Tikėjimas I
 |
Šioje dalyje kalbėsiu apie tai, ką krikščionys vadina tikėjimu. Bendriausiais bruožais kalbant, krikščionys žodžiui "tikėjimas" teikia dvi reikšmes, arba yra du jo vartojimo lygiai. Juos aš ir ketinu apžvelgti.
Pirmąja prasme – tai paprasčiausias tikėjimas, priimantis krikščioniškas tiesas arba besilaikantis jų. Tai labai paprasta. Bet žmones stebina, – bent jau stebino mane patį, – kad krikščionys tikėjimą laiko dorybe. Ir aš klausdavau savęs: kokia gi tai dorybė, kas gi čia moralaus ar amoralaus, kad kai kuriais teiginiais tikima, o kai kuriais ne? Akivaizdu, sakydavau aš, kad sveiko proto žmogus priima ar atmeta kokį nors teiginį ne todėl, kad jis taip nori ar nenori, bet todėl, kad šis jam atrodo geras arba blogas. Jei asmuo, vertindamas teiginį, apsirinka, nereiškia, kad jis blogas žmogus, bet kad jis nelabai protingas. Bet būtų iš viso kvaila, jei jis, manydamas, jog visiems akivaizdus dalykas yra blogas, vis tiek bandytų prisiversti juo tikėti.
Tokios nuomonės laikyčiausi ir šiandien. Bet vienas dalykas, kurio nesupratau (to iki šiol nesupranta daugelis žmonių), buvo štai koks. Aš maniau, kad jei sykį žmogaus protas yra priėmęs kokią nors tiesą, jis automatiškai laikysis jos, nebent atsirastų kokia rimta priežastis ją pakeisti. Tai yra, aš buvau įsitikinęs, kad žmogaus protas visiškai pavaldus logikai. Tačiau taip nėra. Pavyzdžiui, nors logika man sako, kad anestetikai negali manęs uždusinti ir kad prityrę chirurgai nepradės operacijos tol, kol tvirtai neįsitikins, jog tikrai nieko nejaučiu, tačiau jiems guldant mane ant operacinio stalo ir dedant tą baisią kaukę ant veido, mane lyg vaiką suima paniška baimė. Pradedu galvoti, kad galiu uždusti, baiminuosi, kad jie ims mane pjaustyti anksčiau, negu prarasiu sąmonę. Kitaip tariant, aš prarandu tikėjimą anestezija. Prarandu jį ne todėl, kad logika stipresnė už tikėjimą; atvirkščiai, kaip tik mano tikėjimas yra pagrįstas logika. Iš tiesų, viskas tėra mano vaizduotė ir jausmai. Kova vyksta tarp tikėjimo ir proto iš vienos pusės ir emocijų bei vaizduotės iš kitos.
Aš buvau įsitikinęs, kad žmogaus protas visiškai pavaldus logikai. Tačiau taip nėra.
Pamąstę surastumėte begales tokių pavyzdžių. Tarkime, kad žmogus žino, ne sykį jau yra patyręs, kad jo pažįstama daili mergina yra melagė, negalinti išlaikyti paslapties, ir kad ja pasitikėti negalima; tačiau vėl būdamas kartu su ja, jis kaipmat praranda tikėjimą šiuo nedideliu žinojimu, pradėdamas galvoti "gal šį sykį ji bus kitokia", ir dar kartą apsikvailina, patikėdamas jai tai, ko patikėti negalima. Jo jutimai ir emocijos sugriovė tikėjimą tuo, ką jis tikrai žinojo.
Arba įsivaizduokime berniuką, besimokantį plaukti. Protu jis suvokia, kad žmogaus kūnas, vandenyje neprilaikomas, nebūtinai ims skęsti: juk šimtus kartų yra matęs plaukiančius žmones. Bet ar jis tuo tikės, kai jo mokytojas paleis jį vieną laikytis vandenyje? O gal jis staiga nustos tuo tikėjęs ir persigandęs ims skęsti?
