Galima džiaugtis Lietuva, didžiuotis esant lietuviu, tačiau valstybinių švenčių proga vertėtų apmąstyti savo santykį su Lietuva, kiek ir kaip yra svarbus lietuviškumas.
Kuriantis moderniai lietuvių tautai buvo labai svarbūs du dalykai: švietimas ir mobilumas. Platesniems gyventojų sluoksniams pasiekiamas švietimas XIX a. kontekste sukūrė galimybę ar poreikį suvokti savo tapatumą, ypač išeiviams iš sodžiaus, išvykusiems studijuoti į Sankt Peterburgą, Maskvą ar dirbti užsienyje – Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, broliai Vileišiai, Vincas Kudirka ir kt. vienu ar kitu metu gyveno ir dirbo Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, JAV.
Turėjome pirmeivius – aušrininkus, varpininkus, kurie, būdami inovatyvūs, matydami čekų, lenkų ir kitus tautinius sąjūdžius, galų gale pasiekė ir rezultato: lietuvių tauta kaip tokia tapo subjektu, nors… daugelis išorinių stebėtojų dar ilgai „lietuvius“ laikė viena iš lenkiškojo tapatumo versijų.
 |
|
Evgenios Levin nuotrauka |
Švietimas tarpukario Lietuvos gyventojams buvo svarbus suteikiant bent pradžios išsilavinimą ir paskleidžiant tautiškumo atributus (simbolius, istoriją), tačiau jis buvo nepakankamas subrandinti lietuvius kaip naciją – pilietiškai nusiteikusią visuomenę, kuri be ilgų svarstymų, automatiškai priešintųsi svetimųjų invazijai. Gaila, bet investavimo stoka į savo piliečius lėmė pasyvumą ir lemtingais 1940-aisiais, kai priešiškoms jėgoms buvo lengva manipuliuoti „atkuriamo socialinio teisingumo idėja“. Tuomet praradome valstybę.
Mobilumas tarpukariu buvo nepakankamas, miestų kultūra plėtėsi labai pamažu, iš esmės dominavo tradicinė valstietiška gyvensena. Po emigracijos, ginkluotos rezistencijos ar tremčių likusią Lietuvos visuomenę sovietinė modernizacija bandė „nupirkti“, sukūrusi sparčios industrializacijos ir kėlimosi į miestus perspektyvą. Išeivių priverstinė emigracija Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo jau savaime buvo mobilumo išraiška.
Norėčiau pažymėti, jog ir Lietuvoje, ir JAV Šaltojo karo metais nacionaliniai jausmai formavosi prarandant tradicinį gyvenimą ir pamažu reiškiantis „susigrąžinimo“ nostalgijai. Tarp išeivių šioje sferoje būta ir politinio aspekto, leidusio labai atvirai įvardinti Lietuvą kaip patekusią į sovietinės imperijos gniaužtus. Lietuvoje tokios laisvės nebuvo, atviresnį iššūkį ryžosi mesti tik vienetai. Ironiška – nelaisvės ar praradimo situacijoje iš naujo suvokėme savo kultūros svarbą išlikimui. „Rusų kalbos stiprinimo“ sąlygomis Lietuvoje kaip atsakas formavosi tradicinių vertybių (autentiškumo) sklaida. Į ją palaipsniui įsitraukė talentingiausi kultūros ir mokslo veikėjai, šalia jau tuščiaviduriais tampančių sovietinių ritualų atlikdami tuos dalykus, kurie žadino lietuvius. Vandos Zaborskaitės studija apie Maironį ir kitų lituanistų veikla, Justino Marcinkevičiaus dramos, Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos eilės, kurių pagrindu Vytautas Kernagis atliko tuo metu išpopuliarėjusią dainuojamąją poeziją, važinėjo po visą Lietuvą, Laimonas Noreika skaitė eiles, kartu ir Mažvydo tariamus žodžius (L, ie, tai – „Lie“, t, u tai – „tu“, v,a tai – „va“, o visa tai „Lie-tu-va“), o kompozitorius Bronius Kutavičius statė operas apie paskutines pagonių apeigas, tapo prasminga savo autentiškumo paieška sovietinės kultūros lauke.
Štai vienas M. Martinaičio poezijos posmas, parodantis tą daugiareikšmiškumą: „Kukučio apsilankymas Vilniuje“. Tai didelis Vilnius! Vienoj jo pusėj – stovi gandras, kitoj pusėj – girdėti kalenimas. Vienoj Vilniaus pusėj – kerta rugius, kitoj – riša pėdus. Tai didelis Vilnius – taip jis ir eina laukais per Lietuvą: pro Dubysą, pro Luokę, per Žemaitiją – iki pat jūros!
Į uždarumą linkęs autentiškumo puoselėjimas šiandien nesunkiai virsta atsiribojimu ar modernumo – atvirumo inovacijomis – demonizavimu.
