Popiežiui Benediktui XVI paskelbus apie pasitraukimą iš savo tarnystės, pasaulio akys vėl akylai sužiuro į Katalikų Bažnyčią. Tarptautinėje spaudoje ir privačiuose pokalbiuose įvairiai aptariamas tiek popiežiaus atsitraukimo klausimas, tiek ir artėjanti konklava bei Bažnyčios buvimo būdas pasaulyje apskritai. Diskusijų temperatūra svyruoja nuo šaltokų atsainių komentarų, nušviečiančių šio 600 m. precendento neturėjusio įvykio kontekstą, iki deginančios kritikos monarchinio valdymo apraiškoms Bažnyčioje ir lažinimosi gatvėse, kas bus naujasis popiežius. Pasaulis neabejingas tam, kas vyksta. Jis pritaria, kritikuoja, žavisi, ilgisi, bijo, džiaugiasi, pyksta, mokosi... Panaši reakcija, kaip ir Jėzaus laikais: nuo „niekados žmogus nėra taip kalbėjęs“ (Jn 7, 46) iki „kas gali Jo klausytis“ (plg. Jn 6, 60). Tai ir Bažnyčiai dar viena proga pamatyti save kaip regimą bei neregimą tikrovę ir dar kartą paklausti, kas esame.
Netrukus po II Vatikano Susirinkimo jo dvasios ir dokumentų šviesoje kardinolas Avery Dulles SJ, apmąstydamas, kas yra Bažnyčia, aprašė penkis modelius, kurie galėtų mums ir šiandien padėti geriau atsakyti į klausimą, kas mes, kaip Bažnyčia, esame. Hierarchinė institucija ar tarnaujantis kūnas? „Nelygiųjų visuomenė“ ar mistinė brolių ir sesių Kristuje bendruomenė? Juridinis vienetas ar Dievo tauta? „Politinė santvarka“ ar Gerosios Naujienos šauklys? Įžangoje į savo knygą „Bažnyčios modeliai“ Dulles užbėga už akių aistringam kovingumui, būdingam šiuolaikinėms internetinėms diskusijoms, primindamas, kad modeliai papildo vienas kitą, o ne konkuruoja tarpusavyje. Modelis – tai būdas žemiškos analogijos kalba kalbėti apie tikrovę, kuri yra ir žmogiška, ir dieviška, o pati ji visada lieka slėpinys. Būtent todėl apie jį galima kalbėti ne vienu būdu. Tokio pliuralizmo, kuris gydo ir vienija, o ne skaldo ir naikina, anot kardinolo Dulles, Bažnyčia po II Vatikano Susirinkimo vis labiau siekia. Taip ji įgyvendina pagrindinį katalikiškumo bruožą, kuris yra visuotinumas, kaip sufleruoja graikiška žodžio kilmė: „kata holos“– „pagal visumą.“
Dabartinėse sekuliariose viešosios erdvės diskusijose, bandančiose tarsi užpildyti erdvę aplink sede vacante, geriausiai regimas institucinis Bažnyčios modelis, apie kurį Avery Dulles pirmiausia kalba savo knygoje. Natūralu – įvykiai juk ir sukasi apie pokyčius Bažnyčios institucijoje. Ir vis dėlto šis laikas šaukte šaukiasi ir žvilgsnio iš kitų perspektyvų. Žvilgsnio, kuris ir nebūtų naivus, ir gebėtų matyti „už“ regimosios tikrovės. Kitaip sakant, tikėjimo ir pasitikėjimo žvilgsnio. Nors institucinis modelis Katalikų Bažnyčioje aiškiai dominavo nuo kontrreformacijos laikotarpio iki II Vatikano Susirinkimo, greta nuolat gyvavo ir kitos Bažnyčios sampratos, giliai įsišaknijusios biblinėje tradicijoje. Antrasis Vatikano Susirinkimas atskleidė ir išryškino jų buvimą, parodydamas, kad institucinė Bažnyčios samprata nėra pirma visų kitų. Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentiumpirmiausia Bažnyčią apibūdina kaip slėpinį, sakramentą, Kristaus kūną ir Dievo tautą. Tik trečiajame Lumen Gentiumskyriuje pereinama prie formalios Bažnyčios struktūros ir valdymo aptarimo. Skirdamas dėmesio ir Bažnyčios instituciniam elementui, kuris būtinas tam, kad ji gyvuotų istorijoje ir vykdytų savo misiją, II Vatikano Susirinkimas išvengia pavojaus šį elementą suabsoliutinti, pasiduodant institucionalizmo pagundai.