Tas pats nutinka su krikščionybe. Aš visai nerekomenduoju asmeniui, kurio visi protingi argumentai kalba prieš krikščionybę, ją priimti. Tai nėra kelias į tikėjimą. Galėčiau papasakoti, kas šiam žmogui nutiktų per kelias ateinančias savaites. Atėjus laikui, jį pasiektų blogos naujienos, nenumatyti rūpesčiai, gal tektų jam apsigyventi tarp daugybės netikinčių žmonių, ir staiga prieštaringi jausmai imtų atakuoti jo tikėjimą. Gal ateitų momentai, kai jis įsigeistų moters, užsinorėtų pameluoti ar pasijustų pernelyg savimi patenkintas, o gal susidarytų palankios aplinkybės ne visai doru būdu užsidirbti šiek tiek pinigų: akimirkos, kai visai paranku galvoti, jog krikščionybė nėra teisi. Ir vėl su nauja jėga imtų pulti geismai ir abejonės.
Aš nekalbu apie tuos atvejus, kai prieš krikščionybę iškyla naujų svarių argumentų. Būtina žiūrėti į juos visu rimtumu, ir tai visai kas kita. Kalbu apie tą metą, kai susidaro priešiška krikščionybei nuotaika.
Tikėjimas tąja prasme, kuria čia vartoju šį žodį, yra menas nekeisti savo supratimo apie sykį protu priimtus dalykus, kokia bebūtų nuotaika. Nes nuotaikos keičiasi, nepriklausydamos nuo požiūrio, kurį yra priėmęs jūsų protas. Tai žinau iš patirties. Ir nors esu krikščionis, kartais mano nuotaika būna tokia, jog viskas atrodo neįtikėtina. Bet kai buvau ateistas, būdavo nuotaikų, kai krikščionybė atrodė gąsdinančiai teisi. Tokios nuotaikos, sukylančios prieš tikrąją jūsų esmę, neišvengiamos. Štai kodėl tikėjimas yra tikra dorybė: kol neišmokote suprasti savo nuotaikų kilmės, nebūsite nei geras krikščionis, nei geras ateistas, o tik nepastovumu pasižymintis asmuo, valdomas oro permainų ir virškinimo. Pagaliau tikėjimas yra įgūdis, kurį reikia lavinti.
Pats pirmas žingsnis yra pripažinti tiesą, kad jūsų nuotaikos kinta. Kitas – pasirūpinti, jei vis tik priėmėte krikščionių tikėjimą, kad ilgesnį laiką kasdien skirtumėte laiko krikščioniškoms tiesoms apmąstyti. Nes kasdieninės maldos, religiniai skaitymai ir bažnyčios lankymas yra būtina krikščioniško gyvenimo dalis. Reikalingas nuolatinis priminimas to, ką tikime. Savaime nesilaiko nei šis tikėjimas, nei kuris kitas. Tikėjimui reikia maisto. Išegzaminavus šimtą žmonių, praradusių tikėjimą krikščioniškomis tiesomis, būtų įdomu sužinoti, kiek iš tikrųjų tokių, kurių elgesį nulėmė sąžiningai keliami klausimai? Gal dauguma jų buvo tarsi kokios nematomos srovės paprasčiausiai nunešti į šalį?
Dabar norėčiau apžvelgti tikėjimo klausimą aukštesniąja prasme. Tai pats sunkiausias iš visų dalykų, kuriuos teko iki šiol aptarti. Man būtų patogiausia jį pateikti per nusižeminimo sąvoką.
Atmenate, esu sakęs, kad pirmasis žingsnis prie nusižeminimo žengiamas pripažįstant savo išdidumą. Noriu pridurti, kad kitas žingsnis – pabandyti įgyvendinti krikščioniškas tiesas. Bet skirti tam tik savaitę per maža, nes pradžioje visados viskas einasi lyg sviestu patepta. Reiktų šešių savaičių. Per šį laikotarpį, nors ir gali tekti sugrįžti prie to lygio, nuo kurio pradėjome, sužinotume nemažai tiesos apie save.
