Štai ir eina į pabaigą grybavimo sezonas, perkopėme spalio keturioliktąją. Tai, ko pririnkome, tą ir turėsime artimiausiu metu.
Žinoma, grybavimas – nelengvas ir atsakingas procesas. Patartina eiti rinkti prieš tai pasiskaičius kompetentingos informacijos ir pažinti grybus. Ne visi jie tokie naudingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ne visi geri, kurie gražiai atrodo. Paradoksas tas, kad labiausiai matomi ir akis bado besipuikuojantys niekam tikę grybai. Praktiškai tik įėjus į tą mišką prie kas antro medžio po ryškiakepurę musmirę. Didelė, „mėsinga“, su sijonėliu – atrodo, daug žadanti, deja, nuodinga ir smarkiai pakenks įdėjus į bendrą puodą su kitais grybais. O kuo jų procentaliai daugiau puode – tuo didesnis apsinuodijimas gresia. Čia, atrodytų, niekam nenaujos tiesos, bet kaip nuodijomės, taip nuodijamės.
Yra ir kitų grybų, kurie valgomi, bet prasti. Reikės ilgai triūsti ir daug energijos išeikvoti, kol juos apdirbsime ir bus galima išgauti naudą. Todėl retas kuris grybautojas renka vadinamąsias „kiaules“ ar „meškutes“. Nors jos iš pažiūros, ir tvarkingos, ir teisingos.
Svarbu ir tai, kad ir geros rūšies grybas dar nebūtinai yra geras. Jis gali būti sukirmijęs viduje, todėl svarbu ir tarp gerųjų grybų daryti atranką. Tam ir naudojamas vadinamasis reitingavimas.
Dabar yra kaip yra: labai gali būti, kad grybus, kuriuos išrinkome, reikės virti naudojantis rusiškomis dujomis ir elektra. Laikas parodys ir tai, ar „skatinančioji“ ekonomika nepaskatins mūsų pasekti ES brolių graikų pavyzdžiu.
Renkant grybus turbūt gana akivaizdu ir tai, kad svarbiau, ką kiti šaltiniai sako apie jų charakteristikas, o ne patys grybai. Jie geriausiu atveju gali prisporinti į akis. Na, žinoma, kritiškai klausantis įmanoma pasidaryti išvadas ir iš tų ultra protingų teiginių. Taip pat padeda ir ankstesnė patirtis. Juk niekam nepatinka, kaip liaudis sako, užšokti ant to paties grėblio.
Dar liko paskutinis rinkimų turas. Galime atidžiai domėtis, pažinti situaciją ir pririnkti gerų grybų arba likti su visa pintine nenaudingų ir net žalingų. Tačiau negeras požiūris būtų ir galvoti, kad kadangi miške tiek musmirių, geriau išvis neisiu grybauti, nes nieko gero ten nebus, arba paliksiu šį reikalą kaimynui – tegu sau renka į sveikatą. Tada neturėsi gerų grybų ne todėl, kad kaimynas šungrybių pririnko, nebus galima jo ir kaltinti. Neturėsi, nes nėjai ir nerinkai pats.
Prieš paskutinį šio sezono grybavimą pravartu gerai atsirinkti. Pririnkus bet ko šv. Kalėdos šeimai gali būti liūdnos...