Anot Avery Dulles, kaip ir visi kiti bažnytiniai –izmai (tokie kaip klerikalizmas, legalizmas, dogmatizmas ir t. t.), institucionalizmas reikštų tikrosios Bažnyčios prigimties sumenkinimą ir iškreipimą. Kita vertus, svarbu atskirti, jog regimos struktūros pripažinimas ir palaikymas anaiptol nėra institucionalizmas, t. y. institucinio lygmens iškėlimas į pirmą vietą. Krikščionis gali energingai priešintis institucionalizmui ir tuo pat metu būti labai atsidavęs Bažnyčiai, kaip institucijai. Tai yra įmanoma, kai į Bažnyčią žvelgiama kaip į daugiabriaunį slėpinį. Arba kaip į šviesą, kurią mūsų supratimo prizmė išskaido į pagrindines spalvas, tačiau nė viena spalva ir net jų suma nėra pati šviesa.
Taigi, kokios tos kitos Bažnyčios slėpinio spalvos, kurias norėtųsi prisiminti lūkesčių, vilčių ir baimių įkaitintoje prieškonklavinėje atmosferoje? Avery Dulles tas spalvas pavadintų „modeliais“, kurie kyla kritiškai apmąstant biblinius ir Bažnyčios tradicijos suformuotus įvaizdžius tikėjimo ir laiko ženklų šviesoje. Anot jo, šalia institucinio galime išskirti kitus keturis pagrindinius Bažnyčios modelius, vyraujančius po II Vatikano Susirinkimo: Bažnyčia kaip Mistinė bendruomenė, Sakramentas, Šauklys ir Tarnas. Bandydamas šias skirtingas spalvas sujungti į darnų paveikslą, vėliau Avery Dulles aprašė ir šeštąjį – Bažnyčios kaip Jėzaus mokinių bendruomenės – modelį.
Vienas pirmųjų Bažnyčios kaip Mistinės bendruomenės sampratą pradėjo vystyti protestantų teologas Dietrichas Bonhoefferis. Veikale „Šventųjų bendruomenė“ jis rašė: „Bendruomenę sudaro visiškas savęs užmiršimas meilėje. Santykis tarp aš ir tu daugiau nebėra reikalaujantis, bet dovanojantis.“ Bažnyčios kaip Mistinės bendruomenės sampratos centre – meilės ryšys tarpusavyje, kylantis iš Švenčiausiosios Trejybės meilės slėpinio. Posusirinkiminėje katalikų teologijoje ši samprata dažnai išreiškiama per Kristaus kūno įvaizdį. Kaip kūne veikia gyvybės principas, taip tikinčių bendruomenės gyvenimą ir tarpusavio ryšius palaiko pati Dievo Dvasia. Jos dėka kūnas auga, atsikuria, gyja, prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų, suvienytas su Dievu antgamtinės malonės, sklindančios iš galvos – Kristaus. Dievo tauta yra dar vienas Bažnyčios kaip Šventosios Dvasios gaivinamos ir vedamos tikinčiųjų bendruomenės įvaizdis, ypač išryškintas II Vatikano Susirinkimo.
Šis įvaizdis įsišaknijęs Senojo Testamento tradicijoje, kalbančioje apie išrinktąją tautą ir Naujajame Testamente, kur krikščionys vadinami Naujosios Sandoros Dievo Tauta. Tiek Kristaus kūno, tiek ir Dievo tautos įvaizdžiai pabrėžia esminę visų tikinčiųjų lygybę, vienybę skirtingumuose, tarpusavio meilę, rūpestį vieni kitais ir tiesioginį visų tikinčiųjų ryšį su Šventąja Dvasia, vedančią visą Bažnyčią į tiesos pilnatvę. Abu įvaizdžiai taip pat kviečia į kelionę nuo „aš“ prie „mes“, siekiant didesnio bendro viso Kūno ar Tautos gėrio.
