Teisingumas yra dorybė, pagal kurią mes kitiems atiduodame tai, kas jiems priklauso. Jau aptarėme teisingumą atskiro asmens atžvilgiu (Dievo ir artimo), taip pat ir ryšį tarp teisingumo bei glaudžiai susijusių meilės bei gailestingumo temų. Šiame skyriuje apžvelgsime tai, kaip turėtume išlaikyti prideramus santykius su skirtingomis žmonių grupėmis. Tai socialinio teisingumo tema.
Šeima
Visų žmogaus bendruomenių pradas ir svarbiausias pagrindas yra šeima. Dažnai šeimai, kaip atskiram elementui, daug dėmesio neskiriama, ir moralinis rūpinimasis arba apsiriboja atskiru asmeniu, arba apima didesnes bendruomenes. Toks požiūris yra labai klaidingas, nes be patvaraus sveikos šeimos pagrindo nei atskiras asmuo (kuris pirmiausia formuojasi šeimoje), nei platesnė bendruomenė (kuri sudaryta iš šeimų) negali tvarkingai funkcionuoti. Todėl nepaprastai svarbu suprasti, ką kiekvienas iš mūsų privalome duoti šeimai.
Pirmiausia – kokios vaikų pareigos šeimoje? Klaidinga manyti, kad visi vaikai paprasčiausiai mėgaujasi šeimos kuriama gerove, o patys neturi jokių pareigų. Priešingai – vaikai savo šeimai už daug ką skolingi ir turi kuo geriau atsilyginti. Vaikai savo tėvams turi būti dėkingi, privalo juos gerbti ir su jais skaitytis – tai parodyti savo paklusnumu. Vaikai savo brolius ir seseris turi labai mylėti, būti jiems ištikimi. Jie ypač privalo dovanoti savo laiką, nes tik visavertiškai dalyvaudami šeimoje vaikai gali prisidėti prie solidžių šeimos santykių kūrimo.
Šiuo metu paplitusi klaidinga nuomonė apie šeimas, kad vaikai yra atitolę nuo tėvų ir su jais šiurkščiai elgiasi, pykstasi su broliais bei seserimis ir su jais bendrauja tik ginčydamiesi. Tikimasi, kad vaikai savo šeimą laikytų savaime suprantamu dalyku ar elgtųsi taip, lyg jų gėdytųsi. Toks šeimos modelis tiesiog prieštarauja teisingumui, ir kiekvieno kataliko pareiga pasistengti pakeisti šį šeimos įvaizdį – pradedant savo šeima.
Antra, kokias pareigas šeimoje turi motinos? Norint atsakyti į šį klausimą, vertėtų prisiminti reikšmingą ir įžvalgų popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinį paraginimą Familiaris Consortio, kuriame jis apžvelgia moters teisių ir jos vaidmens mūsų visuomenėje klausimą. Šventasis Tėvas visų pirma primena, kad moterys turėtų sekti tobulu Dievo Motinos pavyzdžiu. Ji – moteriškumo idealas. Po to popiežius teigia, kad moterys turi teisę eiti valstybines ar visuomenines pareigas.
Tačiau popiežius taip pat teigia, kad moterų situacija nepagerės tol, kol nebus tinkamai „įvertintas moterų, kaip motinų ir šeimos puoselėtojų vaidmuo, palyginti su visomis kitomis einamomis visuomeninėmis pareigomis ir kitomis profesijomis.“ Jonas Paulius atvirai pabrėžia „pradinio ir nepamainomo darbo namuose ir vaikų auginimo svarbą“. Galiausiai popiežius išsakė nuomonę, kad „toks mentalitetas, kuris labiau vertina moterį už jos darbą visuomeninėse pareigose nei šeimoje, turi išnykti... visuomenė turėtų kurti ir puoselėti sąlygas palankias darbui namuose.“
Trumpiau sakant, Šventasis Tėvas siekia atkreipti dėmesį į moterų, kurios atsidavusios vaikų auginimui ir šeimyninės aplinkos kūrimui, kilnumą ir tokių moterų reikalingumą. Kaip skiriasi popiežiaus požiūris nuo šiandienio „namuose triūsiančios mamos“ mentaliteto! Šiandien motinystė visu etatu prilygsta sužlugdytam gyvenimui. „Ką dirba tavo mama?“ – „Oi, ji niekur nedirba. Ji paprasčiausia namų šeimininkė“. Namų ruošos darbai ir motinystė laikomi nereikšmingais.
Priešingai, patirtis rodo, jog toks vaidmuo absoliučiai privalomas, kad šeimyninis gyvenimas ir visa civilizacija klestėtų. Todėl namuose liekančios mamos eina svarbiausias pareigas ir atlieka sunkiausius darbus; pagaliau ar visuomenė sėkmingai klestės, ar subyrės, priklauso nuo šeimos, o ja pasirūpina mama.
