Šie metai lietuviškam kinui buvo itin gausūs ir vaisingi. „Kino pavasaris“ stengsis apžvelgti geriausias juostas ir pristatys žiūrovams galybę naujų filmų. Bernardinai.lt skaitytojams siūlome kartu su mumis peržiūrėti lietuviškų filmų programą ir išsirinkti jums labiausiai patikusį.
Naujiena: lietuviški filmai iš svetur
„Kino pavasario“ komanda, atsižvelgdama į tautiečius, kuriančius svečiose šalyje, šiemet pristato naują programą „Lietuviai svetur“ ir kviečia susipažinti su kino kūrėjais, kurie negyvena Lietuvoje, tačiau kuria jai ir apie ją.
Bernardas Andriušis pristato pirmąjį savo ilgo metro filmą „Balionas“, kuriame pasakojama istorija apie neteisingai nuteistą ir dalį gyvenimo kalėjime praleidusį žmogų, vėliau bandantį grįžti į normalią gyvenimo būseną. Pats režisierius apibūdina filmą kaip „sąlyginai kelio filmą, kuriame veikėjai nėra apipinti giliais dramaturginiais interesais ar tikslais – jie plaukia pasroviui ir nesitiki daug iš gyvenimo. Tai filmas apie vangų procesą ieškant vietos po saule, kai dangus apsiniaukęs; apie meilę, draugystę, vienatvę ir didelius spalvotus oro balionus.“ Intensyviau besidomintiems kinu šis režisierius gali būti žinomas iš Kinomanų festivalio: 2011 metais Andriušio filmas „Dostatočno“ laimėjo pagrindinį šio festivalio prizą.
 |
| Kadras iš filmo „Laiškai Sofijai“, rež. Robert Mullan |
Vienas laukiamiausių lietuviškų filmų šiame festivalyje – brito režisieriaus Roberto Mullano ir lietuvių aktorių komandos sukurtas filmas apie Mikalojaus Konstantino Čiurliono gyvenimą „Laiškai Sofijai“. Dar filmui nepasirodžius kino teatruose buvo kalbama apie režisieriaus nepasitenkinimą Lietuvos abejingumu šiam filmui ir jo norą įamžinti išskirtinio genialumo muziką bei tapytoją M. K. Čiurlionį kiek kitaip nei norėtų žymūs šio menininko tyrinėtojai. Šis filmas traukia akį ir skatina susipažinti su, režisieriaus nuomone, kiek kitokia vizija apie lietuvį kompozitorių bei dalininką, kurio paveikslais žavėjosi pats Igoris Stravinskis.
Kaip režisierė ir aktorė į „Kino pavasarį“ atkeliauja avangardinio kino pradininko Jono Meko dukra Oona Mekas. Jauna režisierė pristato savo trumpametražį filmą „Miegantis vyras“. Istorija pasakoja apie merginą vardu Judita, kuri grįžusi namo savo verandoje randa miegantį vyrą. Filmas sukurtas remiantis Jonathano Lethemo novele „Miegantys žmonės“.
Jaunųjų lietuvių kūrėjų filmai
 |
| Kadras iš filmo „Bomba“, rež. Robertas Nevecka |
Daugelis studentiškų filmų – trumpametražiai, tačiau, kaip sako vienas iš studentiškų filmų konkurso dalyvių Armas Rudaitis, „man patinka trumpas metras, nes jis verčia koncentruotai pasakyti tai, ką nori pasakyti“. Iš anksto nuvertinti trumpametražio kino tikrai nesiūlyčiau.