Bažnyčios kaip Sakramento modelis padeda išlaikyti vaisingą įtampą tarp institucinio ir mistinės bendruomenės modelių. Jis remiasi sakramentiniu principu, kuriam apibūdinti gerai tinka septyniolikto šimtmečio jėzuitų poeto Gerardo Manley Hopkinso žodžiai: „pasaulis įkrautas Dievo šlove.“ Sakramentinio principo pamatas – pasitikėjimas ir įsitikinimas, kad pasaulis, žmogus ir žmogaus patirtis pasaulyje yra pajėgūs perteikti Dievo apreiškimą ir atskleisti, koks Dievas yra ir kaip veikia pasaulyje. Savo ruožtu šis pasitikėjimas neatsiejamas nuo Įsikūnijimo slėpinio. Kadangi Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, nėra nieko, kas būtų tikrai žmogiška ir negalėtų žmonių vesti į ryšį su Dievu. Pagal Bažnyčios kaip Sakramento sampratą, kaip Kristus įsikūnydamas regimai atskleidžia neregimą Dievo tikrovę ir tuo būdu yra Dievo sakramentas, taip Bažnyčia yra Kristaus sakramentas. Anot Karlo Rahnerio SJ, žodis „sakramentas“ pirmiausia reiškią realų, tai yra jo ženklinamą tikrovę įkūnijantį ir atveriantį simbolį. Kaip Sakramentas, Bažnyčia nors ir ribotu žmogišku būdu, bet toliau atskleidžia ir „neša“ tikrą Kristaus buvimą pasaulyje.
Septyni katalikams pažįstami Sakramentai – ypatinga proga konkrečiai pastebėti, atpažinti, švęsti ir priimti šį buvimą. Taigi, Bažnyčios kaip Sakramento modelis atskleidžia, jog bendrystė Šventojoje Dvasioje, kurią pabrėžia Bažnyčios kaip mistinės bendruomenės samprata, ir išorinė institucinė struktūra yra viena Bažnyčios tikrovė, suaugusi iš dieviško ir žmogiško pradmens.
Žmogiškasis pradmuo yra paženklintas nuodėmės, tačiau krikščionys tiki, kad paskutinis žodis vis tik tenka ne jai. Šį įsitikinimą iliustruoja pastaruoju metu užsienio spaudoje dažnai cituojami kardinolo Jozepho Ratzingerio (popiežiaus Benedikto XVI) žodžiai 1997 m. pasakyti interviu Bavarijos televizijai konklavos tema. Anot jo, Šventoji Dvasia tiesiogiai neišrenka popiežiaus, nes „yra per daug prieštaringų popiežių, kurių Šventoji Dvasia akivaizdžiai nebūtų rinkusi“. Komentaruose, kurie paskelbti ilgamečio Vatikano analitiko Johno L. Alleno knygoje „Konklava“, būsimasis popiežius tuomet tęsė: „Šventoji Dvasia ne tiek imasi kontroliuoti veiksmą, kiek kaip gera auklėtoja suteikia mums daug erdvės, daug laisvės, tačiau visiškai mūsų nepalieka. Taigi, Dvasios vaidmuo turėtų būti suprantamas daug lankstesne prasme, ne ta, kad ji diktuoja, už kokį kandidatą turėtų būti balsuojama. Greičiausiai Ji užtikrina vienintelį dalyką – tai, kad reikalas nebūtų visai sugadintas.“
Šventajai Dvasiai budint ir vedant, Bažnyčia išlaiko savo tapatumą ir vykdo savo misiją. Posusirinkiminiu laikotarpiu iškilę Bažnyčios kaip Šauklio ir Tarno modeliai susitelkia būtent ties Bažnyčios misija. Tiek tarno, tiek ir šauklio įvaizdžiai skirtingu būdu perteikia atnaujintą suvokimą, kad Bažnyčia nėra dėl Bažnyčios, bet dėl pasaulio. Anot Richardo McBrieno, Bažnyčia kaip Šauklys yra kartu ir įvykis, ir susitikimo su Dievu taškas. Ji atsitinka ten, kur Šventosios Dvasios kvėpime Žodis yra skelbiamas ir priimamas tikėjime. Bažnyčios kaip Šauklio įvaizdyje pabrėžiama skelbimo žodžiu, liudijimo svarba, o Tarno modelis mato Bažnyčią kaip palankaus atsigręžimo į kitus veiksmą. Krikščionys yra Bažnyčia, sekanti gydančio, laisvinančio ir save iki galo atiduodančio Jėzaus pavyzdžiu.
