Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą. Parengė Emilija Visockaitė. – Vilnius: Versus aureus, 2012. – 224 p.
 |
Ši knyga nėra lietuviško roko istorija, senų ar naujų grupių apžvalga. ji ne apie roko muziką, kuri buvo, yra ir bus Lietuvoje, bet apie roko kultūrą. apie bendraminčių, organizacijų, žiniasklaidos tinką.
Prieš dvidešimtį metų būtent toks tinklas buvo ryškus: didžiuosiuose miestuose steigėsi roko klubai, jie vienijo muzikantus ir organizavo roko festivalius, didieji dienraščiai spausdino roko renginių anonsus ir kritiškas recenzijas, roko muzika lygiomis teisėmis su popmuzika dalyvavo konkurse ir konkurso topuose.
Knygos sudarytoja Emilija Visockaitė prisimena seniai prabėgusius metus ir įvykius, įspūdingas asmenybes, susijusias su roko kultūra Lietuvoje.
Mes jau pamiršome, o gal ir niekada nežinojome, kas yra, kokia galėtų būti roko kultūra. Nuo tada, kai Lietuvoje vos užgimusi roko muzika 1972 m. buvo visomis jėgomis užgesinta, jos mėgėjai išsiskirstė po namus. Liko plokštelių klausymosi kultūra, ne daugiau. Net ir dabar, laisvi ir nepriklausomi, tesusirenkame į kokį koncertėlį ir vėl išsibarstome. Atrodo, normalu.
Roko muzika šioje knygoje aprėpia platų stilių spektrą. Apibendrinanti sąvoka vienija gyvais intrumentais (kurių centre – gitaros ir būgnai) atliekamą autorinę muziką, išreiškiančią nepatenkinto žmogaus poziciją socialiniais, pilietiniais, moraliniais, dvasiniais klausimais, pateikiančią nenusaldintą pasaulio vaizdą. Tokia skirtis nuo popso. (Kas kita popmuzika, kuriai dažnu atveju priklauso ir tas pats rokas, jei tampa populiarus ir masiškai perkamas. Muzika nėra popsas, kol ja specialiai nesiekiama populiarumo, kol ji netaikoma prie masinių poreikių.) Rokui priskiriu pankroką, visas metalo atmainas, bliuzą, su kai kuriomis išlygomis ir dainuojamąją poeziją, ir galimas jungtis su elektroniniais instrumentais.
Pusiau juokais sakoma, kad Sovietų Sąjungą sugriovė Johnas Lennonas. 1985 m. M. Gorbačiovui Sovietų Sąjungoje pradėjus „perestroiką“, buvo atverti šliuzai rokui. Legalizavus jaunimo muziką, prieš nosį nebemojuojant draudžiamų „supuvusių Vakarų“ atlikėjų sąrašais, iš visų pakampių ėmė lįsti daugiau ar mažiau talentingi muzikantai, sužavėti naujų galimybių kurti ar išgarsėti.
Ištryškusį roko fontaną suvaldyti ėmėsi komjaunimas. Be abejonės, šią organizaciją galima daug kuo kaltinti (ką daugelis ir daro): bandymu roką paversti propagandos priemone, surikiuoti muzikantus į paklusnią eilę, nukenksminti roko maištingumą. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams svarbiau yra tai, kad Lietuvoje buvo sukurtas roko kultūros precedentas.
1986–1989 m. bendras visuomenės laisvėjimas, laisvės siekimas ir nuojauta, kad kova už nepriklausomybę išėjo į finišo tiesiąją, sukėlė roko bangą. Jaunimo muzika išaugo kaip svarbi išraiškos ir maišto priemonė: ilgus metus drausta ir slopinta, ji tapo dar stipresniu ginklu. Visiškai naujas reiškinys – roko muzikos festivaliai buvo ne tik vienintelė vieta susitikti vieno kultūrinio judėjimo dalyviams, bet ir praktinis „dainuojančios revoliucijos“ įgyvendinimas. Televizijos ir radijo laidos, straipsniai spaudoje aktyviai nušvietė naujo reiškinio – roko raidą ir formavo roko kultūrą.
Tie metai buvo ir vienas ilgas roko žygis savęs įteisinimo link. Kaip ne tik legalios, bet ir vertingos veiklos.
Panašu, kad tame pačiame kelyje rokas yra ir dabar. Iš diskusijų, virusių 1986–1989 m. spaudoje, atrodo, kad problemos identiškos. Skirtumas toks, kad tada apie jas kalbėta, o dabar tylima. 1988 m. Kauno roko klubo prezidentas Arvydas Linartas sakė: „Kad jaunimo muzika tobulėtų, reikia normalios kultūrinės situacijos: įrašai, konkursai, spauda, televizija, radijas, gastrolės, klubai, diskotekos, hitų paradai“ („Nemunas“, nr. 6). Kiek iš išvardytų dalykų turime šiandien?
Ironiška, kad po dvidešimties nepriklausomybės metų roko situacija Lietuvoje yra kebli. Tikrasis roko kultūros dydis, kokybė ir reikšmė žinoma tik tai auditorijai, kuri pati tame dalyvauja – groja, kuria, bendrauja tarpusavyje. Žino, kur ieškoti informacijos, domisi naujienomis, seka renginius ir – pažįsta vieni kitus iš matymo. Plačiau žinia pasklinda nebent atsitiktinai. Komercinis radijas, atrodo, apie roko muziką išvis nėra girdėjęs – tai tebelaikoma jokio komercinio potencialo neturinčiu pogrindžiu, reikalingu nedideliam būreliui vilniečių. Apie televiziją net nėra ko šnekėti – nerodoma nė viena muzikinė laida. Apskritai, ir radijas, ir televizija atstovauja „kelių į žvaigždes“ kultūrai, su muzika neturinčiai nieko bendra. Roko muzikos kritika egzistuoja tik internetinėje erdvėje – skaitoma vėlgi tų pačių, suinteresuotų žmonių. Muzikinio periodinio leidinio idėja jau ne vieną kartą laidota.