Katalikų Bažnyčios katekizmas taip pat paaiškina apie svarbias motinos pareigas šeimoje. Katekizme teigiama, kad svarbiausias vaikų mokytojas yra tėvai, ir jų absoliučiai niekas negali atstoti. Jame taip pat sakoma, jog namai turi būti kuriami taip, kad jie būtų pilni meilės, šventumo, ir juose klestėtų dorybės. Tai kas gi visa tai sukurs? Kas pasirūpins vaikais, juos mokys ir ugdys, taip pat sukurs jiems tinkamus namus?
Tuo nenorima pasakyti, kad motinos neturėtų įsidarbinti. Aišku, kartais toks pasirinkimas neišvengiamas. Vis dėlto geriau būtų, kad motinos visą dėmesį skirtų nemažai pastangų reikalaujančiam namų ir šeimyninio gyvenimo kūrimui. Ir mes visi turime užtikrinti, kad visuomenė būtų palankesnė moterų, kurios vykdo savo šventą pašaukimą, atžvilgiu.
Trečia, kokias pareigas šeimoje turi tėvai? Kaip ir motinos, tėvai turi taip pat prisidėti prie vaikų ugdymo ir mokymo. Vėlgi cituojant Joną Paulių II: „Ten, kur visuomeninės ir kultūrinės sąlygos leidžia tėvui lengvai išsisukti nuo pareigų šeimai, mažiau rūpintis vaikų auklėjimu, būtina, kad visuomenė vėl suvoktų, jog tėvo vieta šeimoje ir jo pareigos šeimai turi vienintelę ir nepakeičiamą reikšmę“ (FC 25).
Kitaip tariant, tėvai turi pasirūpinti savo šeima, žmonomis ir vaikais, būti jiems pasiekiami ir domėtis jų asmenine (ne tik materialine) gerove. Šis amžius dažnai vadinamas amžiumi be tėvų, nes dauguma tėvų vis dėlto neprisiima atsakomybės už savo šeimą. Kai tėvas apleidžia savo šeimą ar nebesidomi jos gyvenimu, jis parodo savo bailumą, taip pat nusižengia teisingumui. Padaroma didelė žala. „Kaip rodo patirtis, nesant tėvo, susilpnėja šeimos psichinė ir moralinė pusiausvyra, sutrinka šeimos narių tarpusavio santykiai“.
Tėvas turi atrasti laiko savo šeimai. Suprantama, dažniausiai pragyvenimui uždirba tėvas, tačiau šis darbas negali tapti šeimos susiskaidymo ar apleidimo priežastimi. Verčiau jau profesinis darbas nebūtų toks svarbus ir visuomet prisidėtų prie šeimos stabilumo ir vientisumo.
Galiausiai – kokie sutuoktinių įsipareigojimai vienas kitam? Sutuoktiniai privalo atsidavusiai ir ištikimai vienas kitu rūpintis.
Mūsų šalis
Valstybė, kuriai mes priklausome, turi teisę iš mūsų kaip piliečių tikėtis konkrečių dalykų. Kadangi esame tam tikros valstybės dalis, naudojamės jos teikiamomis teisėmis ir privilegijomis, tačiau esame taip pat įsipareigoję būti dėkingi, gerbti ir tarnauti.
Valstybės tarnautojus privalome gerbti už jų darbą. Šiais laikais valstybės tarnautojai tapo visų nepasitenkinimo, pajuokų ir šmeižtų objektu. Toks elgesys yra neteisingas jų kaip asmenų atžvilgiu ir kenkia bendrajam gėriui, kurį jie puoselėja. Be abejo, būtina ir teisėta valstybės tarnautojams išsakyti savo kritiką ar net stengtis juos nušalinti nuo įtakingų postų, tačiau nepagrįstos vadovų patyčios kenkia asmens orumui ir visos valstybės gerovei.
Taip pat privalome savo valstybei būti ištikimi ir atsidavę. Žinoma tai nereiškia, kad turime nekreipti jokio dėmesio į mūsų šalies ir jo vadovų vykdomą neteisingumą. Tikrasis patriotizmas skatina mus siekti užkirsti kelią neteisingumui, žalojančiam mūsų gražią šalį, ypač įteisintam nusikaltimui – abortui.
