 |
| Plokščiasnapis plaukikas (Phalaropus fulicarius). |
„Boeing′o“ važiuoklei gerokai trinktelėjus į gruntinį Keimbridž Bėjaus (angl. Cambridge Bay, inuit. Iqaluktuuttiaq – išvertus iš inuitų k. „tinkama žvejybai vieta“) lėktuvų nusileidimo taką, pakilusius dulkių debesis kaipmat pagavo vėjas ir nuklojo jais pavasario pažadintos tundros plotus.
„Mūsų žemė“
Kanada administraciškai padalyta į provincijas. Jokiu būdu čia atvykus negalima sakyti – „į valstijas“. Tai būtų didelis netaktas. Šiaurės Rytų provincija, kuriai priklauso Keimbridž Bėjus, vadinama Nunavutu (Nunavut). Išvertus iš inuitų kalbos tai reiškia „mūsų žemė“. Rytuose Nunavutas ribojasi su Grenlandijos sala, o vakaruose – su Šiaurės Vakarų provincija. Milžiniško ploto teritorija – didžiausia Kanados provincija. Dydžiu prilygstančioje Vakarų Europai teritorijoje gyventojų vos 32 tūkstančiai. Iš jų 84 procentai – inuitai.
Inuitai mums daugiau žinomi kaip eskimų tautelė, tačiau Kanadoje, kaip, beje, ir Grenlandijoje, žodis „eskimai“ nevartotinas dėl neigiamo įvaizdžio. Kodėl tas įvaizdis neigiamas – taip niekas ir nepaaiškino. O štai Aliaskoje ar Rusijoje dėl „eskimų“ nekyla jokių bėdų. Taigi, kad būtum korektiškas bendraudamas su vietine bendruomene, turi šį bei tą žinoti.
Keimbridž Bėjus turi 1 500 gyventojų. Prie kiekvieno namelio – visas desantas sniego motociklų, motorinių valčių, automobilių. Iškart matyti, kad vyriausybė labai remia vietinius gyventojus, kurie verčiasi žvejyba ir medžiokle.
 |
| Sakalas keleivis (Falco peregrinus). |
Draugija – keistoka
Taigi, sveiki atvykę į arktinę Kanadą – poliarinė vasara garantuoja šviesą (o tai labai svarbu fotografams), gerą, nors ir permainingą orą, spalvų, kvapų ir paukščių balsų įvairovę visą parą.
Į Keimbridž Bėjų atkeliaujame aštuoniese. Visi esame gamtos fotografai, gavę pasiūlymą pagilinti fotografijos žinias gamtoje. Kitaip tariant, buvome pakviesti į praktinį gamtos fotografijos seminarą (angl. workshop).
Draugija man atrodo keistoka: trys gerokai pakriošę, vos šilti amerikiečiai, vienas dar guvesnis seniukas, neva leidžiantis pinigus, kurių gerokai uždirbo tarnaudamas JAV armijos kariškiu Irake, porelė keliaujančių gamtininkų škotų, ispanas, na ir aš iš... Rumunijos. Niekaip tiems „gudručiams“ amerikiečiams negalėjau savo valstybės pristatyti, nors kuolu tašyk gerą vietą... Na, bet galiausiai į trečią dieną, išdėsčius politinės geografijos pamokas, vardą Lithuania jie atmins iki gyvenimo galo.
Paskendę dulkių debesyse
Oro uoste mus sutinka seminaro vadovas Davidas Hemmingsas. Nieko nelaukdami susėdam į du atvirus džipus. Kuprines su brangia fotoįranga sumetam į atvirus purvinus ir dulkėtus pikapus ir riedam geru gruntiniu keliu inuitų miestelio link.
Birželiui pasisukus į antrą pusę, keliai, kurių čia vos penki, miestelio gatvės skendi neįtikėtinai tirštų dulkių debesyse. Pralėkus keturračiui, sunkvežimiui ar pikapui, pakyla tiršti, sunkiai besisklaidantys dulkių stulpai.
