Irena Vaišvilaitė. Šviesa Bažnyčios veide

Žurnalas šeimai „Artuma“, 2013 m. vasaris

Lumen gentium („Tautų šviesa“) – Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija[1] – yra pagrindinis dokumentas, su kuriuo susieti ir kurio svarstomas temas praplečia visi kiti Susirinkimo dokumentai. Ši Konstitucija, parašyta gražia ir vaizdinga kalba, kurią, deja, tik iš dalies perteikia lietuviškasis vertimas, priminė Šventajame Rašte apreikštą Dievo Išganymo planą ir Bažnyčios Tėvų pateiktas Bažnyčios vizijas.

Konstitucijos Lumen gentium skaitymas, svarstymas ir mąstymas Tikėjimo metais yra svarbus Bažnyčios Mokymui apie save ir savo pašaukimą giliau pažinti bei suprasti. Labai trumpa pagrindinių šios Konstitucijos temų apžvalga negali pakeisti atidaus jos skaitymo ir apmąstymo. Tai tik pradinis labai turtingo teksto pristatymas.

Lumen gentium praplėtė kiek vienašališką XVIII ir XIX amžių mąstymą apie Bažnyčią kaip matomą hierarchinę struktūrą ir pabrėžė, kad Bažnyčia visų pirma yra slėpinys ir sakramentas. Ji įsišaknijusi Švenčiausiojoje Trejybėje, apima visą žmoniją, gyvuoja laike ir amžinybėje. Beje, neturėtų suklaidinti Konstitucijos pavadinimas. Tautų šviesa ji vadina ne Bažnyčią, o Kristų, sakydama, kad ši šviesa „atsispindi Bažnyčios veide“ (LG 1).

Aštuonias Konstitucijos dalis galima sugrupuoti į keturias temines poras. Pirmosios dvi dalys kalba apie Bažnyčios slėpinį. Antrosios dvi skirtos matomoms Bažnyčios struktūroms, trečiosios dvi aptaria šventumą ir visuotinį pašaukimą į šventumą. Paskiausia dalių pora kalba apie visų tikinčiųjų – gyvenančių čia ir jau esančių su Dievu, iš kurių pirmoji yra Dievo Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija, – bendrystę.

Bažnyčios slėpinys

Bažnyčia pirmiausia yra antgamtinė tikrovė, slėpinys. Jos negalima painioti su jokia grynai žmogiška organizacija, nes Bažnyčios prigimtis yra ne idealuose ir siekiuose, bet Dieve, ŠvenčiausiojojeTrejybėje. Pačioje laikų pradžioje, sukurdamas žmogų kaip vyrą ir moterį, Dievas jau apreiškė savo mylinčią valią suburti žmones į vieną kūną.

Dievas Sūnus, Jėzus Kristus, iki galo atskleidė ir apreiškė Bažnyčios slėpinį, skelbdamas ir savo kančia, mirtimi bei Prisikėlimu pasaulyje pradėdamas kurti Dievo karalystę. Dievas Šventoji Dvasia per Sekmines išsiliejo tikinčiuose ir lieka su jais, suteikdamas jų bendruomenei galią tęsti Jėzaus Kristaus pradėtą Išganymo darbą. Šventoji Dvasia nuolat šventina ir buria Bažnyčią, per Šventąją Dvasią Bažnyčia skelbia ir liudija pasaulyje gerąją Išganymo naujieną.

Švenčiausioji Trejybė yra ne tik Bažnyčios pradžia, bet ir jos galutinis tikslas. Visa, ką Bažnyčia veikia, skirta Dievo karalystei ateiti. Visi dideli ir patys mažiausi Bažnyčios darbai atliekami tikint, kad viskas kyla iš Trejybės, Trejybėje gyvena ir į Trejybę yra nukreipta.

Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas

Vienas iš Šventajame Rašte sutinkamų Bažnyčios vaizdinių yra Kristaus Kūno vaizdinys. Šį vaizdinį pateikia apaštalas Paulius, kalbėdamas apie ryšį, egzistuojantį tarp Kristaus ir Bažnyčios (plg. Kol 1, 15–20). Ta pati Dievo Dvasia, gyvenusi Jėzuje iš Nazareto, gyvena ir veikia Bažnyčioje. Visi pakrikštytieji Šventosios Dvasios veikimu įjungiami į Kristaus Kūną – Bažnyčią, kurios Galva yra Kristus, palaikantis ir maitinantis savo Kūną Šventosios Dvasios galia veikiančiais sakramentais.

