Netrukus prasidės konklava, kurioje bus renkamas naujasis popiežius. Daugybę kartų pasitvirtino posakis, kad tas kardinolas, kuris atvažiuoja į konklavą kaip būsimas popiežius paprastai iš jos išvyksta likęs kardinolu. Skirtingai nuo politinių rinkimų, konklavos sprendimai labai dažnai nustebina ir sugriauna išankstines prognozes. Kita vertus, natūralu, kad konklavos išvakarėse ar jos metu įprasta įdėmiau pažvelgti į kardinolų, kurie rimtai pretenduoja į popiežiaus sostą, asmenybes. Tai jokiu būdu nėra „būrimas iš kavos tirščių“ ar dirbtinis intrigos kūrimas. Rimčiausių kandidatų analizė vertingiausia tuo, kad ji atskleidžia Bažnyčios plotį ir įvairovę, leidžia geriau pažinti ganytojus, triūsiančius Viešpaties vynuogyne.
Naująjį popiežių rinks 115 kardinolų. Teisę dalyvauti konklavoje turi 117, bet du kardinolai jau paskelbė neatvyksią. Džakartas vyskupas emeritas Julius Dharmaatmadja išplatino pareiškimą, kad dėl silpnos sveikatos negali visavertiškai dalyvauti konklavoje. Taip pat apie apsisprendimą nedalyvauti konklavoje paskelbė ir neseniai iš arkivyskupo pareigų atsistatydinęs kardinolas Keithas P. O'Brienas, kuriam pateikti kaltinimai dėl netinkamo elgesio. Nors jis šiuos kaltinamus neigia, tačiau apsisprendė, kad būtų tikslingiau, kol jie nėra išsklaidyti, į konklavą nevykti.
Įsiklausius į prognozes, kurias pateikia ekspertai, jau daug metų įdėmiai analizuojantys tai, kas vyksta Vatikane, galima teigti, kad bent dešimtadalis konklavos dalyvių yra rimti pretendentai imtis pontifiko tarnystės. Penkių straipsnių cikle įdėmiau pažvelgsime į 12 konklavos dalyvių stipriąsias ir silpnesnes savybes. Pasirinkome kardinolus pristatyti pagal geografinį kriterijų. Pirmiausia pažvelgsime į du daugiausia galimybių turinčius italus. Nepamirškime, kad italų kardinolai ir artėjančioje konklavoje bus įtakingiausia ir gausiausia grupė.
Antrajame ciklo tekste pristatysime tris kitus Europos kandidatus, ir tada perkelsime dėmesį anapus Atlanto. Šiaurės Amerikos žemyne yra net trys rimti pretendentai į popiežius, Lotynų Amerika šįsyk taip pat turi net du labai stiprius kandidatus. Tikrai nebūtų netikėta, jei būsimas popiežius būtų iš Afrikos ar Azijos, abu šie žemynai turi bent po vieną vertą dėmesio kandidatą. Apie visa tai skaitykite penkių straipsnių cikle.
 |
| Popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimas sugriovė nerašytą taisyklę, kad popiežiais renkami italų kardinolai. |
Italijos kardinolai grįžta?
Karolio Woitylos išrinkimas 1978 metais popiežiumi sulaužė nerašytą taisyklę, kad tapti šv. Petro įpėdiniu labiausiai tinka italų kardinolai. Italai dominavo labai ilgai dėl įvairių priežasčių. Jie nuo neatmenamų laikų sudarė gausiausią grupę konklavoje, o ilgą laiką net turėjo daugumą balsų. Lenkų tautybės popiežius buvo ženklas, kad atėjo metas Šventojo Sosto internacionalizacijai. Jonas Paulius II nuosekliai ją vykdė, drąsiai pildydamas Kardinolų kolegiją įvairių tautybių atstovais.