Roberto Neveckos trumpo metro filmas „Bomba“ pasakoja apie gana tragišką, tikrais įvykiais paremtą įvykį: du maži berniukai miške randa bombą. Jiems bežaidžiant ji sprogsta. Vienas berniukų pabėga nė nepagalvojęs apie savo draugą. Jį slegia didžiulė kaltė ir nerimas. Režisierius šį filmą sukūrė remdamasis savo paties išgyvenimais stebint aplink vykstančius įvykius: „Filmas sukurtas pagal užduotį „Ryškiausias vaikystės prisiminimas“. Maniškis prisiminimas yra vaikystės įvykis, nutikęs kaime šalia Klaipėdos. Du maži kaimynų berniukai ten rado seną granatą. Slapta nuo kitų pradėjo su ja žaisti. Ir abu sprogo.“
 |
| Kadras iš filmo „Revoliucijos teorija“, rež. Titas Sūdžius |
Tito Sūdžiaus filmas „Revoliucijos teorija“ pasakoja apie neegzistuojančią šalį, vadinamą Imperija. Prieš 20 metų šioje įvyko revoliucija, kurios metu šalį užvaldė diktatorius Nikita Niksonas (gudri aliuzija į du žymius Šaltojo karo veikėjus). Viename Imperijos barų keli vyrai kuria naują revoliucijos teoriją nė nenutuokdami, kad jų klausosi slaptosios tarnybos. Filmo aprašymas primena George’o Orwello romaną „1984“, o filmo treileris – Quentino Tarantino kūrybą. Pats režisierius teigia norėjęs „kritiškiau pažvelgti į „neklystančią“ istoriją. Man buvo svarbu parodyti, kaip herojai patys piešia savo priešus tam, kad susikurtų progą pasiekti liūdnai triumfuojančią pabaigą – revoliuciją.“
 |
| Kadras iš filmo „Auka“, rež. Jurgis Matulevičius |
Jurgio Matulevičiaus filmas „Auka“ – kiek filosofinis ir kiek dostojevskiškas, apmąstantis tezę „Jei Dievo nėra, viskas leista“. Pats režisierius kalba apie savo filmą šitaip: „Žmogus gyvena pasaulyje, kuriame moralė ir normos nebeegzistuoja – jų nėra, jos mirė kartu su Dievu, ir liko tik simboliai tam atminti. Žmogus sau leidžia viską, bet galų gale kokia prasmė iš viso ką nors daryti, nebent savo malonumui, primityviajam, tikriausiai kūniškajam. Jis įsivelia į ribinių kūno ir proto įgeidžių žaidimą, kuris, deja, baigiasi nė neprasidėjęs.“
Bendras studentų LMTA studentų darbas „Avarija“ (Armas Rudaitis, Austėja Urbaitė, Giedrius Tamoševičius, Marija Kavtaradzė, Robertas Nevecka) taip pat susilaukia daugybės entuziastingų šūksnių. Filmas susideda iš penkių dalių – penkių trumpametražių filmų, kuriuos vienija viena tema. Penki režisieriai, penkios istorijos, penki požiūriai. Vienas iš režisierių, šiuo metu Suomijoje pagal „Erasmus“ programą viešintis studentas Armas Rudaitis, paklaustas apie filmą sako: „Viskas, ką kuriame, vienaip ar kitaip yra apie mus pačius.“ Filmas pasakoja apie skirtingus žmones, herojai nesusitinka, tačiau visas istorijas sieja viena siužetinė linija – vienas kelias ir pakelyje pastebėta avarija. Studentiški filmai, daugelio nuomone, tėra tik bandymai, dėl to esą nė neverti peržiūros. Tačiau teatro režisierius Eimuntas Nekrošius yra pasakęs, jog tik jaunas žmogus gali sukurti ką nors genialaus, o sendamas imi kartotis ir kartoti kitus. Jaunasis režisierius Armas šiai minčiai turbūt pritartų: „Žinai, dažnai tuose studentiškuose filmavimuose galima pajausti tarsi mes „žaidžiam kiną“. Čia nebūtinai blogąja prasme. Juk žaisti iš esmės nėra blogai. Vienaip ar kitaip mes dar tik mokomės kino paslapčių, pamažu atrandame savo metodus, kuriuos vėliau naudosime arba atmesime ateityje. Visa ši praktika yra labai naudinga ir svarbi. Tačiau jau dabar savo filmais kalbame apie tai, kas mums svarbu ir sakome tai, ko galbūt niekada nebesakysime ateity, kai užaugsime dideli ir būsime rimti.“
Profesionalių kino kūrėjų darbuose – vis didėjantis temų spektras
Turbūt viena džiugiausių naujienų – lietuviškas filmas pagrindinėje konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“. Tai Kristinos Buožytės filmas „Aurora“ (užsienyje labiau pažįstamas pavadinimu „Vanishing Waves“). Intensyviai aptarinėtas, kritikuotas bei liaupsintas filmas tikrai tampa festivalio lietuviškosios programos pažiba. Nepaisant įvairių atsiliepimų, šis filmas – vienas pirmųjų, kuriuos pasąmoningai imame lyginti ne su visais kitais lietuviškais filmais, o bandome įvertinti viso pasaulio kino kontekste. Toks paradoksalumas liudija apie stiprų poveikį ir apskritai tobulėjantį lietuvišką kiną.