Tundra, rodos, yra nuolat gairinama vėjų šalis, tačiau dabar nutilusi, nuščiuvusi, besivaduojanti iš ledo ir sniego gniaužtų. Pati gamta – tarsi nustebusi, susigėdusi nuoga panelė, praradusi paskutinius sniego baltumo marškinėlius.
 |
| Amerikinis kirlikas (Charadrius semipalmatus). |
Tikslas – baltosios pelėdos
Po trumpo poilsio Deividas visus surenka į viešbutuko valgyklą susipažinti artimiau ir išklausyti bendro instruktažo. Mūsų uždavinys – baltųjų pelėdų fotosesijos. Užbėgdamas už akių vadovas praneša, kad čionykščiai jau yra matę atskridusių pelėdų. Be to, šiemet gausu lemingų, tad rasti jų tundroje neturėtų sudaryti rūpesčių, juolab kad vietiniams, kurie aptiks pelėdų lizdų, pažadėti dosnūs honorarai. Dešimt dienų, kurias čia praleisime, užteks visiems į jas atsižiūrėti.
Vakarop, būdami pakilios nuotaikos, susėdam į tris pikapus – ir pirmyn į neaprėpiamą tundrą! Nors kelių čia vos keletas, tačiau vykti toli nereikia. Tirpstančio sniego ežeriukai prasideda vos palikus Keimbridž Bėjų. Tundra pilka, neseniai išsilukštenusi iš kieto sniego lukšto, dar mažai pabudusi. Ežerus, įlankas vis dar įkalinęs storas ledas. Tik properšos ar sraunių upelių pragraužtos ir iš ledo išvaduotos atviros vandens ertmės sulaukia atskrendančių vis gausesnių pulkelių šiaurinių ančių, baltakakčių žąsų. Ausyse skamba visur straksinčių laplandinių startų balseliai, gailios po kojomis besipainiojančių amerikinių kirlikų giesmelės.
Orai labai permainingi
Vadovas, atvykęs prieš kelias dienas ir apžiūrėjęs apylinkes, pasiūlo kiekvienai grupei skirtingus maršrutus: vieniems prie ežeriukų pasidomėti ančių, ypač skiauterėtųjų gagų, žąsų pulkeliais, kitiems – stačių šlaitų išvagotose įlankose „pamedžioti“ sakalą keleivį ar prie gyvenamų urvų palūkuriuoti poliarinių lapių. Pasiskirstę, ką kur labiausiai traukia, kiekvienas iškeliaujam, nors tiek to keliavimo pėsčiomis – nuo kelių šimtų metrų iki kilometro.
Pirmomis dienomis paukščių dar negausu, orai labai nepastovūs – užeina pilki debesys, šalti, pritvinkę arktinės vėsos, lyg gauruoti meškinai, tad labai praverčia pirštinės, šiltos kelnės ir kepurė. Tačiau jau po valandėlės kitos, vėl pasirodžius saulei, žemė atgyja – girgsi žąsų pulkai, dejuoja sėjikai. Temperatūra šokteli iki nepadorių +25 °C ir visas šiltas drapanas reikia slėpti kuprinėje. Ir taip beveik kasdien – nosis gali prarasti įprastą spalvą arba nuo šalčio, arba nuo karščio – nelygu kaip pasiseks...
 |
| Ledinė antis (Clangula hyemalis). |
Fotoaklimatizacija pavyko
Pirmos dienos fotoaklimatizacija praeina puikiai: sakalai keleiviai, kirlikai, kanadinės žąsys, kelių rūšių tilvikai, poliarinis kiškis jau „tupi“ fotoaparate. O kiek gerų vaizdų, naujo nepažinto tundros gyvenimo akimirkų... Mano emocijų akumuliatorius visiškai įkrautas, o dar tik pirma diena...
Vakare valgykloje trumpai aptariam, kas, kaip ir ką matė, ką darė, sutariam, kada pusryčiaujam, ir išsiskirstom po kambarius.
Nors saulė visada danguje ritinėjasi, tačiau jos minkštumas, spalvų kontrastas geriausiai atsiskleidžia ryto arba vakaro šviesoje, tad vidurdienį geriau lovoj padrybsoti. Beje, kaip tik vidurdienį Europos futbolo čempionatą žiūrėdavau per Kanados TV sporto kanalą, kuris tiesiogiai transliavo visas kovas nuo ketvirtfinalio.