Skirtingai nuo kitų modelių, Bažnyčia kaip Tarnas nėra aukščiau už pasaulį. Ji pirmiausia yra ne mokanti, valdanti, žinanti tiesą, dominuojanti, bet besiklausanti, besikalbanti, besimokanti. Būdama Dievo tarnas, ji stoja nesvarbiųjų, paniekintųjų, nuskriaustųjų pusėje – kaip Jėzus, kuris nesilaikė savo lygybės su Dievu. Ji yra tarnaujantis kūnas, kurį sudaro „žmonės dėl kitų“, solidarūs su visa žmonių bendruomene, kovojančia už taiką, teisingumą ir gerovę neturtingiesiems ir nuskriaustiesiems. Į šį modelį nurodo jau kai kurie vėlyvieji II Vatikano Susirinkimo dokumentai, pavyzdžiui, konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes.
Šie ar kiti modeliai veikia mūsų kaip Bažnyčios gyvenime, nepriklausomai, ar juos pastebime, ar ne. Tačiau kol jų nepastebime ir sau neįvardijame, jie dažniau veikia mums to nežinant ir nesirenkant. Kai pastebime, galime rinktis tai, kas labiau teikia gyvenimą. Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomenė išlieka sveika, kai nuolat kritiškai apmąsto savo patirtį, kad galėtų vis giliau gyventi Kristaus slėpiniu. Šį apmąstymą būtų galima pavadinti bendruomeniniu „dvasių skyrimu“, kuriame nuolat klausiama: kas labiausiai augina tikėjimą, viltį ir meilę? Kas neša Šventosios Dvasios vaisius, šv. Pauliaus įvardytus Laiške galatams (Gal 5, 22–25) – džiaugsmą, kantrybę, taiką, gerumą, meilingumą ir t. t.? Ten, kur daugiau šio Dvasios dovanojamo gyvenimo, ten ir Dievo Dvasia. Ir atvirkščiai, ten, kur vaisius tėra tik vidinė sumaištis, pyktis, nesutarimai, pasibjaurėjimas, pavydas, susiskaldymas ir panašūs dalykai, atpažįstame veikiant ne Jėzaus Dvasią. Kitaip sakant, mūsų Bažnyčios modelių tinkamumas patikrinamas gyvenant ir tikėjime tiriant pasekmes, kurių link jie veda.
Konklavos išvakarėse svarbu atsiminti, kad nors institucinis lygmuo Bažnyčioje neabejotinai svarbus, Bažnyčia pirmiausia nėra institucija. Kaip rašo kardinolas Dulles, „jos visa tikrovė ir jėga nekyla iš institucinių bruožų. Instituciniai elementai Bažnyčioje galiausiai pateisinami jų pajėgumo atskleisti ar sustiprinti Bažnyčią kaip gyvenimo, liudijimo ir tarnystės bendruomenę, kuri sutaiko ir sujungia žmones Kristaus malonėje.“ Kristaus Šviesa, spindinti Bažnyčios veide, pirmiausia regima Jėzaus mokinių bendruomenėje, atpažįstamai gyvenančioje naujuoju įsakymu „mylėkite vienas kitą kaip aš jus mylėjau“ ir tokiu būdu liudijančioje neatšaukiamą Dievo Karalystės įsiveržimą į pasaulio istoriją. Bažnyčios išorinės struktūros reikalingos, kad padėtų šią misiją įgyvendinti, Šventajai Dvasiai užtikrinant, kad „reikalas nebūtų visai sugadintas.“ Kaip moko II Vatikano Susirinkimas, nepaisant istorijos vingių ir žmogaus prigimties silpnumo, Šventoji Dvasia veda Bažnyčią tiesos pilnatvės link, ir pati nuolat žadina mūsų vidinės klausos jautrumą jos kuždesiams. Belieka tik atidžiai klausytis ir ryžtingai atsiliepti, vis labiau tampant Kristaus sekėjais, o ne vien gerbėjais.