 |
| Kadras iš filmo „Begalinis koridorius“, rež. Mindaugas Urbonavičius, Audrius Brokas |
Mindaugo Urbonavičiaus ir Audriaus Broko dokumentinis filmas „Begalinis koridorius“ kalba apie jauną turistą Ričardą, tapusį tragiškų įvykių Kaukaze liudininku. Armėnų ir azerbaidžaniečių karinio konflikto metu išžudomi taikūs Kalnų Karabacho Chodžaly kaimo gyventojai. Ričardas jaučia pareigą apie karinius nusikaltimus pranešti pasauliui, tad netrukus jau Nepriklausomos Lietuvos spaudoje pasirodo pirmieji Ričardo straipsniai ir nusikaltimus liudijančios nuotraukos. Taip turistas mėgėjas tampa karo žurnalistu, jau 20 m. tiriančiu karinius konfliktus posovietiniame Kaukaze. Režisieriai, komentuodami filmą sako, jog ir Lietuvai potencialiai grėsė tokie įvykiai: „Lietuva, vaduodamasi iš sovietinės imperijos 9-ajame dešimtmetyje, Kremliaus taip pat buvo stumiama į konfliktus su savo kaimynais. Mums pavyko. Todėl esu įsitikinęs, kad kūrybinės grupės iš Lietuvos žvilgsnis į tokį tolimą ir kartu tokį pažįstamą Kaukazą turėtų būti aktualus visiems geros valios žmonėms.“
 |
| Kadras iš filmo „Gegučių vaikai“, rež. Inesa Kurklietytė |
Inesos Kurklietytės filmas „Gegučių vaikai“ narplioja gana sudėtingą tėvų paliktų ir, atrodytų, niekam nereikalingų vaikų istoriją. Režisierė prisipažįsta, jog „vaikai mano gyvenime ir filmografijoje užima ypatingą vietą. Jie žiūri į pasaulį pro didinamąjį stiklą. Jų sielos dar neapaugę skaudžiomis nusivylimo dulkėmis. Sugebėti matyti pasaulį vaiko akimis – kiekvieno menininko siekis. Meluoti išmokstama vėliau... „Gegučių vaikai“ – tai dokumentinis žvilgsnis į tuos, kurie su realybe susidūrė labai anksti.“ Režisierė šiemet išrinkta „Šeršėliafam“ festivalio Metų kino moterimi.
Pamatyti pasaulį vaikų akimis – sudėtingas uždavinys, jo šiemet ėmėsi ir režisierė Giedrė Beinoriūtė su filmu „Pokalbiai rimtomis temomis“. Viena stipriausių šio filmo pusių – pasirinkti įvairialypiai, skirtingų likimų, istorijų, išsilavinimų vaikai; tai sukelia ryškaus skirtingumo, bet kartu ir dar didesnio vaikų tarpusavio panašumo jausmą. Žiūrėdamas į vaiką, augantį vaikų namuose, o paskui į kitą, pasakojantį apie eilinį gimtadienį ledo arenoje, supranti, kokie jie visi skirtingi, tačiau režisierė puikiai užčiuopia ir vaikų jausmų lygiavertį svarumą: kiekvienas vaikas savaip pasakoja, savaip gyvena, savaip išgyvena, bet jie visi kartu patiria kiekvienam žmogui suprantamus ir pažįstamus jausmus: meilę, džiaugsmą, liūdesį, baimę, susižavėjimą, nuostabą. Šio filmo poveikis žiūrovui nepaprastas, kaip pati režisierė sako, – terapinis.
 |
| Kadras iš filmo „Tėvas“, rež. Maratas Sargsyanas |
Prieš keletą mėnesių oficialiai pristatytas Marato Sargsyano dokumentinis filmas „Tėvas“ pasakoja apie Vidą Zenoną Antonovą, kuris buvo įrašytas į įdomiausių XX a. Sovietų Sąjungos nusikaltėlių knygą. Už įvairius finansinius nusikaltimus ir bandymą užgrobtu keleiviniu lėktuvu pabėgti į Afriką šis žmogus dvidešimt metų sėdėjo kalėjime. Filmas pasakoja apie jį tokį, koks yra dabar. Režisierius atvirauja: „Vidą Zenoną Antonovą pažįstu nuo 1994 metų, kai žurnalistai jį dar vadino Mafijos tėvu. Tačiau šį filmą kūriau mėgindamas suprasti, kas veja žmogų kovoti iki paskutinio atokvėpio ir iš kur tas nepasidavimas laikui ir senatvei.“ Šis filmas nėra romantiška, amerikietišką svajonę įkūnijanti istorija; veikiau jis pretenduoja tapti kūriniu, galinčiu pakeisti mūsų statišką supratimą apie tai, kas yra laiminga šeima.
Džiugu, kad šiemet sunku rinktis ne tik iš užsienietiškų filmų, tačiau pagaliau ir lietuviški filmai sulaukia adekvataus dėmesio: imi atkreipti dėmesį į vis didėjantį temų spektrą, vis originalesnes dilemas bei augantį pačių kino kūrėjų sąmoningumą bei norą kalbėti, o ne vien techniškai taisyklingai rodyti.
„Kino pavasaris“ jau kovo 14-28 dienomis.
Parengė Kristina Tamelytė