Tundra pasikeičia neatpažįstamai
Po kelių dienų, susiorientavę aplinkoje, su ispanu Ignacio važinėjam, vaikštinėjam po tundrą dviese. Po savaitės tundra pasikeičia neatpažįstamai: užšalę upeliai, išsilaisvinę iš jiems įgrisusių ledo žabangų, šniokšdami ritasi stipria srove link pirmo jų kely pasitaikiusio ežero, kurių čia nesuskaičiuojama gausybė. Kiti tiesiai giliais kanjonais pasileidžia įlankos link. Pilka apsnūdusi tundra pražysta žiedų kilimais, suskamba tūkstančiais balsų, o sparnuočių gyvenimo tempas tiesiog neįtikėtinas. Dar vakar buvęs tuščias ežeriukas šiandien kupinas gyvybės – nenusakomai gražūs galantiški amerikiniai juodakakliai narai tarp plaukiojančių ledo lyčių kelia tuoktuves. Dar dvi dienos – ir lizde jau pūpso du kiaušiniai...
 |
| Ilgakojis bėgikas (Calidris himantopus). |
Kur bepažvelgsi – visur taip. Tilvikų, bėgikų, žąsų, ypač baltakakčių, kanadinių berniklių pulkeliai išsisklaidę į poras jau šildo lizduose kiaušinius. Vasara trumpa, kas žiopsos, tas pražiopsos savo laiką, ir tolimas skrydis šiaurėn liks bevaisis.
Amerikietiškas workshopas
Beje, mano sutiktų amerikiečių supratimu, per workshopą, dėl kurio mes čia ir atvykome, vadovas turi surasti paukštį jo užimtoje teritorijoje ar lizde ir ten atvežti „fotografus“ (be kabučių rašyti negaliu). Tada jie atšliumpina garsiai šnekučiuodamiesi ir tempdamiesi kėdutes ar visas kėdes, 15–30 min. fotografuoja, po to sušoka į automobilį ir dumia prie kito objekto... Paukščiai tundroje nebailūs – per ištiestą ranką gali juos ramiai stebėti. Tačiau prie ežeriuko antelių gali tekti ir valandą kitą palaukti, o čia... tarsi kokie žaibo turnyrai vyktų...
Mes su Ignacio turėjom savo supratimą apie workshopą, tad išsireikalavom atskiro džipo ir patys vieni nutarėme išžvalgyti tundrą ieškodami sau įdomių paukščių ir žvėrių. Ir tas pasiteisino visus mūsų lūkesčius.
Vadovo „siurprizas“
Dar vienas dalykas, kiek buvęs netikėtas, – tai pats vadovas. Dar prieš kelionę prisistatęs kaip pelnęs daug įvairių gamtos fotografijos apdovanojimų, kelionės metu jis žadėjo pasidalyti ne tik „teisingo“ fotografavimo gamtoje subtilybėmis, bet ir galutinio nuotraukos apdorojimo „Photoshopu“ (ir kt.) gudrybėmis, kitomis specialiomis praktinėmis fotografijos žiniomis. Tačiau visa tai taip ir liko pažadais.
 |
| Skiauterėtoji gaga (Somateria spectabilis). |
Pirmomis dienomis bandydami susigyventi su aplinka, teikiančia beribes fotografavimo galimybes, daugybę valandų praleisdavom gamtoje ir grįždavom labai pavargę. Sutardavom, kad apie teoriją pakalbėsim artimiausiu laiku, bet štai po 5 dienų Deividas staiga pareiškia, jog turi kitą workshopą ir ryt išskrenda į Aliaską, o vietoje savęs palieka savo asistentą...
Manęs tai pernelyg nenustebino, tačiau senjorai amerikonai nuliūdo lyg darželinukai, mamos palikti svetimoje aplinkoje. Laimei, taip elgtis sau leidžia toli gražu nedažnas fotokelionių organizatorius. Ką gi, matyt, visada pirmiausia reikia pasikliauti patikimomis rekomendacijomis, nes gražiai reklamuotis moka visi.
Iki pasimatymo
Kad ir kaip ten būtų, teorijos išmokstamos, patikrinamos praktiškai, o už vis smagiausia būti gamtoje, kuri kupina staigmenų.
Didžiausia iš jų buvo tai, kad taip ir neišsipildė visų mūsų grupės narių svajonė – niekas nė karto nei matė, nei regėjo baltųjų pelėdų. Priežasčių gali būti įvairių. Vis dėlto galimybė sutikti jas ateityje niekur nedingo. Iki pasimatymo, nematytos baltosios tundros gražuolės!
Autoriaus nuotraukos
„Žurnalas apie gamtą“