Kitos šalys
Be abejo, turime savitų pareigų užsienio šalių atžvilgiu. Turime jas gerbti ir elgtis su jomis teisingai. Taip kaip negalime pasinaudoti kitais asmenimis, kad pasiektume savo tikslo, taip remdamiesi tuo pačiu principu turime elgtis ir su visomis kitomis šios žemės tautomis. Visos tautos yra savaip vertingos ir nėra paprasčiausia priemonė siekiant savo tikslo. Galiausiai turime būti dėkingi už pagalbą ir palaikymą sunkiu metu (nors turime žiūrėti, kad tai nepakenktų mūsų pačių valstybei).
Ateities kartos
Suprasdami, kad šis pasaulis yra ne tik mūsų namai, tačiau ir visų ateinančių žmonijos kartų būstas, turime užtikrinti, kad elgtumės teisingai šių ateinančių kartų atžvilgiu. Todėl turime būti atsakingais šios žemės išteklių administratoriais, o svarbiausia mūsų pareiga – ateities kartoms perduoti savo dvasines vertybes – tiesą, katalikiškos kultūros paveldą, dorybes ir t. t.
Bažnyčia
Bažnyčia yra antgamtinė bendruomenė, kuriai mes, katalikai, priklausome ir iš kurios semiamės išganingosios Kristaus malonės. Atsilygindami už šias dangiškąsias dovanas privalome atsidėkoti šiai dvasinei organizacijai, kuri egzistuoja tam, kad mus vestų į šventumą. Tiesą sakant, tai reiškia, jog turime paklusti Bažnyčios mokymui tikėjimo ir moralės klausimais. Taip pat turime finansiškai, savo draugyste ir ypač malda palaikyti Bažnyčios tarnus – popiežių, vyskupus, kunigus ir diakonus.
Be to, turime žiūrėti, ar paklūstame sielovadiniams popiežiaus ir vyskupų dekretams ir rodyti pagarbą bei teikti pagalbą savo parapijos kunigams. Neatlikti šių pareigų reikštų neparodyti dėkingumo ir teisingumo, o tai suteiktų skausmo mūsų Šventajai Motinai Bažnyčiai.
Darbas
Dar viena sritis, kuri turėtų būti aptarta teisingumo požiūriu, yra darbas. Daugelis turbūt nustebtų sužinoję, kad darbas yra viena iš mūsų pareigų Dievui, artimui ir apskritai visai bendruomenei. Bet tai yra faktas. Prisiminkime, kad pačioje pradžioje Rojaus sode Dievas žmogui leido viešpatauti visoje žemėje ir įsakė valdyti ją (plg. Pr. 1, 28). Tuo Jis kviečia mus su Juo ir visais kitais bendradarbiauti tobulinant šį pasaulį. Tai nuostabi darbo dovana. Mūsų darbas, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas eitume (studento, verslininko, namų šeimininkės, registratorės, santechniko ir t. t.), yra ne tik pinigų šaltinis. Greičiau tai priemonė, kurios dėka galime pagerinti šį pasaulį.
Tikriausiai niekada nepagalvojote, kaip jūsų darbas prisideda prie geresnio pasaulio. Tai padaryti galite dabar: paklauskite savęs, ką gero duoda jūsų darbas, ir ieškokite gilesnės jūsų triūso prasmės. Atradę šį gerąjį tikslą, tą giliąją prasmę, laikykite jų įsikibę ir niekada nepamirškite. Dažnai mums atrodo, kad mūsų darbas yra varginamas, nemalonus ir ne prie širdies. Būtent tada, jei sąmoningai sau primintume, kad savo darbu kuriame gėrį, būtume motyvuoti dirbti kokybiškai.
Taip pat, atradus tą gerąjį darbo tikslą, ateina suvokimas, kad nesistengdami darbe esame neteisingi daugeliu atžvilgių. Mes ne tik apgaudinėjame savo artimą (darbdavį ir bendradarbius), bet taip pat nevykdome savo pareigos bendruomenei bei atsisakome paklusti Dievo įsakymui pagerinti šį pasaulį.
(Ką daryti, jei nematote jokio tikslo savo darbe? O jeigu jūsų darbas tikrai nieko šiame pasaulyje nekeičia? Tokiu atveju laikas viską rimtai apsvarstyti, nes būti įsitraukus į bevertį ar viską griaunantį darbą yra neteisinga Dievo ir bendruomenės atžvilgiu.)
Akcentuojant kilnaus darbo reikšmę nenorima pasakyti, kad mūsų darbas yra viskas. Mūsų požiūris į darbą turi būti proporcingas kitiems mūsų gyvenimo aspektams. Pavyzdžiui, jei darbas atima iš mūsų laiką, skirtą šeimai, tai tuomet reikėtų pristabdyti ir geriau subalansuoti savo laiką skirtą karjerai. Tačiau darbas vis dėlto yra svarbus teisingumo aspektas, todėl turi būti atidžiai apsvarstytas.
Iš anglų k. vertė Kristina Dujauskaitė