Todėl jau 2005 metų konklavoje pirmą kartą Bažnyčios istorijoje tapo realu, kad popiežiumi gali būti išrinktas ne tik ne italas, bet net ne europietis. Tiesa, būta ir kitokių kalbų: esą pabandėme patikėti Šventąjį Sostą iš kitur atvykusiam ir įsitikinome, kad nuostabus misionierius ir Gerosios Naujienos skelbėjas nebūtinai geras administratorius. Jau Jono Pauliaus II pontifikato laikais gerokai prisikaupė administracinių problemų, ir, beje, tai viena iš priežasčių, kodėl naujuoju popiežiumi pasirinktas ilgametis Vatikano gyventojas, kuris daug kam atrodė labiau italas nei vokietis. Tikėtasi, kad kardinolas Josephas Ratzingeris, gerai susipažinęs su Vatikano kurijos veikla, sugebės ją reformuoti taip, kad ji veiktų sklandžiau. Deja, bet šios viltys nepasitvirtino, ir popiežiui ne mažiau problemų nei reliatyvizmo diktatūrai pasidavęs pasaulis kėlė jo artimiausios aplinkos klaidos. Nepaisant nuoseklaus ir principingo Benedikto XVI požiūrio į seksualinio išnaudojimo atvejus, jam teko kritikos lavina ir atsakomybė už kitų aplaidumą. „Vatileakso“ skandalas ar Williamsono (Holokaustą neigusio vyskupo) paskyrimas – tai taip pat popiežiaus aplinkos dūriai jam į nugarą.
Tad natūralu, kad, artėjant konklavai, kalbama, kad būsimas popiežius turi būti ne tik geras teologas, bet ir puikus ganytojas bei administratorius. Reikalavimai, kuriuos nelengva įgyvendinti. Tačiau gal vertėtų vėl atsigręžti į Italiją, gal vietiniam kardinolui sėkmingiau pavyktų gaudytis administracinių klausimų labirintuose nei atvykusiems iš kitų kultūrinių terpių?
Bent 5 Italijos kardinolai žiniasklaidos yra vadinami labai daug galimybių turinčiais kandidatais. Mes nusprendėme sumažinti šį sąrašą iki dviejų.
 |
| Kardinolas A. Scola |
Kardinolas Angelo Scola – Benedikto XVI ir Jono Pauliaus II lydinys
Visuotinai sutinkama, kad per šių metų konklavą nėra vieno favorito, tačiau dar neteko matyti nė vieno realiausių kandidatų į popiežius sąrašo, kuriame nebūtų italų kardinolo A. Scola pavardės. Beje, jis buvo labai rimtas kandidatas jau praėjusioje konklavoje. Tikėtina, kad tąsyk jam koją pakišo ir kai kurie Italijos leidiniai, pradėję tikrą karą prieš šį kardinolą. Skelbta apie jo emocinį nestabilumą, apie tai, kad jis gydosi depresiją. 2005 metais kardinolai nusprendė pasirinkti A. Scola gerą bičiulį ir bendražygį Josephą Ratzingerį. Jei šioje konklavoje bus pasirinktas A. Scola, bus galima sakyti, kad apsispręsta nuosekliai tęsti ankstesnių dviejų pontifikatų liniją, nes kardinolas A. Scola erudicija ir intelektu lygiuojasi į Benediktą XVI, o ganytojišku aktyvumu panašesnis į Joną Paulių II.
A. Scola gimė 1941 metais Milane darbininkų šeimoje. Prieš pasukdamas į teologiją, jis studijavo filosofiją ir net apsigynė disertaciją iš krikščioniškosios filosofijos. Pabaigęs universitetą kurį laiką dirbo filosofijos dėstytoju, tačiau netrukus apsisprendė būti kunigu ir įstojo į Milano seminariją. Kunigo šventimus gavo 1970 metais ir pasuko į teologijos studijas, apsigynė disertaciją iš Šv. Tomo Akviniečio. Rašydamas disertaciją, stažavosi Paryžiuje, Miunchene, Fribūre.
Nenuostabu, kad A. Scola pradėtas vadinti vienu iškiliausių katalikų mąstytojų. Jis tapo itališkos teologinio žurnalo Communio versijos redaktoriumi. Šį žurnalą įsteigė tokie žymūs teologai, kaip Henri de Lubacas, Hansas Ursas von Balthasaras ir Josephas Ratzingeris. Verta paminėti ir iki šiol aktualumo nepraradusių A. Scola pokalbių su H. Lubacu ir H. Balthasaru knygų.
