Atviras laiškas Thomo Manno kultūros centrui
Jau baigėme mėgautis 2012-ųjų vasaros malonumais. Čia klojamų eilučių autoriui ypač malonu prisiminti dalyvavimą XVI tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje. Rašytojo vasarnamio svetainė su plačiai atvertomis durimis į terasą, primenančią laivo denį, buvo pilna smalsuolių, atkeliavusių net iš svetimų žemių, kad išgirstų, kas gi slypi po šios vasaros festivalio leitmotyvu pasirinktais žodžiais Pavergtas protas (akcentasiš Nobelio premijos laureato Thomo Manno kalbos „Kreipimasis į protą“, pasakytos 1933 m. Miunchene). Tarp festivalio svečių, kalbėtojų buvo ir Thomo Manno anūkas profesorius rašytojas Fridolinas Mannas.
Prisipažinsiu, kad būtent jo svarstymai prie stalo su mikrofonais, vėliau pagilinti per draugišką pašnekesį, įžiebė norą pamąstyti apie tolesnę Thomo Manno namelio ant Uošvės kopos Nidoje veiklą daugelio jau dabar labai gerai vertinamą. Kad šio laiško pavadinime drįsau vieną šalia kito paminėti vardus, kurie iki šiolei nebuvo susilietę, tegul bus suprasta kaip pasiūlymas kelyje į ateitį statyti ir naujus kelrodžius.
Kokias mintis sužadino profesorius Mannas, kalbėdamas apie istorinį vasarnamį ir jame ar aplink jį vykstančią veiklą? Jis gerai susipažinęs su ne vienos kultūrinės organizacijos raidos vingiais. Esama labai gražių pavyzdžių. Gal daugelis nustebo, kad kalbėdamas apie tolesnę Thomo Manno memorialinio muziejaus ir jo rengiamų tarptautinių festivalių ateitį profesorius paminėjo pasaulyje garsios J. W. Goethe’s draugijos renginius, kuriuose „kalbama ne vien apie Goethe...“ O juk tai užuomina, kad panašių institucijų veikla atveria daug įdomių ir įvairių galimybių. Profesorius pabrėžė: „Savo gražia veikla stebinanti J. W. Goethe’s draugija pabrėžtinai tarnauja s a v o šaliai, jos kultūrai.“Yra valstybės išlaikoma. Štai todėl ir kyla klausimas: ar Thomo Manno namelis Nidoje neturi panašių pareigų jį globojančiai Lietuvai?
Vertėtų prisiminti „namelio“ prisikėlimo istoriją. Okupacijos metais jį dramatiškai gynė ir įstengė apginti būrelis lietuvių inteligentų – iki 1955-ųjų vasarnamis buvo nykstanti savo paties liekana, tik kuro, tiesiogine šio žodžio prasme, rezervas, kaimynystėje įsikūrusiems rusų pasieniečiams. Sovietų valdžia griežtai draudė „vokiečių rašytojo kultą“ Klaipėdos krašte. Bet mums į rankas įdavė stiprius argumentus pats Thomas Mannas. Juk karo metais rašytojas buvo „gerųjų“ pusėje – emigrantas, aršus Hitlerio priešininkas. Sovietų Sąjungoje jo kūriniai buvo leidžiami milijoniniais tiražais, tiesa, ne visi. Ilgai rusų kalba nebuvo išleista tetralogija „Juozapas ir jo broliai“, kurios nemažai puslapių parašyta Nidos vasarnamyje. Cenzoriai braukė net Thomo Manno kalbų, karo metais skaitytų per radiją, vertimus. Nepaisant įtaraus sovietų valdžios požiūrio į rašytoją humanistą, Nobelio premijos laureatą, vis dėlto pavyko Nidos bylą laimėti – rašytojo vasarnamį leista atstatyti kaip Klaipėdos miesto bibliotekos filialą. O juk tuometinėmis pasienio zonos sąlygomis Nida buvo sunkiai pasiekiama vieta net ir klaipėdiečiams...
