkščiai – kaltinimai antisemitizmu yra tik priemonė užkimšti oponentams burną? Debatus šiais klausimais išprovokavo Simono Wiesentalio centras (SWC), tiksliau šio Los Andžele įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos paskelbtas kasmetinis „didžiausių prieš Izraelį nukreiptų arba antisemitinių šmeižtų dešimtukas“. Galbūt Vokietijoje niekas per daug nebūtų susidomėjęs šia savotiška viešųjų ryšių akcija, jeigu ne kurioziška aplinkybė – šiame „gėdos dešimtuke“ SWC sprendimu atsidūrė ir Jakobas Augsteinas – žinomas respektabilus Vokietijos publicistas, kurio straipsniai publikuojami solidžiuose Vokietijos leidiniuose ir yra dažnas visuomeninių debatų televizijos laidose svečias.
J. Augsteinas, kuris dažnai savo komentaruose reiškia kritišką nuomonę Izraelio politikos Artimuosiuose Rytuose bei palestiniečių atžvilgiu, SWC kaltinimus antisemitizmu pavadino visišku absurdu ir pareiškė, kad jis net neketina šių kaltinimų komentuoti ar nuo jų gintis. Jis pareiškė, jog Los Andžele įsikūrusio centro sudarytas „Dešimtukas“ yra visiškai nerimtas „propagandos instrumentas“, o Izraelio kritikos prilyginimo antisemitizmui „Vokietijoje niekas nesupras“. Tačiau Vokietijoje Wiesentalio centrui atstovaujantis rabinas Abrahamas Cooperis pareiškė, kad J. Augsteinas SWC sąraše atsidūrė teisėtai. Augsteinas, sako A. Cooperis, kritikuodamas Izraelio politiką peržengė 3 raudonas linijas – žydų valstybės atžvilgiu jis taikė „dvejopą moralę“, ją „demonizavo“ ir siekė „delegitimizuoti“. Tačiau J. Augsteinas neketina keisti savo nusistatymo ir net pareiškė, kad jis ir toliau kritikuos Izraelio užsienio politiką bei šios valstybės vykdomą palestiniečių žemių grobimą.
SWC savo sprendimą į „antisemitinių šlykštuolių dešimtuką“ įtraukti vokiečių komentatorių pagrindė ir tokia „bjauria“ Augsteino citata: „Izraeliui kelia grėsmę jo kaimynystėje plintantis fundamentalizmas. Tačiau žydai taip pat turi savo fundamentalistus – ultraortodoksinį Hareidim judėjimą. Tai nėra kokia nors maža visuomenės pakraščių grupė. Jie sudaro beveik 10 procentų Izraelio gyventojų. Ir jie yra nulipdyti iš to paties molio, kaip ir jų oponentai islamiškieji fundamentalistai. Jie taip pat vadovaujasi keršto įstatymu.“ Arba tokia: „Padėtis Gazoje primena pasaulio pabaigą ... Čia 1,7 milijono žmonių gyvena 360 kvadratinių kilometro plote. Izraelis ten pats veisia savo oponentus.“ Pasirodo, jeigu labai nori, net skaičiai gali būti antisemitiniai. Vokietijos spauda cituoja žurnalisto žodžius, adresuotus SWC: „Jeigu tai yra antisemitizmas, tada aš esu antisemitas“.
Šia tema jūsų dėmesiui pateikiame Vokietijos dienraštyje Frankfurter Algemeine paskelbtą Izraelyje dirbančios nepriklausomos žurnalistės Alexandra Belopolsky komentarą.
Jakobo Augsteino atvejis dar kartą iš naujo išryškino temą, kuri jau keletą dešimtmečių jaudina pasaulį, o ypač Vokietiją: kaipgi būtų galima kritikuoti Izraelio valstybės politiką be baimės būti apšauktam antisemitu? Panašu, kad Simono Wiesentalio centras žino atsakymą, ir jis skamba taip: „Iš vis nekritikuoti.“ Be abejo, taip SWC naudoja tą pačią strategiją, kurią jau daugelį metų nuosekliai taiko ir Izraelio vyriausybė, ir Izraelio nacionalistai kiekvieną kartą, kai nori sugriauti savo kritikų patikimumą ir juos delegitimizuoti. Deja, šią taktiką visame pasaulyje naudoja ir įvairūs Izraelio draugai.
Jų priemonės yra paprastos ir aiškios. Pirmoji – tai Netanjahu vyriausybės sutapatinimas su Izraelio valstybe. Žurnalas „Time Magazine“ buvo visiškai teisus, kai pernai gegužės mėnesį savo viršelį papuošė Netanjahu portretu su užrašu „Karalius Bibi“. Iš tiesų kiekvienam, kas bent žodį pasako prieš Netanjahu ar jo „draugelius“, iškart klijuojama Izraelio priešo etiketė. L’État, c’est moi („Valstybė – tai aš“).
