| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Julija Vasilenko. Poliglotė. Šiuo metu mokosi arabų kalbos – tai jau šešiolikta kalba, su kuria pažintį užmezgė Julija. Tiesa, jos gyvenimo sąraše – ne tik kalbos, bet ir kelionės. Šioje kolekcijoje jau daugiau kaip keturios dešimtys šalių.
Didžiausia Julijos aistra – Azijos kraštų kultūra, kalbos bei kelionės. Vytauto Didžiojo universitete baigusi Anglų filologijos bakalauro studijas bei Rytų Azijos regionų studijų magistrą, Julija sustoti neketina – nei kraudama lagaminus ir leisdamasi į keliones, nei mokydamasi naujų kalbų – lentynose kalbos vadovėliai dulkėms tikrai palikti nebus.
Patikslinkite, Julija, kiek ir kokių kalbų mokate šiuo metu?
Na, teigti, kad jas moku – per drąsu. Galbūt tiksliau būtų sakyti mokiausi – o mokiausi šešiolikos kalbų. Lietuvių, rusų – gimtosios, anglų – beveik gimtoji, taip pat prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, portugalų, turkų, kinų, japonų, korėjiečių, taip pat lotynų ir graikų bei arabų ir indoneziečių. Berods, visas išvardinau.
Ar prisimenate, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip atsirado ši manija kalboms? Ar galima Jūsų poreikį mokytis kalbų būtent taip įvardinti – manija?
Taip, manau, kad taip. Ši manija prasidėjo tada, kai įstojau į VDU ir pamačiau, kiek čia dėstoma kalbų. Tada ir kilo noras kuo daugiau jų išmokti. O pradžių pradžia galbūt buvo dar tada, kai buvau visai maža, gal dešimties metų. Tuomet kaip tik atsivėrė sienos po Sovietų Sąjungos griūties ir teko pabuvoti Prancūzijoje, kur vyko tarptautinis vaikų regbio čempionatas. Ten pamačiau, kiek egzistuoja daug skirtingų žmonių, kultūrų, kiek daug įvairiausių kalbų. Viena mano naujoji pažįstama tuomet su visais bendravo tai vokiečių, tai italų, tai anglų ar prancūzų kalbomis – ir tai tapo mano vaikystės idealas. Panorau ir aš kalbėti daug kalbų. Grįžusi ėmiau mokytis prancūzų kalbos, o vėliau, kada įstojau į VDU – atsivėrė didžiulės galimybės. Iškart pradėjau mokytis ispanų, italų ir vokiečių kalbų jau pirmąjį semestrą, nors tai ir nebuvo leidžiama – prašiau rektoriaus, ir gavau leidimą. Labai įsitraukiau, susidomėjau – kalbos tapo mano aistra.
O kaip atsirado kitos kalbos? Ar pirma aplankyta šalis įkvėpė išmokti tą kalbą ir geriau pažinti konkrečią šalį, ar atvirkščiai – visų pirma mokėtės kalbų, o jau vėliau vykote į tas šalis domėtis iš arčiau jų kultūra?
Iš tiesų, aš mokiausi kalbų tik dėl to, kad man tai buvo labai įdomu. Vėliau, jau išmokus kurią nors kalbą, reikėjo būtinai į tą šalį važiuoti, ir pačiai susipažinti su kultūra, kalba, dainomis ir kt. Buvau visose šalyse, kurių kalbas mokiausi, išskyrus Korėją.
Ko dar mokėtės, be kalbų?
Mano specialybė buvo anglų kalba. Tiesa, aš pati net nežinojau, kad įstosiu į anglų filologiją. Tą rytą laikiau prancūzų kalbos egzaminą, todėl paprašiau draugės už mane užpildyti dokumentus stoti į prancūzų filologiją. Tačiau buvo labai didelė eilė, tad draugė dokumentus nunešė stoti į anglų filologiją. Taip viskas ir išėjo. Studijuojant anglų kalbą, buvo labai puikios galimybės išmokti kitų kalbų, tad ir pradėjau.
Vėliau ėmiausi Rytų Azijos regiono studijų VDU, ir tada prasidėjo mano susidomėjimas Azijos kalbomis. Dar vėliau gavau stipendiją, išvažiavau į Taivaną, ir ten mokiausi kultūros centre. Taigi, apskritai viskas tik ir sukosi aplink kultūras, kalbas, literatūrą, muziką.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Daug dėmesio skiriate Azijos regionui – studijavote Azijos studijų centre, mokėtės Azijos kalbų. Kodėl dėmesį patraukė būtent šis regionas?