Būdama Kūnas, Bažnyčia nėra tik dvasinė tikrovė, ji yra matoma, tikrai ir konkrečiai gyvuojanti pasaulyje. Kūno vaizdinys atskleidžia ir Bažnyčios struktūrą, jos narių įvairovę bei vienybę. Kaip ir kūne, Bažnyčioje nėra tokio nario, kuris pats vienas galėtų viską atlikti, ir ne visi nariai turi daryti tą patį. Kiekvienas narys turi savo paskirtį ir pašaukimą visos Bažnyčios labui. Tai apima ne tik asmenis, bet ir jų grupes – vienuolijas, sąjūdžius, organizacijas.

Tačiau skirtingi Bažnyčios nariai turi lygų orumą, nė vienam nėra duota teisė laikyti save, savo vaidmenį ar savo gupę svarbesniais už kitus, nevertinti kitiems Dievo suteiktų dovanų. Kaip ir kūne, visiems Bažnyčios nariams reikia kitų narių. Taigi Bažnyčios vienybė kyla iš Dievo jai duotų dovanų gausos ir įvairovės.

Bažnyčia kaip Dievo tauta

Susirinkimo suaktualintą Bažnyčios kaip Dievo tautos įvaizdį irgi randame Biblijoje. Senajame Testamente – tai Izraelio išrinkimo iš kitų tautų ir pašaukimo istorija. Nuo pat pradžių Bažnyčia laiko save Dievo pažadų Izraelio tautai paveldėtoja, iš Kristaus aukos ant kryžiaus gimusia naujosios Dievo Sandoros tauta. Šis vaizdinys atlieka keleriopą funkciją. Jis primena ir pabrėžia žydiškas krikščionybės šaknis, Bažnyčios parengimą Izraelio istorijoje.

Tautos vaizdinys taip pat pabrėžia, kad Bažnyčia yra bendruomenė. Krikščionys nėra nei pavieniai ir savo asmeninėje tikėjimo patirtyje užsidarę individai, nei pilka masė, kurioje asmuo išnyksta.

Krikščionys yra tauta, kurioje visų labui Dvasia veikia kiekviename asmenyje. Skirtingai nuo visų kitų tautų, Dievo tauta suburta ne politinių, etninių ar kultūros ryšių. Ją buria Švenčiausioji Trejybė – Tėvas, visus kviečiantis į Išganymą, Sūnus, Išganymą įgyvendinęs, ir Šventoji Dvasia, siejanti visus, Išganymą priėmusius. Apaštalas Paulius sako, kad Dievo tautoje nebėra žydo nei graiko, vergo nei laisvo, vyro nei moters, nes visi yra viena Kristuje (plg. Gal 3, 28).

Dievo tauta turi savo vaidmenį istorijoje. Ji pašaukta gyventi pasaulyje ir jam tarnauti liudydama Dievo meilę žmonėms. Tai nėra tarnavimas tik moralinei ar pilietinei pažangai. Tai siekis Dievo karalystės, kurios link Bažnyčia keliauja, panašiai kaip Izraelis iš Egipto nelaisvės keliavo į Pažadėtąją žemę.

Trejopas krikščionio pašaukimas

Kiekvienas krikštijamasis patepamas aliejumi. Tą ženklą užbaigia Sutvirtinimo sakramentas, per kurį krikščionis tampa Kristaus Kūno nariu ir karališkojo, pranašiškojo bei kunigiškojo Kristaus patepimo dalyviu. Jis yra šaukiamas tarnauti pasauliui, siekdamas Dievo karalystės atėjimo (karališkasis pašaukimas), žodžiu ir gyvenimu liudyti gerąją Jėzaus naujieną (pranašiškasis pašaukimas) ir Jėzaus aukoje aukotis Dievo šlovei ir pasaulio pašventinimui (kunigiškasis pašaukimas).

Institucinė Bažnyčios struktūra

Susirinkimas institucinę Bažnyčios struktūrą kildina iš Šventosios Dvasios dovanų, kurios Bažnyčios labui yra suteikiamos kaip nuolatinės dovanos. Tokios dovanos vadinamos tarnystėmis. Katalikų Bažnyčia pripažįsta sakramentines, šventimais sutekiamas tarnystes (diakono, kunigo ir vyskupo), istorijos eigoje pagal poreikius susiklosčiusias įsteigtąsias tarnystes, kurioms skiriama nustatytomis apeigomis (lektoriaus, akolito), ir faktines tarnystes, kurioms nėra skiriama oficialiai ir iškilmingai, bet jos (katechetų, giedotojų, pastoracijos asistentų ir pan.) reikalingos vietos Bažnyčios bendruomenėms.

