Vienas iš Rašto aiškintojų atėjęs paklausė Jėzų: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“
Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis“. Antrasis: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu“.
Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: 'Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo, o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį' svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.
Matydamas kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli no Dievo karalystės“. Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.
Kiti skaitiniai: Oz 14, 2–10; Ps 81
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Juta Edita Kunickaitė SSC
Didžiausias įsakymas
Jėzus skelbia pirmąjį ir antrąjį didžiausius įsakymus – mylėti Dievą ir mylėti savo artimą. Veiksmas vyksta tarsi scenoje. Ginčas. Konfliktinė situacija tarp Jėzaus ir jo priešininkų. Tų, kurie nori „sugauti“ Jėzų Jo kalboje ir Jo mokyme. Ir ką tuomet atsako Jėzus vienam iš Rašto aiškintojų, vienam iš tų, kuris norėjo Jį „sudirbti“. Jėzus sako tiesiai. Nedaugžodžiauja. Tiesiog: „Mylėk. Mylėk Viešpatį ir mylėk savo artimą taip kaip pats save“. Ir dar stipriau. Mylėk ne tik tuos, kurie tau patinka, bet ir tuos, kurie prieš tave nusistatę, tavęs nemėgsta, kitaip tariant, mylėk savo priešus. Eik Kito link, eik savęs link, eik Dievo link. Judėk. Savo mąstyme, poelgiuose, darbuose. Judėk Dievo link. Svarbu, kad asmeniškai Jį sutiktum. Nes kai sutinki Dievą, tuomet sutinki ir Meilę.
Vienas teologas yra pasakęs: „Jei nebūtum, Dieve, mums įsakęs mylėti, niekada nebūtume išdrįsę tai daryti“. Kada nemylime, bėgame nuo meilės, mums dreba širdis ir mes tampame ne mes, nes Meilė yra įrašyta į mūsų širdis. Gyvenimas – tai troškimas mylėti. Tikinčiajam dar labiau – mylėti Dievą visu savimi, kad per Jo malonę taptume tuo, kas Jis yra iš prigimties t. y., kad būtume kaip Jis, tik toks yra žmogaus sudievinimo kelias: tampame tuo, ką mylime.
Meilė arba randa panašių, arba tokius padaro. Dievo meilė man padarė Jį žmogumi, mano meilė Dievui mane gali padaryti Dievu. Ne ta prasme, kad atsistoju į Dievo vietą, bet mūsų dieviškumas - tai ryšys su Juo, nes esame sukurti pagal Jo paveikslą, t. y. gebame mylėti ir kurti, todėl taip tampame panašūs į Jį.
Antrasis šiandienos Evangelijos klausimas: kas gi yra mano artimas, kurį aš privalau mylėti?
Krikščionybė yra paremta dviem poliais: vertikaliu ir horizontaliu. Vertikaliu - tai Dievo meilė mums, horizontaliu - tos meilės tęsinys į artimą. Viduryje esi Tu (tas Kitas), kaip viso to laidininkas ir tiltas.
Tradicinės teologijos atstovai dažniausiai taip ir pateikia Dievo meilės perėjimą į žmones. Dievas būna konstatuojamas ir parodomas kaip Absoliutas, kuris niekad nenori būti antras ir lyg diktatorius nurodo meilės subordinaciją. Kiti teologai linkę viską traktuoti kaip horizontalumą. Dievas iš meilės tapo žmogumi, nusileido iš sosto, tapo toks kaip mes ir parodė, kaip reikia gyventi, t. y. mylėti. Kristus parodo, kad mūsų gebėjimas mylėti pranoksta bet kokią tikrovę, tuo labiau įsakymus. Todėl taip išreikšta meilė sulygina mus, nes to norėjo pats Dievas. Ir sausai mašinalūs pirmenybės klausimai netenka prasmės. Kaip jau minėjau, iš meilės mes tampame sudievinti, o Dievo meilė man padarė Jį žmogumi.
Vis dar kirba tas antras neatsakytas klausimas, kas - tas mano artimas, Dievo taip iškeltas ir pamiltas? Atsakymo neturiu, kiekvienam asmeniškai teks savo gyvenimo tikrovėje į jį atsakyti.
Tuo atžvilgiu mes tikrai esame vidurys ir laidininkas Dievo meilės žmogui ir žmogaus meilės Jam. Tai Jis parodo per savąjį gailestingumą. Galbūt, jei žmogui nebūtų daug atleidžiama, mes nemokėtume ir mylėti...
Pabaigai norisi papasakoti vieną hasidų pasakojimą, kurį reikėtų suprasti perkeltine prasme.
Gyveno kartą du žmonės, kurie labai mylėjo vienas kitą. Abu eidavo pasivaikščioti palei upę ir be galo džiaugdavosi vienas kitu, nes degė meile. Vieną dieną mylimoji atėjusi prie upės laukė savo mylimojo, bet jis nepasirodė. Ji pradėjo nerimauti, o mylimojo vis dar nebuvo matyti. Tada jos širdis pradėjo dvejoti ir klausti: kur dingo jos mylimasis, kur dingo jos meilė? Dievas, matydamas jos sielvartą, sumanė ją paguosti ir pasivertęs žmogumi ėjo upės takeliu jos link. Mergina matydama iš tolo pagalvojo, kad tai jos mylimas artimas. Priėjęs Dievas tarė jai: „Nesisielok štai aš Dievas - tavo amžinoji meilė“. Bet moteris jam atsakė: „Tu nesi mano mylimasis, aš tavęs nepažįstu“.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