Sunku pasakyti. Iš pradžių mane labai domino Europos kalbos, tačiau vėliau – žinote, kaip sakoma, – širdžiai neįsakysi. Tiesa, kai gyvenau Amerikoje, mano kambariokės buvo azijietės. Iš arti pamačiau tą įdomią kultūrą. Mane labai sudomino jų gyvenimo būdas, neeiliniai sugebėjimai, mąstymas. Taigi ir pradėjau domėtis išsamiau kinų, japonų kalba ir kultūra. Įsimylėjau tą kultūrą, žmones. Ten viskas visiškai kitaip, negu pas mus.
Ar galėtumėte įvardinti pavyzdžių, kokie tie kultūriniai skirtumai labiausiai įsirėžė atmintin?
Japonijoje pirmas patirtas kultūrinis šokas – tai kaip mandangiai jie su tavimi elgiasi. Kaip lankstosi iki žemės, nors tikrai nesijauti to nusipelniusi. Arba banke – perduoda lėkštutę su pinigais, į rankas neduoda, taip pagarbiai, steriliai – na, jaučiasi toks mandagumas, prie kokio čia nesame pratę. Ir žmonės tokie nuoširdūs – tikrai, ne tokie, kaip Europoje. Ten aš supratau, kad Lietuva nuo Japonijos atsilikusi gal kokia penkiasdešimčia metų.
Buvo dar vienas įdomus momentas – palikau dviratį su kuprine, pinigine, o grįžusi po dviejų valandų viską radau savo vietose. Iš tiesų, žmonės ten neima to, kas jiems nepriklauso. Palieki daiktus, nesijaudini, grįžti ir randi.
Taivane taip pat jaučiausi labai gerbiama, mylima, visi labai tavimi nori pasirūpinti. Pavyzdžiui, norėjau banke išsikeisti pinigų, tačiau tai ten kažkaip neįprasta, niekas to nedaro. Tuomet banko darbuotoja įsisodino mane į savo mašiną, vežė į kitą banką, savo darbo metu, ieškoti man tų pinigų - žmonės tikrai labai paslaugūs. Jie svečiui labai nori aprodyti savo šalį – mane, kaip studentę, nemokamai vežiojo po visokias mangų, kavos plantacijas, apgyvendino – nesistengė išpešti naudos, kaip iš turistų kitose šalyse. Jie tikrai labai draugiški - net vidury gatvės sustodavo pasisveikinti su manimi, nes aš baltaodė, ne taivanietė. Taivane man labai patiko. Taip pat labai patiko ir Indonezijoje. Ten išties yra labai daug kinų, tačiau nemažai žmonių ir iš kitų kultūrų, visi labai skirtingi, tad šiuo požiūriu tai buvo ideali šalis susipažinti su Azija. Tiesa, būtent Indonezijoje labai ryškiai patyriau, ką reiškia gyvenimas trečiojoje šalyje.
Ar Indonezijoje nebuvo sunku prisitaikyti prie tokios skirtingos kultūros, galų gale – kitokių gyvenimo sąlygų?
Tikrai, buvo sunku. Anksčiau buvau lankiusis Laose, Vietname, ir man Azijos šalys nebuvo naujiena, tačiau ten lankiausi trumpai. Tuo metu Indonezijoje praleidau metus, ir tik tada, praleidusi ilgiau laiko, pajutau visus gyvenimo trečioje šalyje privalumus ir trūkumus.
Ten labai sudėtinga padėtis su vandeniu. Vandens normalaus nėra, visada turi saugotis. Tiesa, niekuo nesusirgau, nors ir nesiskiepijau – galbūt organizmas jau pripratęs prie Azijos. Sunkiausia galbūt buvo tai, kad labai trūko pinigų. Stipendija man buvo maža, nors vietiniai žmonės įpratę iš tokios pinigų sumos išgyventi. Pusę metų teko valgyti virtus ryžius be jokių priedų. Pinigų maistui tiesiog neužteko, o ryžių bendrabutyje parūpindavo nemokamai. Tad teko keisti mitybos įpročius, tačiau po kiek laiko įpratome, buvo visai smagu. Žinoma, labai pozityvus dalykas – kad 365 dienas per metus ten 31 laipsnis šilumos, nereikia rūpintis šiltais drabužiais ar buto šildymu. Žmonės ten iš tiesų labai labai draugiški, labai paprasti. Ir čia, kaip ir Taivanyje, aš, kaip baltaodė, sulaukdavau daug dėmesio.
