 |
| Knygos Su smurtu susidūrus viršelis |
Pokalbis su Bernardinai.lt redaktoriumi ir Bernardinai.lt bibliotekos iniciatoriumi Andriumi Navicku. Kalbina Jurga Lūžaitė- Kajėnienė.
Tikėjimo metus Bernardinai.lt biblioteka pradėjo išleisdama vokiečių vienuolio ir teologo Jonathano Düringo knygą „Su smurtu susidūrus: krikščioniškieji savigynos principai“. Kodėl būtent ši knyga?
Šių laikų pasaulyje labai svarbu skirti laiko planavimui, apgalvojimui to, kaip vieną ar kitą idėją įkūnyti. Gyvename labai triukšmingu visomis prasmėmis laiku, dažnai išsidraikome įvairiomis kryptimis ir nėra paprasta apie sumanymus ne tik kalbėti, bet ir juos įgyvendinti. Todėl svarbu susidėlioti prioritetus ir apgalvoti žingsnius, kaip realizuoti idėjas. Tačiau sakoma, jog žmogaus planai Dievui kelia juoką. Svarbu stengtis tą juoką išgirsti ir išdrįsti trūks plyš nesilaikyti susigalvotos schemos, o būti atviram iššūkiams.
Visa tai pasakoju todėl, kad dar prieš pusmetį nė neplanavome leisti būtent šios knygos. Svajojau atrasti laiko antrajai knygai apie priklausomybes, rūpi išleisti unikalų Dievą kalėjime sutikusio kalinio dienoraštį, galvoje sukasi ir kiti leidybiniai planai, tačiau teko juos atidėti ir imtis knygos, kuri, mano įsitikinimu, ypatingai aktuali čia ir dabar.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Bernardinai.lt bičiulė Lolita Panzer, gyvenanti Vokietijoje, atsiuntė išverstą tekstą ir pasidžiaugė, jog turi autoriaus leidimą jį išleisti lietuviškai. Buvome skelbę kelis benediktino J. Düringo darbų fragmentus anksčiau, tad apsidžiaugiau gavęs vertėjos „siuntinį“, galvodamas, jog gal kada atrasiu laiko pagalvoti apie šios knygos leidybą.
Vasarą, per atostogas turėjau progos perskaityti vertimą ir tiesiog pribloškė suvokimas, kokia ši knyga aktuali dabarties Lietuvai.
Pirmiausia, turime itin mažai knygų, kuriose apie žmogaus laikyseną smurto akivaizdoje kalbama vaisingai derinant įvairias perspektyvas, susitelkiant ties žmogaus orumo samprata. Man labai patiko J. Düringo paprasta, bet labai įtaigi kalba – nepiktnaudžiaujama jokiais specialiais terminais, o problemos nėra „vyniojamos į vatą“. Kai perskaičiau rankraštį, pirmoji mintis buvo – tai geriausia mano skaityta pal. Jurgio Matulaičio šūkio „nugalėkime blogį gerumu” išsklaida.
Rudens pradžioje malonia staigmena tapo mūsų internetinio dienraščio skaitytojo Žilvino Petrausko, kurio tiesiogiai nepažįstu, elektroninis laiškas, siūlantis pagalbą leidžiant kurį nors mūsų leidinį. Tada jau galutinai supratau, kad tai ženklas, jog reikia koreguoti kitus planus ir imtis J. Düringo, nes nieko geresnio Tikėjimo metų pradžiai negalėsime pasiūlyti.
Kaip rašo Benediktas XVI, žengiant pro tikėjimo vartus, labai svarbu ugdyti mūsų širdies atvirumą Viešpaties malonei. Mūsų širdis labiausiai sukietina būtent smurtas ar jo grėsmė, kurią jaučiame iš aplinkos. Įsibauginęs žmogus net į Gerąją Naujieną neretai pradeda žvelgti, kaip į dar vieną smurto veiksmą. Svarbi nūdienos problema yra ir keistas įsitikinimas, kad krikščionis turi būti pasyvi auka, o krikščioniškas atsakas į blogį tėra susigūžęs abejingumas ir bejėgiškumo jausmas. J. Düringas tvirtina, kad krikščionis neturi perimti nei budelio, nei aukos laikysenos.
Prieš įdėmiau pažvelgiant į knygos turinį, trumpai pristatykite autorių.
Dvasininkas, sielovadininkas, pedagogas, teologijos mokslų daktaras ir aikido meistras benediktinų vienuolis J. Düringas gyvena Vokietijoje. Jam kiek per penkiasdešimt, tačiau, kiek žinau, puikiai atranda bendrą kalbą su jaunimu, yra populiarus paskaitininkas. Nesunku suprasti kodėl jauni žmonės jo paskaitas ar knygas mėgsta – jos labai sąžiningos, be gudravimų, noro arogantiškai mokyti.