Nuo čia platesne vaga ima sruventi ir šio laiško autoriaus atsiminimai. Vilniaus universitete tada studijavau germanistiką ir suvokiau, kad būtina kaupti medžiagą apie Thomo Manno ryšius su Lietuva. Viskas prasidėjo nuotykinga kelione dulkėtais Kuršių nerijos keliais – ieškojau vasarojantį rašytoją prisimenančių, gal su juo net bendravusių gyventojų. Nerijos girininkas, tikras lietuvių patriotas Krištopavičius, „apiformino“ mane pagalbiniu darbininku ir, pasisodinęs ant be paliovos gendančio seno motociklo, vežiodavo po atokias sodybas. O daug vėliau įvyko pažintis ir užsimezgė bičiulystė su pačiais istorinio vasarnamio savininkais – su Šveicarijoje gyvenusia rašytojo našle Katia Mann, su rašytojo vaikais.
Kad tai buvo rimta parama atsikuriančiam „nameliui“, įsitikinome tada, kai mano surinkta medžiaga buvo sudėta į knygą „Tomas Manas ir Nida“, išleistą 1987 m. pabaigoje. Jau po Naujųjų metų helvetų šalies svarbiausias dienraštis Neue Zürcher Zeitung išspausdino recenziją, kurioje rašoma:
„Lietuva stengiasi atgaivinti savo senus ryšius su Vakarais. Tokių pastangų išraiška – Vilniuje šiuo metu išleista knyga, skirta nežinomam „lietuviškam “ Thomo Manno gyvenimo laikotarpiui...“ (NZZ, 1988-01-28).
Į XVI tarptautinį Thomo Manno festivalį Nidoje šią vasarą ir buvau pakviestas pristatyti minėtos knygos trečiojo leidimo, kartu su pirmuoju leidimu vokiečių kalba – Thomas Mann und Nidden (2011) skaitytojams jau buvo pristatytas ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Berlyne.
Kai memorialiniame Thomo Manno muziejuje atsisėdau prie stalo su mikrofonais, mano, žurnalisto pėdsekio, atmintyje viskas atgimė. Juolab kad atsivežiau senus garso įrašus, kuriuose apie Nidos vasaras pasakoja Katia Mann, Elisabetha Mann ir kiti svarbiausi liudytojai, gaila, jau iškeliavę Anapus.
Štai tada, baigiantis reikšmingam susitikimui, ir kilo noras paskatinti, kad susikryžiuotų du žaibai – Thomas Mannas ir Kristijonas Donelaitis. Aišku, kalbu apie Thomo Manno tarptautinių festivalių artimiausią ateitį.
Thomo Manno memorialinis muziejusNidoje, o ir rašytojo vardu pavadintas Kultūros centras,galėtų stipriau akcentuoti savo kaipdvišalio kultūrų tilto pareigą. Drįsčiau manyti, kad prie „tilto“ Lietuvos pusėje galėtume pasikviesti ir brolius latvius su estais.
O legitimacija? Klauskime paprasčiau: „Ar vasarnamio šeimininkas Thomas Mannas tam pritartų?“ Šalia Nobelio premija paženklintos kūrybos rašytojas paliko daug raštų, kuriais „saviesiems“ – Goethe’i, Schilleriui, Wagneriui ir daugeliui kitų, – tiesė kelius į artimų ir tolimų amžininkų protus ir širdis. Pavyzdžiui, poetą Schillerį vadino vitaminu, „kurio visiems mums dabar labai reikia“... Lygiai taip pat Thomas Mannas stengėsi saviems skaitytojams priartinti „svetimuosius“, patekusius į reiklų jo akiratį – tai klasikinė rusų literatūra, tai sužibę skandinavai. Po Nidos vasarnamio stogu jis parašė net ir mažą aistringą recenziją apie mirusį jauną čekų rašytoją, kurio palikime apstu deimančiukų. Ir tai būtina išsaugoti!
