Dieveniškių istoriniame regioniniame parke nuo seno tebegyva lietuviško kaimo idilė. Tik šiam regionui būdingas gatvinių kaimų fenomenas suformavo ypatingą kultūrinį kraštovaizdį. Čia iki šiol žydi „ažuoganėlės“, o žmonės gyvena „rūmuose“. „Iš svetur atvykstantys turistai nustemba, kad čia žmonės ne vaidina, o iš tikrųjų gyvena“, – juokiasi Dieveniškių istorinio regioninio parko grupės patarėja IRUTĖ EIDUKIENĖ.
Pasak jos, Dieveniškių istorinis regioninis parkas yra vienintelis Lietuvoje, tokį statusą įgijęs dėl savito ir unikalaus šio krašto etnokultūrinio palikimo: „Itin vertingi gyvi gatviniai kaimai su gerai išlikusia rėžine žemėvalda. Čia vyrauja kultūrinis kaimo kraštovaizdis, susiformavęs po XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykusios Valakų reformos.“
Poškonys, Rimašiai ir Žižmai
I. Eidukienė sako, kad tokių gatvinių kaimų regione gausu, o trys iš jų įtraukti į Lietuvos nekilnojamojo kultūros vertybių registrą: „Regioniniame parke jų yra 35, o visame krašte gerokai daugiau. Vien tik neilgoje juostoje tarp Poškonių ir Dieveniškių yra išsidėstę net trylika gatvinių kaimų, kurie sudaro atskiras tris arti vienas kito esančias grupes. Tokio kaimo išsidėstymo kitur Lietuvoje nepamatysite. Istoriniu, architektūriniu požiūriu vertingiausi yra trys – Rimašių, Poškonių ir Žižmų – gatviniai kaimai. Jie įrašyti į vertingiausių penkiolikos Lietuvos kaimų sąrašą, taip pat įtraukti į Lietuvos nekilnojamojo kultūros vertybių registrą.
Rimašių gatvinis kaimas įsikūręs kairiajame Gaujos upės krante ir vaizdingai atkartoja jos vingį. Seniausi paminėjimai apie kaimą siekia XVIII amžių. Tuomet kaimas priklausė Daubutiškių dvarui, kaime iš viso buvo septynios sodybos. Visa žemė buvo padalinta į tris laukus, laukai į gabalus, o gabalai į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą: Plačiosios, Siaurutės, Kamša, Dvarnos. Tai padėjo puikiai orientuotis tarp daugybės rėžių laukuose.
Poškonių senumą liudija archeologiniai paminklai. Seniausias dokumentas, minintis Poškonis – 1713-ųjų dvaro inventorius, kuriame nurodoma, kad kaime yra penkios sodybos, kitaip tariant, penki kiemai ar penki ūkiai. Viena iš kaime gyvenusių šeimų pavardžių – Poškonis. Greičiausiai ir pats kaimelio pavadinimas kilo nuo šios pavardės. Ilgainiui keitėsi tiek gyventojų, tiek sodybų skaičius, be abejo, kito ir kaimo valdomos žemės plotas. Sovietmečiu Poškonys tapo centrine kolūkio gyvenviete, todėl tvoros buvo atitrauktos arčiau sodybų, gatvė praplatinta ir išlietas asfaltas. Šiuo metu Poškonys yra seniūnijos centras. Iki šiol vertinga senoji Poškonių kaimo gatvė, kurioje kažkada ir pradėjo kurtis pats kaimas.
Žižmų kaimas įsikūręs tarp Gaujos upės intako Berželio ir šiaurinėje pusėje esančios aukštumos. Seniausiame Žižmų kaimą menančiame dokumente 1737 metais minima, kad kaime yra septyni ūkiai, gyvena septynios šeimos. XVIII amžiaus pabaigoje sodybų skaičius gan stipriai išaugo, ir jau 1907-aisiais Žižmų kaime buvo net 53 sodybos, gyveno beveik 300 gyventojų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Žižmuose veikė „Ryto“ draugijos palaikoma keturių klasių pradinė mokykla, Šv. Kazimiero draugijos skyrius ir lietuviška skaitykla.“
Viena gatvė
Pasak I. Eidukienės, sodybos kūrėsi pagal tam tikrą tvarką. Vienas svarbiausių Valakų reformos padarinių – kaimų pertvarkymas. Įvedama trilaukės rėžinė sistema turėjo nustatyti prievolių dydį ir įtvirtinti trilaukės sėjomainos ciklą. Prievolių (mokesčių) dydis buvo susietas su žemės dydžiu – tai viena priežasčių, lėmusių tokį sodybų išsidėstymą.
Visus sodybų architektūros ir apstatymo principus galima išvysti ir dabar. Kaimų išskirtinumą lemia tai, kad kaimas yra viena gatvė: „Gatvė yra pagrindinė kaimą jungianti ašis. Kaimas yra būtent viena kaimo gatvė, ir ne daugiau. Pas mus daugiausia susiformavęs tipinis vienpusis užstatymas, kai namai yra užstatyti iš vienos pusės. Rimašiuose taip nutiko dėl to, kad kitoje gatvės pusėje plytėjo klampi pelkė, nebuvo galimybės ten statyti namų.
