Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą.
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį nusiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!''. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'...
Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, jis išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau kiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį'.
Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!'“.
Kiti skaitiniai: Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI
Šiandien Evangelija mums pristato pasakojimą apie gerąjį Tėvą ir du jo sūnus – klasika tapusį epizodą, kurio siužetas gerai žinomas kiekvienam krikščioniui, ir kiekvienąsyk jame randam vis ką nors naujo. Vyraujanti šios savaitės Evangelijos skaitinių tema – Gailestingumas, kurį galime pavadinti antruoju Dievo vardu. Nuolat mus kvietęs gyventi gailestingumu, Dievas atskleidžia save kaip didžiausią ir vienintelį gailestingumo šaltinį.
Pirmiausia mums pristatoma auditorija, besiklausanti palyginimo: fariziejai ir Rašto aiškintojai, pasipiktinę ir murmantys dėl Jėzaus atvirumo „nešvariesiems“, kuriuos kiekvienas tikintis ir save gerbiantis žydas laiko pareiga atmesti. Jie visiškai įsitikinę savo teisumu, vienok Jėzus turi jiems kažką pasakyti.
Tai, kas šiame pasakojime iš tiesų šokiruoja ir sugriauna bet kokį „teisuolių“ teisumą – tai Tėvo elgesys, visiškai nesuderinamas su to meto save gerbiančio turtingo ir įtakingo žmogaus elgesiu:
-„pažino jį iš tolo, labai susigraudino“; vadinasi, sūnaus buvo nuolat laukiama, žvalgantis kelio į bendruomenę kryptimi, kuriuo jis galėjo ateiti, o tai – irgi jausmų rodymas, kaip ir susigraudinimas, pamačius sugrįžtantįjį. Galingam klano vadui nederėjo rodyti tokių silpnumo ženklų;
-„pribėgo prie jo“; bėgioti derėjo tik vaikams, o jei toks elgesys pasitaikydavo suaugusiam, tai reiškė visišką savęs nuvertinimą, užtraukė aplinkinių panieką, juo labiau, kad bėgant reikėjo pasikelti ilgą drabužį ir apnuoginti kojas, o tai buvo laikoma ypač gėdingu žestu;
-„puolė ant kaklo ir pabučiavo“; nors žydams vaikai buvo svarbūs ir branginami kaip giminės pratęsėjai, tačiau familiarūs santykiai apsiribodavo tuo, kad sūnus tėvui pabučiuodavo ranką, kai kada – skruostą, tik jokiu būdu ne tėvas sūnui;
-„tėvas įsakė tarnams: ‚Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime ir linksminkimės!‘“; jaunėliui buvo sugrąžintos visos klano regalijos, kas turėjo labai papiktinti visą giminę. Tėvui mestas pareikalavimas savosios dalies dar esant jam gyvam reiškė pademonstravimą, kad tėvas jam yra miręs, o tai įžeidimas ne tik tėvui, bet ir visai giminei, kuriai jis vadovauja ir kuria rūpinasi. Toks asmuo buvo laikomas mirusiu, išbrauktu iš giminės, o atleidimas tokiam asmeniui reiškė visos giminės įžeidimą, jos interesų nepaisymą.
Koks buvo sūnų požiūris į tėvą? Iš esmės jie abu gyveno taip, tarsi jo nė nebūtų: jaunesnysis tai parodė atvirai, pasiimdamas sau priklausančią dalį ir atsiribodamas nuo tėvo ir nuo visos giminės, o vyresnysis lyg ir gyveno „teisingai“, tačiau tai tebuvo vien išorinis taisyklių vykdymas, o jo širdis buvo toli nuo tėvo: jis nesidžiaugė tėvo džiaugsmu, bet buvo kupinas nepasitenkinimo ir seniai susikaupusių bei naujų priekaištų tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“.
Fariziejai ir Rašto aiškintojai labai puikiai suprato esą pastatyti į vieną gretą su muitininkais ir nusidėjėliais – lygiai kaip ir anie, nepažįstantys Dangiškojo Tėvo, nepatiriantys Jo meilės paguodos, dėl to nepajėgūs būti gailestingi kaip Jis. Išorinis taisyklių laikymasis nieko nekeičia, svarbu tik viena – būti artimoje, abipusės meilės kupinoje bendrystėje su Dievu. Jo savęs nepaisančios ir atlaidumo kupinos meilės pakaks kiekvienam. Kas tiki tuo ir tos bendrystės trokšta, tiems yra skirti šie žodžiai: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo“. Telieka viena sąlyga: atsisakyti savų ambicijų, nesvarbu, su kuriuo iš tų dviejų sūnų save tapatintume, kad iš tiesų galėtume gyventi Tėvo meilėje ir gailestingume.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