Taigi institucinė Bažnyčios struktūra yra charizminio pobūdžio, kyla iš Šventosios Dvasios dovanų, o ne iš žmogiškosios valdžios ar privilegijų. Krikštas visiems tikintiesiems, nepriklausomai nuo jų tarnysčių, suteikia vienodą vertę ir orumą.

Pasauliečiai ir pašvęstasis gyvenimas Bažnyčioje

Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Bažnyčios Susirinkimas atskirai apsistojo prie pasauliečių. Iki Vatikano II Susirinkimo net pasauliečio apibrėžimas buvo neigiamas, nusakantis nepriklausymą Bažnyčios hierarchijai (1917 metų Kanonų teisės kodeksas pasauliečius apibrėžia kaip „ne klerą“).

Lumen Gentium pirmą kartą aptarė pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje, jų ypatingą pašaukimą gyventi pasaulyje. Pasauliečiai, kaip ta druska, kuri ištirpsta maiste, bet jam suteikia skonį, yra pašaukti visuomenėje, šeimoje, kultūroje, ekonomikoje ieškoti Dievo karalystės ir taip įgyvendinti Bažnyčios misiją šventinti pasaulį.

Vienuolinį pašaukimą Susirinkimas aptarė pirmiausia kaip įžadais įformintą pasišventimą savo gyvenime įgyvendinti Evangelijos palaiminimus – neturtą, klusnumą ir skaistumą ir taip liudyti Dievo karalystę.

Visi pašaukti į bendrumą su Bažnyčia

Viena iš didžiųjų Vatikano II Susirinkimo įžvalgų buvo aiškiai išsakytas suvokimas, jog Katalikų Bažnyčia yra dalis Bažnyčios slėpinio, peržengiančio matomos Bažnyčios ribas. Iš vienos pusės buvo pripažinta, kad Šventoji Dvasia veikia už tų ribų, iš kitos pusės – pabrėžtas eschatologinis, t. y. amžinasis, Bažnyčios matmuo.

Susirinkimas patvirtino, kad bendrumas su Kristaus Bažnyčia yra būtinas Išganymui ir kad Kristaus įsteigta Bažnyčia visiškai yra (lotyniškas Konstitucijos tekstas vartoja terminą subsistit) Katalikų Bažnyčioje. Bet drauge buvo pripažinta, kad už Katalikų Bažnyčios ribų esama šventumo ir tiesos. Visi žmonės yra pašaukti į bendrumą su Bažnyčia, nors gali būti su ja daugiau ar mažiau sąmoningai susiję įvairiais laipsniais. Krikščionis nekatalikus su Bažnyčia sieja pagrindinės tikėjimo tiesos – tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe, Dievo Sūnaus Įsikūnijimu, kai kuriais sakramentais, kurie teikia tą patį vienijantį Dvasios gyvenimą.

Neišpažįstantys krikščionybės, bet tikintys į vieną Dievą ir laikantys save Abraomo vaikais bei kitų pasaulio religijų tikintieji, pripažįstantys antgamtinį pasaulį, yra, sakytum, pakeliui į vienybę su Bažnyčia.

Netgi tie, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Dievo ir todėl neigia Jo buvimą, tačiau gyvena pagal sąžinės balsą, per kurį kalba Dievas, nėra išbraukti iš Jo Išganymo plano, vykdomo per Bažnyčią.

Eschatologinis Bažnyčios pobūdis

Bažnyčia trokšta galutinio, istorijos pabaigos susitikimo su Tėvu, Sūnumi ir Dvasia. Todėl Išganymo kelyje ji pašaukta vengti dviejų priešingų pagundų: pirmosios – pernelyg susitapatinti su pasaulio dalykais siekiant pažangos, pamirštant, kad jos tikslas yra „būsimasis amžinas gyvenimas“; antrosios – pernelyg atsiriboti nuo pasaulio dėl dvasinių dalykų, pamirštant vargšus ir Evangelijos skelbimą.