Lietuviškoji sovietinė inteligentija, o kartu ir jų auditorija, nuo postalinistinio laikotarpio gravitavo į autentiškumo išsaugojimo poziciją, o tai akivaizdžiai buvo svarbus veiksnys tautinio atgimimo bangai 9-ajame dešimtmetyje. Žvilgtelėkite į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sudėtį: mokslininkai ir menininkai. Modernizacija, švietimas per visuomenės mobilumą verčiantys perkainuoti tapatumą netapo persmelkti „naujo tarybinio žmogaus“ tapatumu (nekalbu apie įvairiausius prisirankiotus įpročius), greičiau tapo pripildyti gana tradicinio lietuvio charakterio, įtvirtinto literatūroje, mene. Tai buvo išties pozityvus dalykas, nors jame aptiktumei ir nemažai gynybiškumo. Sovietinės centralizacijos sąlygomis lietuviai gynė erdvę, tas gynybiškumas ir dabar labai stiprus. Į uždarumą linkęs autentiškumo puoselėjimas šiandien nesunkiai virsta atsiribojimu ar modernumo – atvirumo inovacijomis – demonizavimu.
Nekalbant apie atskirų asmenų – lyderių, sėkmę, tautos tęstinumą garantavo modernumo – švietimo užtikrinimo, vidurinio sluoksnio formavimo/inovatyvumo bei kultūrinio autentiškumo balansas. Įtampos tarp šių dviejų dalykų lyg ir užprogramuotos, tačiau vienas kito paneigimas būtų pavojingiausia alternatyva. Autentiškumo palaikymas gali peraugti į perdėtą tradicionalizmą, ikikarinių tautinių stereotipų sklaidą ir bet kokio tarptautiniškumo demonizavimą. Naujausi pavyzdžiai – pasitaikantis Europos Sąjungos prilyginimas Sovietų Sąjungai – liudija nekritiškai vertinamą gynybiškumą. Taip pat kai kurios modernizmo išraiškos paskiria dėmesį vien individualizmui ir yra palankios nusistovėjusių kultūrų fragmentavimuisi arba kaip vertybės nepalaikomo vidurinio sluoksnio formavimo.
Lietuviškumą, patriotizmą išreiškia simboliai, simbolinis elgesys, dalyvavimas mums atpažįstamuose ritualuose, tačiau didžiąją metų dalį „patriotizmas“ maitinamas krepšiniu, dainų ir šokių konkursais, „Eurovizija“, taip pat kasdienybe, savo tautiečių pasiekimais (ar nepasiekimais) užsienyje ir netgi mokesčių mokėjimu (arba nemokėjimu).
Jeigu apibūdintume patriotizmą per metus, štai ką Lietuvoje turime: a) 9 mėnesių kasdieninį patriotizmą ir b) likusių mėnesių proginį patriotizmą, kuris ypač matomas tada, kai ateina didysis švenčių trejetas, kurių metu dažniau bandome išsiaiškinti, kas mus skiria, o ne jungia. Jų metu žygiuoja patriotai, Sovietų Sąjungai ir Putino Rusijai draugiškumo neslepiantys veikėjai iš švenčių daro politiką skleisdami sąmokslo teorijas, apskritai vyksta daug aiškinimosi apie gerąjį ir blogąjį patriotizmą.
Mums trūks plyš reikia išmokti veikti strategiškai, neplaukti pasroviui didžiųjų dėlionėje, tačiau išlaikyti savąją visuomeninę perspektyvą. Pirmiausia išsaugant vidurinį sluoksnį.
Pasigirsta ir skeptiškumo dėl mūsų ėjimo „Vakarų link“. Tai, mano akimis, svarbi tema. Kaip Rusijos disidentas A. Piontkovskis vienoje polemikoje yra teigęs: „Nustokite būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Istorija parodė, jog toks tiltas nuolat sulaužomas.“ Turiu omenyje politines ir geopolitines orientacijas. Jei jau esame Vakarų dalimi, tai ir būkime. Juk ekonominiam gyvenimui galimybės čia įvairesnės, galų gale neprivalu kopijuoti visų Vakarų verslumo modelių. Tikiu, kad galime būti netgi efektyvesni nei Vakarų Europa, kartais netgi parodyti kelią, ypač sprendžiant valdymo efektyvumo klausimus. Rudenį vykusiame ekonomikos forume Krynicoje vyravo nuomonė, jog ES vienijimosi politika turi koreliuoti su konkurencija, nes pernelyg dominuoja socialinės gerovės perskirstymas, prarandama dinamika. Tikiu, kad Lietuva galėtų įnešti savo indėlį.
Norėčiau pažymėti ir dar vieną dalyką. Iš tiesų nelengva šokinėti per Vakarų nustatytą kartelę. Nuo žmogaus teisių standartų iki korporatyvinės verslo etikos. Toks šokinėjimas generuoja nemažai pralaimėtojų, „naujųjų varguolių“, iš kurių neretai pasijuokiama dėl tokio negrabumo. Pastarųjų poros dešimtmečių Lietuvos politinės klasės projektas – integruoti euroatlantines struktūras teisine prasme yra baigtas, tačiau sprendimas, „kaip jose rezultatyviai dalyvauti“, – absoliučiai nesugeneruotas. Tuo tarpu kaimynai estai, panašu, receptą surado: tapti inovatyviausia šalimi elektroninėje erdvėje.
