| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Keramikės Elvyros Petraitienės sodybos darželis. Nuotrauka: aruodai.lt |
Karalienė – tai Kalnujų apylinkių kaimiečių liaudišku pavadinimu vadinama daugiametė darželio gėlė. Jos rožiniai daigeliai, panašūs į žmogaus rankų pirštus, iš žemės pavasarį išlįsdavo bene pirmieji. Labai sparčiai į visas puses šakodavosi smulkiomis gausiomis karpytais lapeliais apsipylusiomis, o vėliau ir baltai rožinėmis širdelėmis – žiedais apkibusiomis šakelėmis. Elegantiškasis darželio augalėlis sparčiai savaime dauginosi, todėl kas pavasarį ar rudenį buvo galima atskirti nuo kamieno po mažą pluoštelį ir, gerai prižiūrint, nesunkiai išauginti naują gražų karalienės kerą vis kitoje vietoje.
Mano Mama mėgdavo karalienę pasodinti kapinėse.
Vėjo šiurenamos širdelės, atrodo, iš naujo širdyje atgaivina seniai palaidoto buvusio pažįstamo, kaimyno ar giminaičio prisiminimą, – sakydavo ji.
Gerai prisimenu, kai vieną saulėtą pavasario rytą Mama mane, dar mažą mergytę, nusivedė į netoli Kalnujų pagrindinių kapinių ant kalnelio esančias vadinamąsias „naująsias kapinaites“, kur stovėjo paminklas su giliai akmenyje iškaltais žodžiais:
„ANTANAS TALLAT-KELPŠA“ (1852–1936)
Tai žymaus Lietuvos kompozitoriaus Tėvas, – paaiškino man Mama ir tyliai padainavo kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos dainą pagal Maironio žodžius: „Kur lygūs laukai snaudžia tamsūs miškai...“ Toji daina man pasirodė tokia paslaptingai graži, jog vis prašiau Mamos ją pakartoti, kol pati visą gerai atmintinai išmokau.
Mudviejų su Mama nuravėtas, smėliuku apibarstytas, su prie paminklo pasodinta iš mūsų darželio atnešta karaliene kapelis atrodė labai gražiai atsinaujinęs. Jį lankydavau ir uždegdavau žvakelę...
Daug girdėjau pasakojimų apie kompozitoriaus Tėvą, su kuriuo paskutiniais jo gyvenimo metais, vargonininkaujant Kalnujuose, turėjo laimės pabendrauti abu mano tėvai.
Kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša, nors ir gimęs Kalnujuose (1888 m.), tačiau su šeima vis keliavo, ir jam teko pagyventi įvairiose Lietuvos vietose: Telšiuose, Ylakiuose, Rokiškyje. Senatvėje Tėvas Antanas Tallat-Kelpša vėl parkeliavo į Kalnujus, kur turėjo iš senelių paveldėtą nedidelį nuosavos žemės sklypą. Kalnujuose jis gyveno iki mirties. Čia ir palaidotas.
Antaną Tallat-Kelpšą kaimas prisiminė kaip labai malonaus būdo, energingą, draugišką, visų mylimą žmogų. Kalnujų bažnyčioje jis buvo subūręs giedotojų chorą, kuriame yra giedojusi ir mano Mama...
Labai gabūs ir muzikalūs buvo visi Antano vaikai: būsimas kompozitorius Juozukas, Levukas, Stanislava. Kalnujuose Tallat-Kelpšų šeima buvo garsi namų koncertais.
Daugeliu harmonizuotų liaudies dainų J. Tallat-Kalpša buvo labai artimas kaimiečiams, suteikė jiems stiprių tautinio sąmoningumo impulsų. Kaimiečiai per derliaus nuėmimo šventes vadinamuosiuose patalkiuose plėšdavo liaudies dainas taip, jog „žadą užkąsdavo“...
Senoji mano kraštiečių karta labai didžiuodavosi savo krašto žymiais žmonėmis: tautosakininku Davainiu-Silvestraičiu, jaunų talentų rėmėjais dvarininkais Jarūdu ir Vedeckiu, iš Kalnujų kilusiais knygnešiais, mokytoju Jonu Survila, kuris nuoširdžiai ugdė jaunuosius ūkininkus... Žinoma, kaimą užkariavus sovietiniam režimui, minėti vardai nuėjo į neužtarnautą pogrindį, nes vien paminėjus šias pavardes – galėjai susilaukti rimtų nemalonumų.
Sudėtingą kelią, sąlygojamą politinių visuomeninių prieštaringų jėgų, teko nueiti ir gabiam muzikui, M. K. Čiurlionio vienminčiui ir kūrybiniam draugui, talentingam pirmajam Lietuvos chorvedžiui, 10-ties operų dirigentui (1920 m. gruodžio 31 d. dirigavusiam pirmam Verdžio „Traviatos“ spektakliui), labai išsilavinusiam (mokėjusiam 5 kalbas: rusų, lenkų,vokiečių, prancūzų, italų) XX amžiaus menininkui, mano kraštiečiui kompozitoriui Juozui Tallat-Kelpšai...
Laikas rašė savo negailestingą istoriją, ir kompozitoriui gyvenimas susiklostė taip, kaip ir daugeliui mūsų žymių menininkų. Lietuvos žmonės niekaip negalėjo įsivaizduoti to, jog jaunystėje net paties Vaižganto remiamas ėjęs aukštuosius mokslus, kovojęs už lietuviško žodžio išlaisvinimą iš carinio jungo varžtų (J. Tallat-Kelpšos vadovaujamas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios choras XX amžiaus pradžioje giedojo išimtinai tik lietuviškai, versdamas net svetimtaučius giedotojus atmintinai iškalti lietuviškas giesmes); savo dainomis: „Ne margi sakalėliai“, „Kur lygūs laukai“, „Oi berneli vientury“, „Tris dienas“ ir kt. atidavęs širdies šilumą lietuviškam tautiškumui – baisiaisiais 1947-aisiais okupacinio smurto, kalėjimų ir trėmimų metais kompozitorius J. Tallat-Kelpša galėjo sukurti Kantatą apie Staliną (pagal S. Nėries žodžius). Toji kantata, kompozitoriui tuo metu atnešusi dosnią piniginę valstybinę Stalino premiją, taip ir nubraukė visiems laikams mano kraštiečių meilę ne tik pačiam kompozitoriui, bet ir jo kūrybai.
Negi jis jau neturėjo ką valgyti, jog pardavęs velniui dušią, pasiėmė Stalino premiją? – tada, atsimenu, klausė kaimiečiai.
Perėję visus pokario perversmus, enkavedistų organizuotas žudynes ir politinius prievartavimus, senieji kalnujiškiai šiandien nenoriai prisimena savo kraštietį kompozitorių Juozą Tallat-Kelpšą.
Nebevirpina vėjas ir prie Tėvo kapo mudviejų su Mama pasodintos karalienės širdelių... Niekieno neprižiūrima karalienė seniai nudžiūvo. Naujajai kalnujiškių kartai jau beveik nieko nereiškia ir tai, jog kažkada čia buvo gyventa išskirtinės, lietuviškos muzikos meną kaime puoselėjusios Tallat-Kelpšų šeimos.
Labai liūdni kartais būna žmonių likimai.