Azijoje aplankėte nemažai šalių. Kokie šiose kelionėse išgyventi patyrimai atmintyje išliko kaip labiausiai šokiruojantys?
Ko gero, labiausiai įsimena tai, ko kasdien savo šalyje nematai, neišgyveni. Pavyzdžiui, išvysti ką tik išsiveržusį vulkaną yra tikrai nuostabu. Kalbant apie kultūrinius dalykus, Indonezijoje man buvo gana keista tai, kad visų pirma jie paklausia amžiaus. Toliau – ar ištekėjusi? Jei ne – labai nustemba ir susirūpina. O kodėl ne? Kas atsitiko? Jei vedęs, ištekėjusi – klausia, ar turi vaikų. Jei ne – vėl labai susirūpina. Kas atsitiko, kodėl neturi? Indonezija – tokia šalis, kurioje visi turi būti vedę ar ištekėjusios. Nuo šešiolikos metų jau rūpinamasi vedybomis.
Kitas įdomus momentas – jie nėra pratę palaikyti tokio vadinamo „small talk“, mandagaus pokalbio apie orą. Oras ten kasdien – toks pats, nėra apie ką daug diskutuoti. Tačiau jie kalba kitomis temomis - jiems aktualūs kiti klausimai, pavyzdžiui, ar tu buvai duše? Iš pradžių mane šis klausimas šokiruodavo, o vėliau suvokiau, kad jie tiesiog mandagiai rūpinasi tavimi, ar tau viskas gerai. Praustis duše ten labai svarbus kasdienis dalykas – juk lauke nežmoniškai karšta, pati eidavau praustis gal penkis kartus per dieną. Kaip ir Kinijoje, Indonezijoje dar žmonės teiraujasi, ar tu esi pavalgęs. Tiesiogiai išvertus iš jų kalbos, jie ir sveikinasi sakydami ne „labas“, o „ar tu pavalgęs“.
Iš tiesų, šis pavyzdys rodo, kas svarbu toje kultūroje – itin karštą dieną nusiprausti, pavalgyti, nes maisto galbūt trūksta. Apskritai, kalbose – išsireiškimuose ar atskiruose žodžiuose būna užkoduota labai daug kultūrinių ypatumų, ženklų, liudijančių savitą pasaulėžiūrą. Gal prisimenate daugiau tokių pavyzdžių?
Taip, tikrai, kiekvienoje kalboje tokių pavyzdžių yra. Tarkime, kaip mes atsisveikindami sakome „sudie“, taip ir turkai ir arabai su Dievu vieni kitus išlydi.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Kiekvieno žmogaus patirtys skirtingose šalyse – labai individualios. Kaip palygintumėte jas, išgyventas Europoje, ir Azijoje? Kokius kultūrinius skirtumus tarp šių regionų pastebėjote Jūs?
Teko pagyventi, pastudijuoti Vokietijoje. Taigi, darbo pradžia ten – aštuntą valandą. Aš maždaug tuomet ir ateinu, stengiuosi nevėluoti. Vis dėlto labai greitai išmokau, kad į darbą ten vis dėlto reikia ateiti bent be penkių aštuntą. Nes darbo pradžia – lygiai aštuntą, ir nė minutės vėliau! Tas vokiečių preciziškumas – ne iš piršto laužtas. Taigi, kad ir kokioje šalyje bebūtum, turi gerbti jos žmones, jų tradicijas ir kultūrą. Tad ir į darbą Vokietijoj kulniuodavau taip, kad lygiai aštuntą jau galėčiau pulti dirbti.