Neilgai pabuvęs teologijos profesoriumi Fribūre, A. Scola pervažiavo į Romą, kur tapo kertine figūra Laterano universitete ir Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos institute. Ilgą laiką jis vadovavo šios akademinėms institucijoms.
Visgi svarbiausiu dvasiniu impulsu A. Scola tapo susitikimas su katalikiško judėjimo „Comunione e Liberazione“ steigėju Luigi Giussani, kuris įtraukė dar jauną intelektualą į šį judėjimą. Kiek paradoksalu, bet šiandien tai yra bene vienintelis kardinolo A. Scola, kaip kandidato į popiežius, Achilo kulnas. Šis judėjimas Italijoje vertinamas nevienareikšmiškai, ir nemaža dalis kardinolų nuogąstauja, kad jo įtaka taps pernelyg didelė, jei popiežiumi taps judėjimo atstovas.
1986–1991 metais A. Scola buvo Popiežiškosios tikėjimo doktrinos kongregacijos konsultantas, o 1991-aisiais tapo Grosseto vyskupu. Čia jis labai aktyviai įsitraukė į pastoracinę veiklą ir įrodė esąs puikus vyskupas, jautrus vargšams, besirūpinantis kokybišku religiniu švietimu. Jo ganytojišką veiklą nutraukė paskyrimas eiti Laterano universiteto rektoriaus pareigas, tačiau 2002 metais jis vėl galėjo grįžti prie pastoracijos, jau tapęs Venecijos patriarchu. Ir vėl jis puikiai atliko savo pareigas ir užsitarnavo žmonių meilę. Jau 2002 metais A. Scola tapo kardinolu ir, kaip jau minėjome, buvo vertinamas, kaip rimtas kandidatas į popiežius 2005 metų konklavoje.
 |
| Kardinolas A. Scola balsuoja Italijoje vykusiose rinkimuose. |
2009 metais A. Scola buvo paskirtas į Popiežiškąją kultūros tarybą, taip pat tapo vienos iš prioritetinių Benediktui XVI Naujosios evangelizacijos skatinimo tarybos nariu. Beje, kaip teigiama, būtent A. Scola yra tokios tarybos suformavimo idėjos autorius.
2011 metais kardinolas A. Scola perėmė Milano arkivyskupo tarnystę ir šiandien yra vienas iš autoritetingiausių pasaulio kardinolų.
Jo autoritetą dar padidino sėkmingas „Oasis“ projektas, inicijuotas dar 2004-aisiais, kaip pastanga paremti krikščionis Vidurio Rytuose, tačiau ilgainiui tapo svarbia platforma dialoge su musulmonais. Kadangi santykiai su musulmonais bus svarbi kito popiežiaus darbotvarkės dalis, tai suteikia A. Scola privalumų prieš kitus kandidatus.
Įspūdingos biografijos kardinolas aplinkinius žavi nuoširdžiu bendravimu ir gebėjimu ramiai bei aiškiai atsakyti į sudėtingiausius žurnalistų klausimus. Turbūt nė vienam iš kitų kardinolų nėra tekę patirti tokios žiniasklaidos „pirties“ kaip A. Scola, todėl jis tikrai gali būti vadinamas užsigrūdinusiu kalbėtoju. Daugeliui kardinolų svarbiu privalumu gali atrodyti A. Scola pastoracinė patirtis, kurios trūkumas kartais buvo prikišamas Benediktui XVI.
Kardinolas A. Scola puikiai išmano Vatikano kurijos situaciją, todėl jam nebūtų labai sunku imtis reikalingos pertvarkos. Dabartinėje situacijoje tai svarbus privalumas.
Įvardijus tiek privalumų, atrodo, kad turime akivaizdų favoritą konklavoje. Tačiau ne viskas taip paprasta. Konklavoje dalyvauja net 28 Italijos kardinolai, kurie, deja, susiskaldę. Tokio susiskaldymo pagrindas ne tiek skirtingos teologinės pozicijos, kiek asmeninės simpatijos ir antipatijos. Kaip teigia vienas autoritetingiausių situacijos Vatikane stebėtojų Johnas R. Allenas, yra dvi svarbiausios kardinolų grupės Italijoje. Viena jų telkiasi aplink kardinolą Camilio Ruini. Ji vertinama kaip šiek tiek konservatyvesnė nei ta, kuri buriasi aplink kardinolą Angelo Barnasco. A. Scola stengiasi laikytis atokiau, ir gali būti, kad italų kardinolams toks „savarankiškumas“ gali atrodyti kaip nepriimtina arogancija.
