Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.
Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jie atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris.
Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“
Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“.
Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.
Kiti skaitiniai: Iz 43, 16–21; Ps 126; Fil 3, 8–14
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
„Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.
Tie Jėzaus žodžiai, pasakyti moteriai, kurią fariziejai pagavo svetimaujant ir atvedė pas Jėzų, sakydami, kad ją reikia užmušti akmenimis, tinka ir mums visiems. Gal mes nesame pagauti svetimaujant, bet turime kitokių nuodėmių...
Jėzus žino mūsų nuodėmes kur kas geriau nei bet kas kitas, netgi mes patys. Tačiau Jėzus niekad neprisijungs prie mus smerkiančių balsų. Tai nereiškia, kad Jam nerūpi mūsų nuodėmės, Jis sutinka su Tėvu, kad už nuodėmę turėtume būti baudžiami. Bet Jėzus iš didelės meilės mums nusprendė prisiimti šią bausmę sau. Ant kryžiaus Jėzus prisiėmė visas, bet kada padarytas nuodėmes ir niekada dėl to nekaltino ir nepasmerkė mūsų. „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.
Fariziejai atėjo tariamai paklausti Jėzaus, o iš tikrųjų norėjo išprovokuoti, kad „turėtų kuo apkaltinti“. Visi laukė, ką pasakys „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“. Liepti paleisti nutvertą svetimautoją reikštų nepaisyti Mozės įstatymo. Tačiau Jėzus apeliuoja į kiekvieno sąžinę; „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Teisumo nuopelnais didžiavęsi autoritetai susigėdę pasitraukia. Lieka nusidėjėlė, priimanti nepelnytai Dievo dovanojamą teisumą. Ji atgavo viltį dar prieš išgirsdama žodžius: „Nė aš tavęs nepasmerksiu.“ Jėzus atėjo ne teisti pasaulio, bet ieškoti pražuvusiųjų. Žmogui svarbu stoti savo sąžinės akivaizdon, o ne kaltinti kitų sąžines. Tikras žmogaus atsivertimas nėra vien nuodėmingų veiksmų nebuvimas, bet tikras širdies perkeitimas. Tuomet, pasak apaštalo Pauliaus, mes laikome sąšlavomis viską, kas trukdo siekti dieviško pašaukimo ir užsibrėžto tikslo.
Mes visi esame ne tik kaip ta moteris, bet dažnai kaip ir tie fariziejai. Paklauskime savęs, ar ne dažnai mes irgi laikome savo rankoje akmenį. Kaip dažnai mes bandome teisti kitus? Prisiminkime Jėzaus žodžius, pasakytus fariziejams: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Tegu iškrenta akmenys iš mūsų delnų.
Visus tuos Jėzaus žodžius galime prisitaikyti sau po atliktų rekolekcijų ir susikaupimo dienų šios gavėnios metu ir laukti Kristaus prisikėlimo šventės.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