Antroji priemonė – Izraelio valstybės susiejimas su visais pasaulio žydais. Šis žingsnis reikalingas, kadangi kitaip ponui J. Augsteinui (arba bet kuriam kitam kritiškam Izraelio atžvilgiu komentatoriui) nebūtų įmanoma prikergti antisemitizmo, nebent tik laikantis keisto tikėjimo, jog sionizmas reiškia begalinę žmonių meilę, o antisionizmas (ar net bandymai abejoti sionizmo dogmomis) reiškia neapykantą žydams. Nereikia nė sakyti, kad šios taktikos šalininkai nutyli paprastą faktą, jog daug žydų, iš kurių ir daugelis Izraelio žydų, bjaurisi Izraelio vyriausybės vykdomais nusikaltimais. Nutylima ir tai, jog dauguma šių žydų sionizmo atžvilgiu yra nusiteikę kritiškai arba net priešiškai. Taigi vadinamieji žydų postsionistai, kurių niekaip neapkaltinsi antisemitizmu, paprasčiausiai netelpa į šią dirbtinę propagandinę schemą. Todėl Izraelyje jie paprasčiausiai apšaukiami išdavikais.
Kritikai erdvės nėra
Logika čia tokia: prieš tuos, kurie nesutinka pritarti kiekvienai Izraelio vyriausybės avantiūrai, tučtuojau ištraukiama „antisemitizmo“ korta. Todėl kiekvienas, kuris pasisako prieš neteisėtų gyvenviečių Palestiniečių žemėje statybas, nesutinka su arabų žemdirbių priespauda arba nepritaria grasinimams pradėti atominį karą su Iranu – pagal šią keistą Netanjahu logiką – demagogiškai apkaltinamas pritarimu siekiui „visus žydus sumesti į jūrą“. Šiam tikslui pasitelkiama seniai išbandyta ir labai veiksminga priemonė, sunkioji retorikos artilerija, prieš kurią – ypač Vokietijoje – neįmanoma rasti jokių argumentų: Holokaustas.
Dichotominio pasiskirstymo nusikaltėlių ir aukų vaidmenimis, kurie yra įamžinti Vokietijos ir Izraelio švietimo sistemų, niekam neleidžiama kvestionuoti. Ši dichotomija atsispindi ir Izraelio–Vokietijos diplomatinėje politikoje. Kolektyvinė Vokietijos kaltė, kuri atrodo yra perduodama iš kartos į kartą, nepalieka jokios erdvės kritikai šalies, kuri savo pačios egzistavimą įsivaizduoja esant kompensaciją už patirtas skriaudas visiems pasaulio žydams.
Sąmoningas veiksmas
Šios situacijos pavyzdžiu galima laikyti ir neseniai Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje įvykusį balsavimą dėl valstybės stebėtojos statuso suteikimo Palestinai – Vokietija susilaikė. Vokietijos vyriausybė neišdrįso pakartoti netgi to, ką viešai pareiškė buvęs Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas. Kai Vokietijos socialdemokratų partijos pirmininkas Sigmaras Gabrielis pernai po apsilankymo Hebrone (Palestinos autonomijos administracinė sostinė) palestiniečių žemių okupaciją pavadino apartheidu (apartheidas – tai rasinės segregacijos tarp baltųjų ir juodaodžių sistema, galiojusi Pietų Afrikos Respublikoje), jis buvo aštriai užsipultas už šiuos žodžius ir paniekinamai išvadintas antisemitu. Iš tiesų jis tik pavartojo tą pačią sąvoką, kuriai pagal Izraelio dienraščio „Haaretz“ įvykdytos apklausos duomenis iš dalies arba visiškai pritaria penkiasdešimt aštuoni procentai Izraelio piliečių.
Amerikoje veikiantis Simono Wiesentalio centras atrodo gerai suvokia savo veiksmus, kai jis į savo didžiausių pasaulio antisemitų reitingų lentelę įtraukia būtent vokiečių publicistą. Izraelio politikos atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žurnalistų, kurie naudoja tą terminų žodyną kaip ir Augsteinas, yra visame pasaulyje. Taip pat ir Izraelyje. Izraelio komentatorius Gidonas Levis savo laikraštyje „Haaretz“ išspausdintame komentare apie Güntherio Grasso eilėraštį „Kas privalo būti pasakyta“ rašo: „Graso eilėraštyje yra dalykų, kurie privalo būti pasakyti. Reikia ir būtina pasakyti, kad Izraelio politika kelia grėsmę pasaulio taikai.“
Tikriausiai tik Vokietijoje tokia kritika gali būti laikoma antisemitizmu. Ir kai toks kaltinimas yra pateikiamas vokiečių žurnalistui, susigrąžinti gerą vardą jam tampa dvigubai sunkiau. Nes atsikratyti Holokausto atminimo Vokietijai, kaip ir Izraeliui, nors ir dėl priešingų priežasčių, sekasi labai sunkiai.
Ar nebus taip, kad menamo antisemitizmo medžioklė tampa paskata realiam antisemitizmui augti, nes Holokausto tragediją išgyvenusi tauta pradedama suvokti nebe kaip kraupaus nežmogiškumo aukos, bet kaip teisuoliai, niekinantys kitus ir nepripažįstantys kito žmogaus skausmo.
Iš FAZ vertė D. Ž.