Nė vienas nežino, koks jis pats blogas, kol iš visų jėgų nepabando būti geras. Kažkodėl paplitęs kvailas požiūris, kad geri žmonės nepažįsta pagundų. Tai akivaizdus melas. Tik tie, kurie gundomi bando priešintis, žino, kokia tai baisi jėga. Todėl ir galite suprasti, kad ne pasiduodami, o kovodami sužinote, kokia galinga priešų armija. Bandydami eiti prieš vėją, o ne pavėjui, patiriate, koks jis gali būti stiprus. Žmogus, kuris pasiduoda pagundai nepraėjus penkioms minutėms, taip ir nesužino, kas būtų įvykę pakentėjus valanda ilgiau. Štai kodėl blogi žmonės taip mažai žino apie blogį. Nes visados užleisdami jam kelią, jie nugyveno saugų gyvenimą.
Mes taip ir nesužinosime, kokią potenciją turi blogis, esantis mumyse, kol nepabandysime jo įveikti. Kristus – vienintelis žmogus, kuris niekados nepasidavė gundomas, žmogus, vienintelis iki galo žinantis, kas yra gundymas, – vienintelis tikras realistas. Ir labai gerai.
Pagrindinis dalykas, kurio išmokstame, bandydami gyventi pagal krikščioniškas tiesas, – tai pralaimėti. Minties, jog Dievas buvo mums parengęs egzaminą, per kurį pasistengus galima gauti gerą pažymį, tenka atsisakyti. Ir jei mums buvo kilusi idėja, kad pavyks sudaryti tam tikros rūšies sandėrį su Dievu – jei tik gerai įvykdysime savo pažadus, Dievas, laikydamasis teisingumo, bus priverstas įvykdyti savuosius, – jos taip pat turėsime atsisakyti.
Pagrindinis dalykas, kurio išmokstame, bandydami gyventi pagal krikščioniškas tiesas, – tai pralaimėti.
Manau, kad kiekvienas, kurio tikėjimas į Dievą dar tebėra miglotas, jau prieš tapdamas krikščionimi turėjo savo mintyse tam tikrą įvaizdį apie egzaminą arba sandėrį. Tačiau susidūrimas su tikra krikščionybe turėtų visų pirma išsklaidyti bet kokį panašų vaizdinį. Kai kurie žmonės, pajutę, kad ši jų idėja sudaužyta į šipulius, nusivilia krikščionybe ir iš jos pasitraukia. Atrodo, jie manė, kad Dievas mąsto labai ribotai. Tuo tarpu Jis žino viską, kas vyksta mumyse. Vienas iš esminių dalykų, dėl kurių egzistuoja krikščionybė – tai sudaužyti šią idėją į smulkiausius gabalėlius. Dievas laukė akimirkos, kada jūs pagaliau suvoksite, kad čia kalbama ne apie balus per egzaminą, o Jis pats nėra nieko jums skolingas.
Po to eina kitas atradimas. Kiekvienas jūsų sugebėjimas, kaip antai mąstyti arba judinti galūnes, yra jums duotas Dievo. Jeigu jūs paskirtumėte kiekvieną savo gyvenimo akimirksnį išimtinai Jam, net ir tada vargu ar atsirastų kas nors, kas iš tiesų nebūtų Jo. Į ką panašus žmogus, kuris kalba, kad jis kažką darąs dėl Dievo arba ką nors aukojąs Dievui? Tai iš tikro panašu į vaiką, kuris ateina pas tėvą ir sako: "Tėti, duok man šešis pensus, kad nupirkčiau tau gimimo dienai dovaną". Žinoma, tėvas duoda, ir jam malonu gauti iš vaiko dovaną. Ir visa tai labai gražu ir teisinga, bet tik kvailys manys, kad šiuo sandėriu ką nors pelnė tėvas. Kai žmogus pagaliau supranta šiuos du dalykus, Dievui kelias atviras. Tik tada iš tikrųjų prasideda gyvenimas. Dabar žmogus pabudęs. Todėl metas pradėti kalbėtis apie tikėjimą antrąja prasme.
B.d.
"Prizmė" 97/2 (ištrauka iš Mere Christianity, vertė Vitalija Norvilienė)
