Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“
Viešpats atsakė: „Koks užvaizdas tiek ištikimas ir sumanus, kad šeimininkas galėtų jį paskirti vadovauti šeimynai ir savo metu ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visos nuosavybės. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti', ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Šeimininkas jį žiauriai nubaus, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino šeimininko valios, kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“.
Kiti skaitiniai: Ef 3, 2–12; Iz 12, 2–6
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Brilius
Apaštalo Petro klausimas, kuriuo jisai bando tarsi atsiriboti, o gal net ir išgelbėti kitus nuo atsakomybės, nuo nuplakimo, kuriuo Jėzus pagrasina nevykdantiems Dievo valios, nevykdantiems šeimininko įsakymo, netarnaujantiems Dievo meilei, savotiškai persikelia į mūsų dienas. Ir šiandien netrūksta panašių bandymų pasvarstyti apie atsakomybę: gal kalti kiti, gal tai buvo kitų pareiga, gal aš čia niekuo neįpareigotas ir nesu atsakingas?
Kiek šiandien vien politikos, istorijos srityje yra permesta tų atsakomybių rusams, sovietams, dar kažkam... Kas sudėtingiau, kas intelektualiau, kas paprasčiau. Tačiau niekas turbūt nepabandė ir kažin ar pabandys atskleisti kiekvieno atsakomybę tiek istoriniuose procesuose, tiek socialiniuose reiškiniuose, savo visuomenėje kiekvieno žmogaus ir visuomenės atžvilgiu. Todėl Kristus, atsakydamas Petrui, tiesiog praleidžia šį klausimą ir nebando ieškoti jokių organizacijų ar sambūrių, kurių kaip oro nepagausi, nenuteisi, nenubausi, bet visur vartoja asmeninius įvardžius: jis, jį, jam. Taigi šiandienos Evangelijoje tikrai nereikėtų užduoti šio klausimo. Ką, kam Jėzus rodo? Kam jis nori pranešti tą atsakomybės pilnatvę? „Jis, aš, kiekvienas“. Ir čia sakinys prasideda: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“.
Tad, mielieji, šiandienos laiku, šiandienos aplinkybėmis mums geriau būtų, jei nepateiktume tų klausimų, kurie kyla ne dėl nežinojimo, o dėl sąžinės nerangumo. Dabartinio laiko, šiuolaikinių technologijų akivaizdoje gal išties beprasmiška svarstyti, ar Dievo meilė, ar Dievo teisė pasiekia žmogų tik nuo gimimo, kai kalbame apie negimusiųjų žudymą? Ar Dievo pašaukimas žmogaus asmeniui, jo vardui, jo amžinybei prasideda tiktai nuo jo pilnametystės, kai gaunamas pasas, o ne nuo jo genetinio paveldo suformavimo Dievo planuose, per kuriuos jis perduoda informaciją arba formą jo kūnui, jo charakteriui ir jo savybėms?
Dabartinis laikas, pateikdamas šiuos klausimus, tiek pedagogikos, tiek medicinos, tiek kitų, su morale susijusių sričių atžvilgiu, iš tikro reikalauja sąžiningo atsakymo ne tuo požiūriu, kas kaip kam apsimoka, bet tuo požiūriu, kokia Dievo valia minėtų objektų, minėtų asmenų, minėtų subjektų atžvilgiu?
Ir tiktai sąžiningas, ir atsakingas kiekvieno specialisto, kiekvieno visuomenės nario, kiekvieno šeimos nario motinos, sūnaus, dukros, tėvo sprendimas ir atsakymas Dievui suteiks mums galimybę priimti iš jo dar didesnius, Viešpaties mums patikėtus turtus.
Šiandien, kai mes taip uoliai ir taip smarkiai susitelkiam prie to, kokius turtus mums patikės naujosios globalios bendruomenės, sąjungos, turėtume nepamiršti klausti – ar neprarasime Dievo pasitikėjimo, ir gavę milijonus, gal milijardus iš tų globalių organizacijų, galbūt Dievo akivaizdoje nebūsim verti patikėti net menkiausio skatiko.
Aš labiausiai bijau šioje mirštančioje tautoje, kad Dievas nustos mums patikėti mūsų pačių vaikus, nes jų vis mažiau. Ar tai netaps liudijimu, kad prarandame Viešpaties pasitikėjimą? Vis mažiau jis mums patiki tų, apie kuriuos yra pasakęs: „Kas priima bent vieną iš šių mažutėlių, mane priima“. Štai kodėl taip rūpi, kad šalia mums patikimų visuomenės, finansinių ar kultūrinių, materialinių, politinių vertybių ir turtų neprarastume vertės ir pasitikėjimo iš Dievo gauti Viešpaties meilės, jo malonės, gyvybės, tiesos, šviesos ir amžinybės turtus ir slėpinius.
„Mažoji studija“, laidos „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“ archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