Iš tiesų Bažnyčia jau gyvena „galutinių dalykų“ tikrovėje, nes ją sudaro ne tik gyvenantys ir kovojantys pasaulyje („žemėje keliaujanti Bažnyčia“), bet ir tie, kurie perėjo mirtį ir jau yra Išganyme. Vieni jų yra Dievo akivaizdoje (teisieji, su Dievo Motina ir šventaisiais), kiti po mirties dar tęsia apsivalymą ir laukia galutinio susitikimo su Švenčiausiąja Trejybe.

Šitos trys Bažnyčios dalys yra visiškai tarpusavyje susijusios ir bendraujančios Dvasioje. Esantieji Dievo akivaizdoje, nuolat melsdamiesi, užtaria tuos, kurie kovoja su nuodėme. Žemėje veikianti Bažnyčia meldžiasi už tuos, kurie dar turi būti galutinai apvalyti, gerbia tai, ką Dievas nuveikė šventuosiuose ir siekia sekti jų dorybėmis. Šitaip pasireiškia šventųjų bendravimas – aktyvi meilė, kuri yra Prisikėlusiojo Dvasios vaisius, jungiantis visus pašventintuosius ir šventinamuosius.

Dievo Motina ir Bažnyčia

Konstituciją baigia dalis, skirta Mergelei Marijai ir jos daugialypiam ryšiui su Dievo tauta. Susirinkimas pabrėžė Marijos priklausymą Dievo tautai, atmesdamas pastangas ją išskirti ir iškelti virš Dievo kūrinių. Sekant Bažnyčios Tėvais, apie Mariją kalbama kaip apie Bažnyčios narę, nors dėl Dievo jai patikėtos misijos ir vaidmens Išganyme išskirtinę ir vienintelę, bet esančią Bažnyčioje. Ji yra Dievo kūrinys ir turėjo būti išganyta. Tačiau, skirtingai nuo mūsų visų, išvaduotų iš nuodėmės per Kristaus auką, ji dėl tos aukos buvo nuo nuodėmės apsaugota ir Dvasios visiškai pašventinta nuo pat savo pradėjimo.

Lumen gentium vadina Mariją ne Bažnyčios, o Kristaus Kūno narių Motina. Taip norėta pabrėžti, kad Bažnyčia gimė iš Dievo. Tačiau popiežius Paulius VI, uždarydamas trečiąją Susirinkimo sesiją, 1964 m. lapkričio 21 d. paskelbė Mariją Bažnyčios Motina, paaiškindamas, kad toks titulas pratęsia Marijos, Dievo Motinos, titulą. Būdama Kristaus, Bažnyčios Galvos, Motina, ji yra ir Kristaus Kūno, kurio nariais yra tikintieji, Motina.

Dokumentas teigia, kad Marijoje Dievo tauta mato jau įgyvendinta tai, kuo Bažnyčia yra ir kuo turėtų būti. Būdama Mergelė ir Motina, Marija yra Bažnyčios paveikslas. Bažnyčia yra Motina, nes skelbimu ir Krikštu naujam ir nemirtingam gyvenimui gimdo Šventosios Dvasios veikimu pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Bažnyčia yra Mergelė, nes saugo nepaliestą tikėjimą, tvirtą viltį ir nuoširdžią meilę. Taigi Bažnyčios gyvenimas formuojamas pagal Marijos pavyzdį ir joje atsispindi.

Marija yra ir pavyzdys tikinčiųjų gyvenimui. Būdama atvira Šventosios Dvasios veikimui Apreiškime, nuolankiai tarnaudama Elzbietos aplankymu, džiugiai ir su dėkingumu melsdamasi bei drąsiai skelbdama Dievo atpildą Magnificat malda bei tyliai įsiklausydama į Jėzaus gimimo ir Jo gyvenimo paslaptis, Marija buvo tikra Jėzaus mokinė. Tokia, koks turėtų būti kiekvienas tikintysis.

Taigi Lumen gentium yra labai svarbus dokumentas tikinčiųjų, Dievo tautos ir visų Kristaus Kūno narių savivokai, mąstymui apie savo pašaukimą Bažnyčioje, apie Bažnyčią pasaulyje ir Dievo Išganymo planą. Šis dokumentas, nė vienoje savo dalyje neatitraukiantis žvilgsnio nuo amžinybės ir paslapties horizonto, turėtų būti nuolatinis tikinčiojo skaitinys, primenantis apie gimimu ir Krikštu gautą pašaukimą bei pasiuntinystę.

--------------

Image may be NSFW.
Clik here to view.