Deja, apie J. Düringą esu tik skaitęs ir girdėjęs kitų žmonių atsiliepimus. Pats nesu jo sutikęs, nors, beje, turiu vilties bent trumpam jį pasikviesti į Lietuvą, čia surengti bent kelias jo viešas paskaitas.
Kiek nustebino tai, kad teologas ir vienuolis praktikuoja aikido – ar tai neatveria kelio pavojingai pasaulėžiūrinei mišrainei?
Jei J. Düringas teigtų, kad aikido yra svarbus priedas prie krikščionybės, tai iš tiesų galėtume kalbėti apie pasaulėžiūrinę mišrainę. Tačiau J. Düringas veikiau akcentuoja, kad aikido praktikavimas jam leidžia geriau suprasti tiek ankstyvųjų krikščionių vienuolių praktikas, tiek garsųjį Kalno pamokslą. Pavyzdžiui, J. Düringas cituoja vieną aikido mokytoją, kuris sakė: „Jei nesitreniruoju vieną dieną, tai pastebiu tik aš pats. Jei nesitreniruoju dvi dienas, tai pastebi mano draugas. Jei nesitreniruoju tris dienas, tai pamato mano priešas.“ Šis požiūris labai praturtino paties J. Düringo santykį su Evangelija. Negalima nė minutes liautis praktikuoti sekimo Jėzumi. Būti krikščionimi – tai vidinė principinė laikysena, kuri tampa neveiksminga, jei jos aktyviai nepraktikuojame.
Grįžkime prie knygos – kodėl šiandien svarbu kalbėti apie smurtą?
Tikrai sutinku su J. Düringo teiginiu, kad vienas labiausiai jaudinančių klausimų šiandien – kaip turėtume elgtis smurto akivaizdoje? Ypač, jei esame tikintys žmonės ir skaitome Naujajame Testamente esantį raginimą atsukti smurtautojui kitą skruostą, neatsakyti piktu į piktą. Ar iš tiesų nenoras gintis reiškia nesugebėjimą apsiginti? Ar krikščionybė skiepija bejėgiškumo jausmą? Ne mažiau svarbus klausimas – kodėl patys krikščionys neretai elgiasi labai agresyviai, puola kitus – iš kur kyla toks aršumas?
Mano galva, kai šiandien keliame smurto klausimą, turime jį apmąstyti iš įvairių pusių, nes vienose situacijose susiduriame su iš išorės ateinančiu smurtu, kitose – iš vidaus. Vienose situacijoje mes tampame smurto aukomis, kitose – patys smurtaujame. Tad svarbu neišleisti iš akių ir klausimo – kaip suvaldyti polinkį smurtauti, kurio taip nesinori pripažinti. Tačiau kaip praktiškai nugalėti blogį gerumu? Perskaičius J. Düringo knygą, tai tampa kiek aiškiau.
Gal galite pasidalinti šiomis mintimis?
Pateiksiu tik keletą citatų. „Vis iš naujo įsitikinu, kad kiekvieną kartą, kai nesipriešindamas sutinku nemalonų įvykį, atsiranda ir jėgų su šiuo nemalonumu susidoroti. Kai tik tokį nemalonumą atmetu ir protestuoju, kodėl tai atsitiko būtent man, protestuodamas prarandu jėgas, kurios būtų pravertusios situacijai išspręsti. Skųsdamasis sunkumais jų neįveikiu, bet tik juos dauginu.“ Kita svarbi citata: „Jėzus moko, kad mums nebūtina į smurtą atsakyti smurtu. Tu jokiu būdu nesi įpareigotas dar padidinti kito žmogaus tamsą. Vietoj to Jėzus siūlo: spinduliuok į aplinką ne tamsą, bet šviesą, Ne neapykantą, bet meilę. Dievo gyvybinis poreikis yra laiminti. Leisk Dievui laiminti per tave.“
Galėčiau cituoti kad ir visą knygą. Esmė ta, kad krikščioniškas atsakas į smurtą nėra nei drungnas abejingumas, nei nirtulingas smogimas atgal. Blogio įveikimas gerumu nėra deklaracija, bet kasdienė praktika, kuri reikalauja ir konkrečios nuostatos, ir įgūdžių, kurie atsiranda iš tiesų praktikuojant tikėjimą, t.y. vėl ir vėl leidžiant Gerajai Naujienai keisti mūsų gyvenimą. Turime ne tiek meilės laukti, kiek meilę sėti.