Aišku, kirba klausimas, ar Thomas Mannas, vasarodamas Nidoje, kiek nors domėjosi Lietuva. Esama nenuginčijamų įrodymų, kad taip. Visų pirma, kaip žodžio meistras smalsiai domėjosi verpetu kalbų, kurios anuomet skambėjo Nidoje (kuršių, lietuvių, vokiečių). Prie to daug prisidėjo vertėjas, kalbų žinovas Hansas Reisigeris, artimas šeimos draugas, kuris net dvi vasaras gyveno Nidos vasarnamyje. Reisigeris aprašo įdomius popietinius „kalbos žaidimus“, linksmas žodžių paieškas, virsdavusias rimtais pašnekesiais apie įvairias, taip pat ir baltų kalbas, jų kilmę. Garso įraše tą patvirtina ir rašytojo duktė Elisabetha.
Verta prisiminti ir Isako Kaplano, deja, vienintelio iš mums žinomų Lietuvos žurnalistų, apsilankymą pas Thomą Manną Nidos vasarnamyje. Jiedu gyvai šnekučiavosi, nemažai klausimų rašytojas uždavė ir laikraštininkui. Visų pirma apgailestavo, kad neaptiko vertimų iš lietuvių į vokiečių kalbą. O svečias iš Kauno be kita ko papasakojo Thomui Mannui, kokia skaudi netektis ištiko Lietuvą tais metais – mirė poetas Maironis. Žurnalisto, vertėjo, daug nusipelniusio gimtosios šalies kultūrai, nuotaikingus atsiminimus dar spėjau užrašyti į garso juostą.
Patys sau turėtume priekaištauti, kad dažnai nepasinaudojame puikiomis progomis. Yra žinoma, kad Thomas Mannas ketino apsilankyti ir Laikinojoje sostinėje, bet kelionę į Kauną vis atidėliojo. O kaip būtų pasielgęs, jei kas nors išsamiau būtų papasakojęs jam apie M. K. Čiurlionio kūrybą, apie tai, kad Kauno muziejuje eksponuojamas talentingojo lietuvių dailininko kūrinys „Juozapo sapnas“? Juk dėl savo rašomo „Juozapo“ vadinamosios „kontrolės“ Mannas buvo pasiekęs net Egiptą, Palestiną.
Katia Mann šių eilučių autoriui trumpai paaiškino: „Mes norėjome susipažinti su Lietuva. Ir būtume tai darę. Tik neatrodė, kad reikia skubėti. Juk buvome nuolatiniai Nidos gyventojai. Ne iš karto supratome, kokia grėsmė kybo virš galvų. “
Reikia šiek tiek pakreipti vairą, – štai ką šiame atvirame laiške siūlau Thomo Manno Kultūros centrui Nidoje. 300-asis lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio jubiliejus 2014 m. yra ypač gera proga. Poemos „Metai“ kūrėją galima būtų pakviesti į svečius pas Thomą Manną. Juk net ir vertimų dabar esama kur kas daugiau ir geresnių...
Štai spauda praneša, kad pavasarį, per vokiečių baltistų konferenciją Humboldtų universitete Berlyne, buvo skaitomi fragmentai iš jau įpusėto naujo „Metų“ vertimo į vokiečių kalbą. PEN centro leidykla Karaliaučiuje pernai išleido „Metus“ rusų kalba (žinomo poeto ir vertėjo 7 ar 8 metų triūsas). Ar nebūtų prasminga 2014 m. į Nidą pakviesti Donelaičio vertėjus iš įvairių šalių!? Juk jų nemažai.
Programą galėtų papildyti ir skaitovai, nepamirštant ir pačių jauniausiųjų, iš mokyklų. Gal net konkursą moksleiviams surengti? Juk kadaise Thomą Manną aplankė, jam padainavo Švėkšnos mokiniai.
Nepamirškime, kad Donelaitis jau yra įžengęs (bent Vokietijoje) ir į muzikos sritį. Tai įvyko kompozitoriaus Rainerio Kunado, tenoro ir dirigento Peterio Schreierio iniciatyva. Aišku, būtini dar ir donelaitikos žinovų balsai, jų pranešimai apie naujus tyrinėjimus.
Na, bet tai tik kuklus apmatas to, kuo, tikėkimės, mus džiugins tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje 2014-ųjų vasarą.
„Kultūros barai“, 2012, nr. 9