Tuo metu Indonezijoje laikas – tarsi ištysęs. Sykį, pamenu, susitariau susitikti su žmogumi devintą valandą. Aš atėjau, laukiu, laukiu, jau dešimta.. O mano draugas ateina pusę vienuolikos, tarsteli, kad kažką sutiko, paplepėjo, taigi vėluoti ten – visiškai normalu. Laikas tikrai – lengvai „stumdomas“ dalykas. Vokietijoje taip nepasielgtum. Taip pat ir Ispanijoj – žmonės laisvesni, niekur per galvą neskuba, atsipalaidavę, net paskaitos prasidėdavo pusvalandžiu vėliau, ir nieko – visi taip pripratę.
Dar pastebėjau itin skirtingą požiūrį į alkoholį. Čia, Europoje, retai įsivaizduojame šventes be alkoholio. Aš to nevertinu ir negerbiu. Azijoje žmonės negeria – nei namuose, nei viešose vietose. Kad būtų linksma, jiems nereikia gerti. Jiems linksma ir taip. Todėl visur ir naktį eini, jausdamasi saugi, nes žinai, kad kokie išgėrę tipai tau kelio nepastos.
Dar pastebėjau, kad azijiečiai skiriasi nuo mūsų savo bendravimo įpročiais. Mes bėgame užsidaryti į savo kambarius prie interneto. Tuo metu jiems labai svarbu bendravimas – jie, paprasčiausiai sėdėdami tiesiog gatvėje, ant asfalto, gali šnekėtis valandas. Tas buvimas grupėje, kalbėjimas ir išsikalbėjimas ten yra labai svarbus. Tuo metu pas mus pabrėžiamas individualizmas, skubėjimas... o ten – pirmoje vietoje – bendravimas.
O ar užtenka mokėti tik kalbą, norint susikalbėti su skirtingos kultūros žmogumi?
Na, reikia kalbos, bet žinoma, reikia suprasti ir tą kultūrą, kurioje atsiduri, ir priimti ją tokią, kokia ji yra. Pavyzdžiui, Indonezijoje, jiems labai sudėtinga su tavimi bendrauti, jei esi apsinuoginusi, marškinėliais trumpomis rankovėmis. Jei nesi apsirengus pagal jiems svarbias tradicijas, sulauki ir niekinančių žvilgsnių, ir tuomet kalbos žinojimas tikrai nepadės. Turi parodyti, kad gerbi tą kultūrą, kurioje atsiduri.
Sakykit, kaip jums atrodo, kokių galimybių suteikia būtent kalbų žinojimas tam tikroje šalyje? Kokių privalumų?
Nežinodamas kalbos, paprasčiausiai esi „autsaideris“. Paprasčiausiai parduotuvėje negali nieko įsigyti. Na, Europoje, kur dar kalbos giminingos, pažįstami prekių ženklai – dar gali susigaudyti. Tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje padėtis žymiai prastesnė. Prekės visiškai kitokios, nežinomos, užrašai ant jų – hieroglifais. Tad nežinodamas kalbos tikrai nesuprasi, ką perki.
Taip pat nemokėdamas kalbos negali ir su niekuo pabendrauti. Kiekvienoje šalyje sunku būti tarp vietinių žmonių – tave vis vien laiko užsieniete. Na, o mokant kalbą, komunikacija vyksta daug lengviau. Žinoma, dabar daugelyje šalių kalbama angliškai, tačiau mokėdamas, pavyzdžiui, ispanų, daug greičiau ir maloniau gali įsilieti į ispanų būrelį, greičiau susidraugauti. Geriau ir pats jautiesi – žinai dainas, gali skaityti laikraščius, tada gali su žmonėmis padiskutuoti jiems aktualiais klausimais. Taigi, kalba atveria daug. Apskritai, kalba mane palaiko – lavina atmintį, skatina domėtis, skaityti.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Be kalbų, be kelionių, ar lieka laiko kitokiems dalykams? Ar, pavyzdžiui, mokate plaukti?
(Iš kuprinės ištraukia maudymosi kostiumėlį) Taip, kasdien plaukioju, po tris kilometrus. Mano antrasis gyvenimas – sportas. Labai daug sportuoju, visus metus važinėju dviračiu, lakstau – gyvenu Panemunės šile. Ir visa tai nešu per pasaulį – kiekvienoje šalyje būtinai aplankau baseiną. Iš viso jau aplankiau daugiau kaip keturias dešimtis valstybių, taigi galiu įvardinti, kurių šalių baseinuose koks chloro lygis, kokia temperatūra ir pan. Tokiu būdu, per sportą, taip pat galima susipažinti su žmonėmis, su jų kultūra. Man, pavyzdžiui, labai įdomu stebėti, kaip skirtingose šalyse žmonės elgiasi pirtyse.