Perfrazuojant J. Düringą, smurtas – tai ne stiprybės, bet silpnumo, sužeistumo padarinys. Todėl svarbiausia smurto prevencija – tai žmogaus orumo puoselėjimas. Mes vis labiau klimpstame į smurto pelkę todėl, kad nepaisome žmogaus orumo, negerbiame nei savęs, nei kitų, žmogų pavertėme įrankiu, pamiršdami, kad kiekvienas esame unikalus Dievo atvaizdas.
Sakote, kad smurtas – tai silpnumo išraiška, tačiau panašu, kad prieš krikščionybę šių laikų pasaulyje telkiasi galingos jėgos, norinčios ją sunaikinti?
Pradėsiu vėl nuo J. Düringo citatos: „Žinokime, kad tikras gyvenimas turi teisę trukdyti. Kas iš tikrųjų gyvena, tam neteisybė trukdo. Kas iš tikrųjų gyvena, tas trukdo neteisybei.“ Kai krikščionybė nustoja trukdyti pasauliui, tampa pernelyg patogi, tai nėra pergalė, bet veikiau pralaimėjimas ir tai būtina įsidėmėti.
Na, o vis stiprėjantis puolimas prieš krikščionybę liudija, jog nuo Dievo pabandęs pabėgti žmogus netampa nei laimingas, nei laisvas, tik piktas ir agresyvus. Absurdiška, kad šiandien bandoma pavaizduoti krikščionybę kaip grandines, kurias turime numesti. Tiesa, turime paklausti savęs, o kaip mes patys priimame sekimą Jėzumi – ar kaip gyvybės kelią, kuriuo eidami tampame vis gyvesni, ar kaip niūrią pareigą, kuri vargina, bet baisu jos nepaisyti?
Beje, J. Düringas atkreipia dėmesį į kitą svarbų dalyką – didesnė problema yra ne su tais, kurie klysta, kiek su teisuoliais, kurie įsijaučia į taisyklių žinovų vaidmenį. Jėzų nuteisė fariziejai, kaip šventvagį. Deja, bet visais laikais ir visose visuomenėse, pasak J. Düringo, galingieji linko ir linksta palaužti savarankiškus žmones, kurie nesileidžia manipuliuojami ir pajungiami galingųjų tikslams. Itin svarbu, jog mes, krikščionys, nuolat darytume sąžinės patikrinimą ir reaguotume į bet kokią pastangą „sudrakonėti“.
Tai J. Düringo knyga skirta pirmiausia krikščionims, ar tiems, kurie nori geriau suprasti krikščionybę?
Visos geros knygos skirtos kiekvienam žmogui, tačiau idant jos pasiektų skaitytojų širdis, jos turi būti pasiruošusios priimti kito žmogaus patirtį ir įžvalgas. J. Düringo knyga skirta kiekvienam, kuriam rūpi klausimas – kas aš esu, kur keliauju ir kaip turėčiau reaguoti į kelyje pasitaikančius iššūkius? Kiekvienas krikščionis yra tiesos piligrimas, o ne ekspertas. J. Düringo knyga gali padėti kiekvienam tapti geresniu krikščionimi. Ar ji gali būti svarbi ne krikščioniui? Taip, jei tik jis nori klausti ir klausytis.
O Jūs pats ko išmokote iš knygos?
Aš šią knygą nuosekliai perskaičiau tris kartus, Dar keliasdešimt kartų varčiau, vis iš naujo perskaitydamas kelis sakinius ar puslapius. Kiekvieną kartą ji man atskleisdavo ką nors naujo. Perskaityta mintis sužėrėdavo naujomis prasmėmis. Mano įsitikinimu, tai svarbus tikrai geros knygos bruožas.
J. Düringo knyga, be kita ko, priminė tiesą, kad pernelyg skubame, neturime laiko gerai įsižiūrėti į pasaulį, kuriame gyvename, įsižiūrėti vienas į kitą, neturime laiko pabūti su savimi, pagaliau, su Dievu kalbamės tik paknopstomis. Visa tai, pasak J. Düringo, yra pagarbos ir orumo erozijos ženklas.
Nenoriu skubėti atsakyti ir į Jūsų klausimą „Ar jau kažko išmokau?“ Gal veikiau tik mokausi. Iš lėto, nes visi tikri dalykai noksta lėtai. J. Düringas labai gražiai įvardija, kad mes pernelyg persismelkę „atostogų“ mentaliteto ir atpratome stengtis. Norime per lengvo gyvenimo ir, deja, tai veda prie vis didesnio dvasinio išglebimo.