Kitas dalykas, kadangi kardinolas A. Scola suvokiamas kaip Benedikto XVI „teologinis klonas“, gali būti, kad kardinolai norės kiek kitokius akcentus dėliojančio teologo. Tiesa, ir šiuo atveju A. Scola tikrai turi ką pasiūlyti.
Neaišku, kiek kardinolus gali paveikti Italijos žiniasklaidos pomėgis kurti istorijas apie A. Scola. Štai per „Vatileakso“ skandalą net buvo pasirodžiusių paskalų apie neva prieš Benediktą XVI ruoštą sąmokslą, kurį koordinavo įtakingas italų kardinolas, leidžiant suprasti, kad tai buvo A. Scola.
Johnas R. Allenas kardinolo A. Scola galimybes tapti popiežiumi vertina kaip labai dideles. Tiesa, jis pažymi, kad sutrukdyti gali ir tai, jog A. Scola visiems kardinolams gerai pažįstamas, ir absoliuti dauguma jau yra susidariusi apie jį vienokią ar kitokią nuomonę. Tai reiškia, kad jis vargu ar bus ta kompromisinė figūra, kuri „iš po rankovės“ ištraukiama, kai lyderiams trūksta balsų iki pergalės. Gali būti, kad A. Scola taip ir liks vienu iš lyderių, kuris gali surinkti daugiau nei pusę konklavos narių balsų, bet iki reikiamų 2/3 pritrūks, ir kardinolai ieškos kompromisinių figūrų.
 |
| Kardinolas G. Ravasi |
Kardinolas Gianfranco Ravasi – nenuspėjamas ir energingas intelektualas
Kitas italų kardinolas taip pat vertinamas kaip rimtas pretendentas – tai Gianfranco Ravasi, kurį J. R. Allenas yra pavadinęs neabejotinai įdomiausiu ir mažiausiai nuspėjamu kandidatu. Metais jaunesnis už kardinolą A. Scola, G. Ravasi daug kuo į jį panašus. Jis taip pat žavi nuostabia erudicija ir skvarbiu intelektu, gal net labiau nei A. Scola sugeba prikaustyti auditorijos dėmesį.
Taip pat, kaip ir A. Scola, jis labai populiarus tarp žmonių. Kita vertus, jis, skirtingai nei kardinolas A. Scola, daugiau bendrauja su abejojančiais ar netikinčiais, o ne su pamaldžiais parapijiečiais. Galvojant apie dialogo popiežių, apie tą, kuris sugeba prakalbinti kiekvieną, sunku atrasti geresnį kandidatą nei kardinolas G. Ravasi, tačiau, jei norime dar ir ganytojo bei administratoriaus, tai čia jau šiam kardinolui patirties gerokai trūksta. Ironiškai pastebima, kad svarbiausia jo administracinė patirtis – ilgas vadovavimas solidžiai Šv. Ambrozijaus bibliotekai Milane. Nors kultūriniu požiūriu tai labai svarbi institucija, tačiau tai visai kas kita, nei vadovauti vyskupijai su visomis jos problemomis. Tokios ganytojiškos patirties G. Ravasi, deja, neturi.
G. Ravasi gimė 1942 metais Meratos mieste. Svajojo studijuoti klasikines kalbas, tačiau pašaukimas kunigystei nugalėjo ir apsisprendė stoti į kunigų seminariją. 1966 metais tapo kunigu. Studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete ir Popiežiškajame Biblijos institute. Vasaras leisdavo archeologinėse ekspedicijose Sirijoje, Jordane, Irake ir Turkijoje.
Vadovaudamas Šv. Ambrozijaus bibliotekai Milane artimai bendravo su kardinolu Carlo Martini, kuris vertintas kaip labai rimtas kandidatas 2005 metų konklavoje.