Rėžiai galėjo būti nuo 15 iki 25 metrų pločio ir nusidriekti net iki pusės kilometro. Tai labai ilgi ir siauri rėžiai. Turime ir sudvigubintų sodybų pavyzdžių, kai viename kieme pastatų daugiau nei vienoje sodyboje – du gyvenamieji namai, du tvartai ir du kluonai. Jei matome tokią sodybą, galime spėti, kad ten greičiausiai gyvena giminingos šeimos. Kuriantis kaimams iš pradžių tie rėžiai buvo didesni, platesni, bet laikui bėgant šeimos skaldėsi, vaikai paveldėjo tėvų žemę ir rėžius dalino kiek įmanoma išilgai. Dėl to jie labai susiaurėjo, bet jų ilgis išliko toks pat.“
Išskirtinė architektūra
I. Eidukienė pasakoja apie gatviniams kaimams tipinę architektūrą ir sodybų apstatymą: „Namai turėjo būti statomi galu į gatvę. Vieta, kur stovėjo sodybos trobesiai, buvo vadinama atšlaimu. Gyvenamieji namai buvo ręsti iš eglinių ar pušinių rąstų, galuose juos dažniausiai suneriant į sąsparas. Šalia gyvenamojo namo – švarusis kiemas, toliau tvorele atitveriamas ūkinis kiemas, dar kitaip mūsų krašte vadinamas kluoniena.
Rėžiai nebuvo dideli, todėl žemę reikėjo taupyti. Buvo statomi tik būtiniausi ir reikalingiausi gyvenimui ir ūkiui statiniai – gyvenamasis namas, toliau už jo tvartas, o sodybos suplanavimą gilumoje baigdavo masyvūs statiniai – kluonai. Dažnai tvartą su namu sujungdavo po vienu stogu, tačiau įėjimas į abu pastatus būdavo per lauką. Tokį statinį vadindavo rūmais. Žemę taupydavo, pasodindavo vieną kitą vaismedį, tačiau gėlių darželis puošdavo kiekvieną sodybą ir būdavo įrengiamas tarp gyvenamojo namo ir gatvės. Dar kitaip gėlių darželį čia vadindavo ažuoganėle.
Stogus dengdavo šiaudais, vėliau juos pakeitė medinės drankos, kurių ir dabar dar galime pamatyti. Svirneliai su priesvirniu nedideli, kvadratinės formos. Dažnai svirnai būdavo su dvigubais stogeliais. Tokiu būdu buvo apsisaugoma nuo vagių, nes svirne buvo įrengiami aruodai, saugomos maisto atsargos, drabužiai.
Dažniausiai būdavo puošiama nuo gatvės fasadinė namo pusė. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas langams – ne veltui sakydavo, kad langai yra namų akys. Langai būdavo nedideli. Sakydavo, kad net žmogus pro juos pralįsti negalėdavęs. Vėliau jie buvo praplatinti, nes norėjosi gyventi šviesoje. Šiandien vaikščiodami po gatvinius kaimus galime pasigrožėti išlikusiais senoviniais namų apvadais, jų ornamentais.
Kaimams visada būdinga labai daug tvorų. Pačios dailiausios, gražiausios tvoros būdavo prie gatvės, dažnai nusmailėjančios, galėjo imituoti pumpurėlį. Eglinių pynučių tvoromis aptverdavo daržus, gėlių darželius. Ganyklos dažniausiai būdavo tveriamos kartimis.
Statant namus didelis dėmesys buvo kreipiamas prietarams. Ruošiant medžiagą, kertant medžius buvo stengiamasi tai daryti per mėnulio pilnatį, nes buvo tikima, kad tada klestės šeimininkų ūkis, nekris gyvuliai, paukščiai. Statybas taip pat stengtasi pradėti per pilnatį, geriausiai porinę savaitės dieną, o tinkamiausia diena būdavo antradienis. Statyti pradėdavo nuo gerojo namo kampo – tai geriausiai apšviesta pietinė namo pusė.“
Gatviniai kaimai šiandien
Paklausta, kaip dabar kaimuose gyvena žmonės, I. Eidukienė neslepia apmaudo, kad kaimai tuštėja: „Pavasarį klausiau vienos Rimašių kaimo gyventojos, kiek čia jau jų beliko, tai ji taip gražiai atsakė – peržiemavojo tik vienuolika dūšelių. Žižmų kaime kažkada buvo ir daugiau kaip 300 gyventojų, dabar jų belikę dešimt kartų mažiau. Kaimai nyksta, nes jaunimas į kaimus tiesiog negrįžta.“
Nors kaimeliuose gyventojų mąžta, visgi lankytojų istorinis regioninis parkas sulaukia nemažai. „Kartais išgirstam, kad vien dėl gatvinių kaimų verta atvažiuoti į Dieveniškių istorinį regioninį parką. Pirmiausia lankytojai atvažiuoja į Poškonis, į lankytojų centrą, gauna visą reikalingą informaciją ir keliauja apžiūrėti objektų. Gan dažnai jie sugrįžta išreikšti savo susižavėjimą išlikusiais kaimais. Lankytojai stebisi, kad jie yra ne ekspoziciniai, o gyvi, juose gyvena žmonės.
Kviečiame atrasti tiek Dieveniškių krašte, tiek istoriniame regioniniame parke esančias unikalias kultūros paveldo vertybes, išlikusius gatvinius kaimus, pasigrožėti gamta. Tai yra ypatingai saugoma teritorija. Atvykdami čia būtinai su savimi turėkite asmens tapatybės dokumentą“, – kviečia ir primena I. Eidukienė.
Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Susiję:
The post Vienoje gatvėje – autentiškų sodybų neekspozicinis gyvenimas. Gatvinių kaimų fenomenas appeared first on Bernardinai.lt.