Dauguma kaltę verčia pinigams. Maža profesionalių grupių, nes muzikos instrumentai brangūs, nes nėra kur repetuoti, nes įrašyti albumą brangu, nes groti tai, ką nori, gali, kol esi niekam neįsipareigojęs studentas. Net ir aktyviai kuriančios grupės, žinomos, galima sakyti, nemažam būriui žmonių, atsimuša į nežinojimą – ką daryti toliau. „Facebook“, „myspace“ ir kuo dažnesnis koncertavimas yra vienintelis kelias. Profesionalus vadybininkas roko grupėms yra tik iš pasakojimų pažįstama egzotika. Visa industrija, pinigai ir reklamos specialistai susitelkę ties pigaus popso gamyba.
Nepadedant žiniasklaidai, daugumos klausytojų išmanymas apie lietuvišką roko sceną yra paviršutinis, nes vienintelis būdas sužinoti – nueiti pasiklausyti į kokį belangiame rūsyje įsikūrusį barą. O kaip nueisi, jei niekur tai nereklamuojama? Ką jau kalbėti apie vyresniąją kartą, kuri nė nesiruošia į mažučius sausakimšus klubus klausytis ne pačios geriausios garso kokybės muzikos, – nieko keista, kad, jų nuomone, geras rokas Lietuvoje miręs ir jaunimas groja vien tai, kas rodoma per televiziją.
Ši spraga tarp visur transliuojamo beverčio šlamšto ir neprieinamo rimto pogrindžio yra sunkiausiai įveikiama. Nėra roko grupės ar aktyvaus lyderio, kuris sugebėtų būti tarp – neparsiduodamas sudomintų pogrindžiu plačiąsias mases, pritrauktų daugiau ir įvairesnės publikos. Nepabijotų nueiti į „Eurovizijos“ atranką ar padoresnį televizijos šou ir sugebėtų neišduoti savo įsitikinimų koncertuodamas pilnutėlėms salėms.
Ši knyga nėra lietuviško roko istorija, senų ar naujų grupių apžvalga. Knyga ne apie roko muziką, kuri buvo, yra ir bus Lietuvoje, bet apie roko kultūrą. Apie bendraminčių, organizacijų, žiniasklaidos tinklą, kurio iš dangaus niekas nenuleis. Jam sukurti reikia iniciatyvos, drąsos rizikuoti, pastangų, o dažnai ir paramos. Prieš dvidešimtį metų būtent toks tinklas buvo ryškus: didžiuosiuose miestuose steigėsi roko klubai, jie vienijo muzikantus ir organizavo roko festivalius, didieji dienraščiai spausdino roko renginių anonsus ir kritiškas recenzijas, roko muzika lygiomis teisėmis su popmuzika dalyvavo konkurse ir konkuravo topuose. Šiais laikais tokio masto organizacija kaip komjaunimas neįmanoma ir nereikalinga. Tačiau kalbėti apie kultūros politiką ir roko kultūrą – būtina.
Bevertė masinė kultūra, popsas linksniuojami net juos gaminančių žmonių. Atseit, nieko nepadarysi, jei lietuviams to reikia. Paplitęs požiūris, kad tie, kuriems reikia, patys atsirinks, taip pat yra ribotumo požymis. Kas ir kodėl nusprendė, kad rokas yra nepelninga saujelės neformalų veikla? Visame pasaulyje rokas nėra jokia alternatyva, jis parduodamas milijoniniais tiražais ir sutraukia didžiausius stadionus. Ir tai nereiškia, kad pogrindinis rokas ten išnykęs. Norintys visada gali lindėti rūsiuose ir garažuose, tačiau jiems turėtų būti sudarytos galimybės iš ten išlįsti.
Roko muzika niekada negimė iš pinigų ir paramos. Priešingai – ji atsirasdavo ten, kur sunkiausia, didžiausias nedarbas, neteisinga valdžia, vienatvė ir susvetimėjimas. Šias sąlygas Lietuva suteikti gali. Tačiau roko kultūros vystymąsi reikia remti kaip ir bet kurią kitą jaunimo iniciatyvą, skatinančią kūrybingumą, užimtumą, tarptautinius ryšius.
Roko pakilimai visada susiję su socialiniais, maištingais judėjimais, visuomenės krizėmis ir protestais. Rokas yra visuomenės būsenų veidrodis. Roko muzikos situacija atspindi šalies demokratijos lygį. Rokas visada skambėdavo ten, kur žmonės susivienydavo ko nors siekdami ir turėdavo aiškią socialinę poziciją, nuomonę, kurią drėbdavo į veidą neteisybei. Rokas skatina individualybę, mąstymą ir yra pagrindinis ginklas kovoje su masine kultūra, fasadinėmis vertybėmis, vartotojiškumu. Roko kultūra reiškia aktyvią pilietinę visuomenę. Jos nebuvimas – abejingumą.
Maištas prasideda nuo klausimo.
Emilija Visockaitė