| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Klysti ir nebandyti taisytis – tai vadinama klaida. Didžiausias mūsų pasiekimas nėra niekuomet nesuklupti, tačiau po kiekvieno nuopuolio atsikelti. Šio pamąstymo pavadinimas – toks pat kaip ir garsiojo prancūzų rašytojo Alberto Camus romano – „Krytis“ (1956). Nors šis žodis visų pirma reiškia fizinį nukritimą, kai krenti stačia galva ar kūlvirsčiais, trenkiesi žemėn, tačiau jis igijo ir kitą, simbolinę prasmę – tai nuoroda į kaltę, klaidą, nuodėmę. Ties šia reikšme ir stabtelėkime, pasitelkdami du aforizmus, kurių kilmė labai skirtinga, tačiau idėja panaši.
Pirmoji frazė priklauso žymiam kinų išminčiui Konfucijui, antroji – ne ką mažiau garsiam Fausto autoriui Goethe. Abi jas, nors skiriamas šimtmečių tolių, vienija bendras įsitikinimas: krytis, nuopuolis – tai mūsų trapios laisvės, silpnos valios, kaltės dalis, išryškėjanti daugybės pasirinkimų fone. Tačiau yra ir skirtumas. Kai kurie įkrenta į blogį ir su tuo susitaiko, sustingsta, nesipriešina, – tai kapituliacija arba patogus pasirinkimas. Jie pasilieka purvyne ir mėgaujasi juo, pamiršdami dangų, iš kurio iškrito. Ir tai yra yda – klysti ir nesitaisyti, sako Konfucijus.
Tačiau esama ir kitų, kurie, suklydę ar įklimpę į nuodėmę, nepasiduoda ir sukruvintomis rankomis mėgina įsitverti į uolą, bandydami išlipti – sunkiai, nužemintai, atkakliai. Ir čia, pasak Goethe, yra tikrasis mūsų laimėjimas. Didžiausias mūsų pasiekimas nėra būti nepriekaištingais, nenuodėmingais, o veikiau drąsiai pasiryžti atsikelti po kiekvieno suklupimo. Taip tad ir Kristus atleidžia nusidėjėlei: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).
Publikuota „Avvenire“. Vertė Dalia Žemaitytė
