| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Ievos Babilaitės iliustracija iš knygos „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ |
Antanas Šimkus, Ieva Babilaitė. Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2012, 44 p.
Smagu, kai apie senatvę ima mąstyti jauni. Mąstyti pozityviai, kaip liudija poeto Antano Šimkaus ir dailininkės Ievos Babilaitės knyga „Iš gyvenimo bobulytės ir kt.“, kurią išleido „Bernardinai.lt“. Iš gyvenimiškos patirties žinoma, kad jaunimui senatvė atrodo lyg miražas, kurio niekad neprieisi, kai tau dar tik dvidešimt ar trisdešimt... Ir vis tolsta, kol nestukteli kokia nors nemaloni kliūtis arba nenumaldomai priartėja atitinkamas amžiaus cenzas. Miražas sklaidosi, atsiveria ne itin maloni tikrovė. Viduramžiui žmogui ima atrodyti, kad artėja neišvengiamas siaubas, apie kurį geriau negalvoti.
Nejaukiai prisimenu vienos populiarios Lietuvos televizijos laidų vedėjos frazę, kai paprašiau nufilmuoti į renginį Vilniaus rotušėje puošniais laiptais lipančius orius senjorus ir senjores. „Nekenčiu šitų senių!“ Pažvelgiau į ją su nuostaba ir gailesčiu, nes ji taipogi buvo jau nebejauna. Frazė, matyt, išsprūdo ne iš piktos valios, o dėl išgąsčio... artėjančios senatvės.
O štai kaip meiliai apie senatvę rašė dar gana jauna Amerikos lietuvių rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė savo romane „Devintas lapas“. „St. Mary‘s kolegijoje aš turiu bičiulę, seserį Ernestą Rafaelę, kelių poezijos antologijų sudarytoją, kritikę, Harvardo universiteto filosofijos daktarę... Sesuo Ernesta jau tais laikais, kai su ja susipažinau, dėvėjo kuklų pustrumpį rūbą ir ryšėjo tamsia skarele, patraukta už ausų. Bet dabar prieš mane stovėjo maža senutė: apsivilkusi švelniai gėlėtu vasarišku drabužiu – kaspinėlis po kaklu, du kaspinėliai ant rankogalių, žili plaukai suraityti puriom garbanom. Senutė graži ir jauki, bet – visai ne sesuo Ernesta. Tik akys: rudos ir labai gyvos (po baltom blakstienom) – buvo tos pačios.“
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Antanas Šimkus ir Ieva Babilaitė knygoje „Iš gyvenimo bobulytės...“ yra šaunus tandemas. Žodžiais ir vaizdais jie apdainuoja bobulės Stasės kasdienio gyvenimo epizodus, nuspalvindami knygos pagrindinę veikėją aktyviai raudona – veiksmo – spalva. Poetiniai tekstai ir išraiškingi piešiniai papildo vieni kitus. Hiperakyvioji bobulė per dieną savo kieme ar mieste patiria tiek nuotykių, kiek nepajėgtų įveikti net pramuštgalvis vaikas. Štai: „Žaidė futbolą per dieną/ Katino tykojo,/ Vogė dviratį iš kiemo,/ Vilkšunį aplojo.“ Šiek tiek drastiška ir absurdiška, ar ne? Bet užtat – Jėga – paauglių žargonu tariant. O juk brazdžioniškai surimuota įžanga žadėjo pateikti tradicinę senolių buitį. („Kas per paukščiai iš pat ryto/ Čiulba ulba po langais?/ Tai ne paukščiai – bobulytės /Šnekasi skardžiais balsais.“)
Tačiau Antanas nuėjo kitu, ne lyrišku, keliu. Drauge su dailininke Ieva jiedu sukūrė padaužiškai stiprų, net agresyvoką charakterį, kai bobulė imasi ginti savo nuomonę ar demonstruoti požiūrį į gyvenimą. Autoriai apvertė aukštyn kojom „laimingą“ senelių gyvenimą. Jie atsisakė stereotipo apie bejėgius senelius, kurie pasmerkti nuobodžiai leisti dienas kokiuose nors senelių globos namuose arba tipiniuose, ankštuose savo vaikų butuose, ilgesingai žiūrėdami pro langą, nuobodžiaudami prie televizoriaus. Antanas Šimkus mums pristato šiek tiek „trenktą“, bet gyvybingumo kupiną senjorų kartos atstovę.