G. Ravasi ypač išpopuliarėjo, kai 2002–2009 metais įtakingame italų dienraštyje „Avenire“ turėjo kasdienę skiltį, Ji buvo laikraščio puošmena, o G. Ravasi žavėjo ypatingu stiliumi ir erudicija. Nenuostabu, kad būtent jį popiežius Benediktas XVI pasirinko vadovauti Popiežiškajai kultūros tarybai, prieš tai konsekruodamas Vilamagnos arkivyskupu. Jo konsekracijos Mišioms vadovavo pats popiežius. 2010 metais arkivyskupas G. Ravasi gavo kardinolo titulą. Tiesa, prieš tai jis dar labiau išgarsėjo unikaliu „Pagonių kiemo“ projektu, apie kurį verta papasakoti kiek išsamiau.
 |
| Kardinolas G. Ravasi Pagonių kiemo susitikime |
„Pagonių kiemas“ – tai simbolinė metafora, atkeliavusi iš istorinio Biblijos konteksto. Šalia Jeruzalės didžiosios šventyklos, kurioje lankytis ir melstis galėjo tik žydai, buvo didelis kiemas, taip pat priklausantis šventyklos teritorijai. Šiame kieme galėjo lankytis ir tie, kuriuos žydai vadino pagonimis. Taip pat ir šiandien, G. Ravasi teigimu, gyvename pasaulyje, kur greta yra tikinčiųjų ir netikinčiųjų kiemas. Todėl būtinas gilus ir nuoširdus dialogas. Pasak G. Ravasi, turime siekti ne tik taikaus sambūvio su netikinčiaisiais bei ateistais, bet drąsiai kalbėti ir apie tuos klausimus, dėl kurių nesutariama. Pasak G. Ravasi, netikintys žmonės nesidžiaugia savo netikėjimu ir ateizmą išgyvena kaip pasmerkimą, jie trokšta, kad Dievas būtų, ieško Jo pėdsakų, ir čia labai svarbus dialogas su tikinčiaisiais.
Kardinolas G. Ravasi tapo ir Popiežiškosios katalikų ugdymo kongregacijos nariu, taip pat yra vienas svarbiausių Naujosios evangelizacijos skatinimo tarybos variklių. Tai, kad popiežius Benediktas būtent jam paskyrė parengti šių metų gavėnios rekolekcijas, vertinama kaip ypatingo pasitikėjimo ženklas. Beje, kardinolas G. Ravasi puikiai pasinaudojo jam suteikta galimybe ir dar kartą pademonstravo savo intelektinius sugebėjimus. Daugumos kardinolų tvirtinimu, šių metų gavėnios rekolekcijos ypač įspūdingos.
Jei popiežių rinktų ne konklava, bet jis būtų parenkamas pagal bendrą populiarumą visame pasaulyje, tai kardinolas G. Ravasi veikiausiai neturėtų rimtų konkurentų. Jis turi daugybę bičiulių tarp netikinčiųjų ir net ateistų. Nusipelno pagarbos skirtingose draugijose ir visur tampa dėmesio centru. Jis puikiai naudojasi žiniasklaidos teikiamomis galimybėmis ir niekada nebijo eksperimentuoti.
 |
| Kardinolas G. Ravasi vadovauja 2013 metų gavėnios rekolekcijoms Vatikane.
EPA nuotrauka |
Neabejotinai kardinolas G. Ravasi yra Benedikto XVI pasekėjas, tačiau jokiu būdu pastarojo nekopijuoja. Jis ieško naujų evangelizacijos kelių ir svarbiausia – nebijo jokių iššūkių. Kita vertus, jo nenuspėjamumas yra ne tik privalumas, bet ir tai, kas kiek gąsdina kitus kardinolus. Be to, G. Ravasi gali būti prikišama, jog jis neturi tikrai solidžios pastoracinės patirties. Jo išrinkimas popiežiumi iš tiesų būtų naujas puslapis Bažnyčios istorijoje. Tiesa, skeptikai purto galvą, jog istorijoje jau būta puslapių, kuriuos paskui kantriai ir skausmingai tekdavo perrašyti.
Galima tvirtai teigti vieną dalyką – net jei konklava pasirinks ką kitą, kardinolas G. Ravasi išliks vienas iš įtakingiausių kardinolų, ir apie jį dar ne kartą išgirsime.
Parengė Andrius Navickas