Papasakokite apie savo pastebėjimus plačiau, ypač – apie pirties tradicijas šalyse, kur į pirtis tikrai neinama pasišildyti, nes lauke – labai šalta.
Na, mane visąlaik šokiruoja, kad Vokietijoje griežtai neleidžiama į pirtis eiti, dėvint maudymosi kostiumėlius. Ten visos pirtys mišrios, jose drauge būna ir vyrai, ir moterys. Man per tą barjerą labai sudėtinga peržengti. Japonijoje yra vadinamieji karšti šaltiniai, ten vyrai ir moterys dažniausiai būna atskirai, kad galėtų apsinuoginti. Vengrijoje – taip pat viskas bendrai, kaip ir pas mus Lietuvoje. O Indonezijoje į pirtis einama visiškai nuogiems, vyrai ir moterys pirties malonumais mėgaujasi atskirai. Kiekvienoje rūbinėje yra po pirtį, ir bendravimas pirtyje – labai artimas. Moterys labai atvirauja. Taigi, ir per pirtis galima pažinti kultūrą. Pavyzdžiui, Taivane taivaniečių kalbą dažniausiai tik pirtyje ir išgirsi. Viešojoje erdvėje – institucijose, parduotuvėse, – visur tave pasitinka kinų kalba. Taigi pirtis – tokia sritis, kur žmonės atsipalaiduoja, kalba savo dialektais. Taip pat ir Indonezijoje – būtent pirtyse yra proga išgirsti žmones šnekant ne oficialiąja kalba.
Taigi, pirtys reikalingos ne tik šaltų kraštų gyventojams?
Taip, ir tai – labai keista. Išeini iš pirties į lauką, kur būna dar karščiau, nei pirtyje. Kambarys – kondicionuotas, o pirtis – specialiai šildoma.
Azijoje, be jokios abejonės, baltos odos, šviesių plaukų aukšta lietuvaitė išsiskyrė iš vietinio konteksto. Kaip jautėtės, būdama kitokia? Su kokiais požiūriais susidūrėte? Ar sulaukėte daug dėmesio, ir ar jis visada buvo malonus?
Ten jaučiausi labai pagerbta. Sulaukiau labai daug dėmesio. Pavyzdžiui, Indonezija – tokia šalis, kurioje nėra tokios sąvokos kaip eilė. Jei žmonės eina, tuomet eina visi, mase. Parduotuvėje ką nors įsigyti neįmanoma. O kadangi aš baltaodė, dėl manęs galima ir eilę padaryti. Taip pat ir gatvėje galima jus, kaip baltaodę, praleisti – nes tokio dalyko, kaip žalia šviesa, ten irgi nėra. Tačiau žmonės pamato, kad eina baltoji, tada sustoja visos mašinos, galima praeiti gatvę. Antraip galėtum laukti valandų valandas, važiuoja nenutrūkstamas srautas mašinų, ir šviesoforas neveikia.
Visas dėmesys, kurį patyriau, buvo tikrai malonus, ir tikrai galiu pasakyti, kad dabar jo čia, gyvendama Lietuvoje, labai ilgiuosi.
Ką darytumėte, jei nesimokytumėte kalbų ir nekeliautumėte? Ar įsivaizduojate tokį savo gyvenimo scenarijų?
Kalba apšviečia mano gyvenimą. Lavina atmintį, atveria duris į skirtingas kultūras, pas skirtingus žmones. Be to negalėčiau - kiek „pavešiu“, tiek mokysiuos. Dar nebuvo gyvenime tokio meto, kad nesimokyčiau kalbos.
Kol kas man idealiausia šalis – Indonezija. Ten norėčiau visada sugrįžti. Nors dėl užteršto vandens ir nėra kaip maudytis, ir kaip dantų valytis, bet žmonės ten – tokie atviri, bendravimas su jais širdžiai labai mielas. Iš tiesų, juk žmonės ir yra svarbiausia – ne gamta, ne maistas, – nors Azijos virtuvę, prisipažinsiu, labai mėgstu.
Parengė Agnė Kairiūnaitė
Nuotraukos iš pašnekovės asmeninio archyvo
VDU žurnalas „Sesija“, Nr. 5