Norėčiau kiek kitu kampu nei autoriai dirstelėti į tą gyvybingumą. Veiksmas gali būti triukšmingas (katino vaikymas, kelionė greitąja tvarkyti mokesčių reikalų, ėjimas per gatvę, grėsmingai mojuojant lazda ir kt.). Bet ne mažiau aktyvus gali būti ir tylus veikimas, atsispindintis jaunatviškai gyvose akyse, kaip B. Pūkelevičiūtės „Devintame lape“ aprašytos nusenusios sesers Ernestos – „Tos pačios akys – rudos ir labai gyvos...“.
Teko stebėti nemažai savo bendraamžių ir kur kas vyresnių žmonių, artėjančių į devintą ir net dešimtą dešimtį... Į akis krito vienų žvilgsnio gyvumas, o kitų to žvilgsnio užgestis. Tie, kurių žvilgsnis ir balsas buvo jaunatviškai spindintys ir stiprūs, nesiskyrė nuo trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių savo veiklumu, greita reakcija į mus supantį pasaulį, smalsumu bet kam, kas vyksta aplink juos. Jie gal net buvo pranašesni už tuos trisdešimtmečius (čia sakau Ievai, kuri nerimauja, kad ir jai ateis senatvė, bet čia pat susigriebia ir teigia, kad seneliukai, „turintys humoro jausmą ir mokantys neprimesdami savo požiūrio dalintis gyvenimo patirtimi“ ją veikia gydančiai ir guodžiančiai), nes buvo vidinio turiningo ir kryptingo veikimo žmonės. Jų gyvenimas niekad nebus nuobodus ar bespalvis... Reikia tik įsižiūrėti į gydytojos, rašytojos Filomenos Taunytės, kuriai jau 88-eri, gyvybingu jaunatviškumu besiskleidžiančią šypseną ir spinduliuojančias akis. Koks sodrus ir subtilus jo humoro jausmas. Kiek daug knygų, kurias graibsto ne tik kaimų bobulytės, bet ir inteligentai, ji paleido į pasaulį ir kiek dar paleis... Arba dabar jau a.a. Jadvyga ir Adolfas Damušiai, kurie, perkopę savo aštuoniasdešimtmečius, sugrįžo iš Čikagos, kad galėtų aktyviai dalyvauti Lietuvos visuomeniniame gyvenime. O architektė Apolonija Nistelienė, artėjanti prie devintojo dešimtmečio ribos... Balsas kaip jaunuolės – skambus ir tvirtas, o kriticizmas visokioms Lietuvos negerovėms – aštrus kaip pagaląstas peilis; smalsumas viskam, kas dedasi aplinkui, begalinis ir unikalus. Kai su ja kalbi telefonu ir nematai veido raukšlių, atrodo lyg kalbėtum su keturiasdešimtmete.
Yra toks posakis jaunas senis. Tai apie apkūnius, tingius, maukiančius bokalais alų trisdešimtmečius. Atsidrėbę krėsluose, užgesusiomis akimis, kurios vargu ar kada nors paliudys bent menkiausią dvasinį judesį... Užsitikrinę materialinę gerovę jiems vieniems težinomais būdais, jie sustingsta tam tikrame gyvenimo taške, tampa lyg kokie inkliuzai dervoje. Jokio dvasinio ar energetinio judėjimo pirmyn. Štai aplink juos su savo lazda turėtų pasisukioti Antano Šimkaus ir Ievos sukurta bobulė Stasė.