Mums trūks plyš reikia išmokti veikti strategiškai, neplaukti pasroviui didžiųjų dėlionėje, tačiau išlaikyti savąją visuomeninę perspektyvą. Pirmiausia išsaugant vidurinį sluoksnį ir taip suteikiant kuo daugiau kritinės masės nesibaigiančiam inovatyvumui absorbuoti; taip pat išlaikyti autentiškumą tokia forma, kuri kurtų vertę. XXI amžiuje irgi nereikia bijoti būti lietuviais. Žmogus turi teisę išreikšti savo tautinį tapatumą, kaip ir galimybę pabrėžti kitą saviraišką. Bėdų kyla, kai raiška tampa perdėto išskirtinumo demonstravimu ar nepakantumo kitaminčiams reiškimu. Pernelyg didelis susikoncentravimas į simbolius padaro mus pažeidžiamus, anksčiau ar vėliau reikėtų išaugti iš traumatizmo, nuolatinio susikoncetravimo į buvusias ir esamas skriaudas. Pirmiausia stiprinant „vertės kūrėjo“, o ne „aukos“ tapatumą. Atakos prieš „tautos skaudulius“ labai parankios ir kai kurioms užsienio valstybių tarnyboms, kuo daugiau tokių skaudulių turėsime, tuo lengvesnis grobis būsime, o juk verkšlenimas – pati blogiausia reakcija.
Būtent vidinės įtampos lemia masinę emigraciją ir skundimąsi: „kokia negera valdžia, kodėl mes blogiau gyvename nei Škotija, Anglija, Vokietija“. Norime labai greitai viską gauti, veikia ir nenoro būti vienoje tarp paskutinių ES valstybių momentas. Todėl tautinių organizacijų noras pajausti tą „kolektyviškumą“ ir „etninę savivertę“, kuris būdingas bendruomeninį tikrumą prarandantiems, jaučiantiems grėsmę ir norintiems susigrąžinti tikrumą asmenims yra suprantamas. Klausimas, kur riba, kurią peržengus valstybėje paminamos kitų Lietuvos gyventojų teisės? Šie debatai Lietuvoje tik prasidėję. Juk Lietuva, be jokių abejonių, – lietuvių tautos nacionalinis projektas, todėl pernelyg „nacionalizuotis“ tikrai neveiksminga.
Pernelyg didelis susikoncentravimas į simbolius padaro mus pažeidžiamus, anksčiau ar vėliau reikėtų išaugti iš traumatizmo, nuolatinio susikoncetravimo į buvusias ir esamas skriaudas.
Mano galva, mus pernelyg dažnai įkvepia simbolikos ir senųjų stereotipų plokštelės sukimas be perstojo bei sovietmečiu susiformavusio gynybiškumo raiška (ne vietoje) nei susikoncentravimas į konkrečias praktines problemas. Pavyzdžiui, didžiųjų projektų įgyvendinimą iki galo arba išsilavinusios visuomenės tolesnį ugdymą. Moderniai ir mažai tautai labai svarbu nesusikurti atskirų getų kultūros. Čia matau rimtų debatų galimybę… Galiausiai lietuvio tapatybė gali būti ne tik saugoma, tačiau ir kuriama.
Reikia daugiau sėkmės istorijų. Nėra paprasta būti mažos tautos atstovu, kai daugelyje vietų tenka daug dirbti papildomai. Išeivijos lietuviai dabartiniame socialiniame pasaulio tinkle jau neprivalo jaustis išeiviais, jie turi galimybę atnešti tą patį naujumo požiūrį, kuris buvo būdingas aušrininkams ir varpininkams. San Francisko lietuviai pasižymi inovatyvumu, lietuviškumo raiška vyksta ir dalijantis žiniomis. Taigi, turėdami valstybę ir siekdami jos tęstinumo, turime pagalvoti, kaip suderinti nuolatinį modernumą, visuomenės perspektyvą ir tą savitumą, kuriame nuolatos matomas ne tik plikas tradicionalizmas, bet ir einamųjų laikų kūryba. Priešybių suderinimas mąstant think global, act local kategorijomis labai tinkamas lietuvių tautai ir Lietuvos visuomenei.
Apelsinas yra oranžinis ir apvalus. Tie, kam yra svarbiausia jo „apvalumas“, nenuneigs kitos savybės – „spalvos“, nors į pastarąją beveik nekreipia dėmesio. Esame skirtingi ir linkę pabrėžti nuomonių skirtumus, tačiau dažnu atveju konfliktus matome tik kaip spalvos ir apvalumo skirtumus. Tad šiandienį lietuviškumo balansavimą formuokime rezultatyvų – tarp naujovių ir tradicijos.
Su artėjančia Nepriklausomybės atkūrimo diena!
Dr. Vilius Ivanauskas – istorikas, Lietuvos istorijos instituto tyrinėtojas, šiuo metu besistažuojantis JAV Berklio (Kalifornija) universitete. Pranešimas „Šiandienos lietuviškumas tarp naujovių ir tradicijų“ skaitytas San Francisko lietuvių bendruomenei 2013 m. kovo 3 dieną artėjančios Kovo 11-osios proga.