G. Norvilas - poetas ir vertėjas - yra išleidęs tris poezijos knygas, šiais metais viena jų pretenduoja tapti poezijos metų knyga. Tačiau visai neseniai Gytis parašė ir šį bei tą vaikams - tai smagios istorijos apie vėžlį Lionginą bei jo patiriamus nuotykius.
Siūlome ištrauką iš dar neišleistos knygos "Vėžlio Liongino kelias".
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Liongino kelionė
Kaip Lionginas, šiltų kraštų, stepių gyventojas, atsidūrė Lietuvoje, ganėtinai nutolusioje į šiaurę, pats Lionginas pasakoti nemėgo, nes kalbėti nebuvo jo mėgstamiausias užsiėmimas. Tai darė labai labai ir labai retai. Naujieji metai būna dažniau, – kaip kad juokaudavo Voras Voravičius. Tiesa, vėžlys kiekvieną dieną save tikindavo, jog tai padarysiąs – ištarsiąs bent kelis žodžius, pradės šnekėti dažniau, bet kiekvieną kartą pasirodydavo, kad aušinti burną nėra jokio reikalo. Tad nenuostabu, jog jo mylimiausias užsiėmimas, o gudriau tariant hobis, buvo tylėti. Ir tai visai suprantama, juk daug kalbėdamas gali išduoti visas paslaptis...
Lionginas buvo pats didžiausias jų pažinotas keliautojas – tranzuotojas – autostopininkas. Genamas nenumaldomo noro pamatyti šį tą daugiau, nei įkyrėjusius akmenis ir smėlį, ir šiek tiek atvėsti, iš savo tolimų šiltųjų kraštų patraukė į šiaurę.
Išties Lionginas svajojo pamatyti didžiulį ledkalnį, apie kurį atsitiktinai išgirdo šnekant į stepes žiemoti atskridusius paukščius. Tiesa, jis net neįsivaizdavo, kas yra tas ledkalnis, tik numanė, jog kažkas didelis, šaltas ir baltas. O ir kaip tu paaiškinsi, jei Lionginas savo gyvenime ledo nėra matęs, net paprasčiausio sniego. Šiaurė beprotiškai toli, – galvojo sau Lionginas, bet kad ji yra – neabejojo, o sumetęs, jog pėsčiomis, kad ir bėgdamas ristele, ją pasieks tik gilioje senatvėje, nusprendė keliauti pakeleivingomis mašinomis. Pats Lionginas prisimena, kad jo tėvelis buvo hipis, augino plaukus, nors šie kažin kodėl vis tiek neaugo, ir taip pat labai mėgo keliauti pakeleivingomis mašinomis... Bet, deja, savo dienas liūdnai baigė zoologijos sode.
Ir atsitik tu man šitaip, jog greitkelyje jam iškart sustojo didelis it uola vilkikas, kurio vairuotojas jo nieko neklausęs, lyg žinodamas ar nujausdamas, kur Lionginas keliauja, įsodino į kabiną šalia greičio ir stabdžių pedalų. Lionginas net neabejojo, kad šis vilkikas važiavo būtent į šiaurę, nes ant būdos buvo išpiešti vilnoniai megztiniai, kojinės, pūkuotos striukės. O kur veši vilnonius megztinius, jei ne į šiaurę?.. Lionginas buvo daugiau negu tikras – jis pakeliui...
Atsidūręs Lietuvoje, jis ir susipažino su taip pat šilto ir šalto mačiusiomis papūgomis Ieva ir Žaliuku, tik šios iš šiltųjų kraštų atvykusios ne pakeleivingomis mašinomis, o kruiziniu laivu. Na, o Voras Voravičius buvo vietinis ir nuo seno gyveno kambario kampe, palubėje.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Lionginas ir jo koja
Norint suprasti ir iki galo pažinti Lionginą, reiktų paminėti vieną detalę. Ne tokią ir svarbią, bet...
Tuo tarpu, kai visi Liongino giminaičiai ir proseneliai vėžliai vaikščiojo keturiomis kojomis, pats Lionginas yrėsi tik trijomis. Na, ne todėl kad būtų pasirodę, jog keturių jam per daug. Tiesiog, kartą nutiko taip, jog vieną jo koją ėmė ir nukando labai prastos nuotaikos kaimynų šuo, kurį be jokios sąžinė graužaties ilgai laikė uždarytą. Jei būčiau šuo ir mane laikytų tokioje dėžutėje, kurią žmonės vadina butu, aš nukasčiau ne tik koją, bet ir visą galvą su visomis ausimis, – mąstė Lionginas užuojautos pilnomis akimis, o vėliau burbtelėjo sau po nosimi:
– Užteks ir trijų. O ir kojinių bei sportbačių žaidžiant futbolą reikės mažiau... Visko yra tiek, kiek reikia.
– Taip, taip, netgi per daug, – nugirdęs vėžlio žodžius šaipėsi Voras Voravičius.
Būdamas trikoju jis tapo netgi judresnis ir paslankesnis, todėl Lionginas net vylėsi, jog pipirais žaidžiant futbolą galėsiąs iš dešinio saugo pozicijos pereiti į puolėjus...
Tas šuo, jau kiek atvėsęs ir atsikratęs prastos nuotaikos, Lionginui koją grąžino.
– Atsiprašau, – suinkštė šuo.
– Ačiū, – balsu tarė Lionginas.
– Bet kur dabar ją tokią dėsi? – ne tiek šuns, kiek labiau savęs klausė Lionginas.
Abu išsiskyrė gražiuoju.
Savo koją Lionginas pasikabino kambaryje ant sienos, kaip kad medžiotojai šautuvus ar sumedžiotus trofėjus, o paprasti žmonės – paveikslus su saulėlydžiais.
Visai gražiai atrodo, – mintijo vėžlys, žvelgdamas į savo galinę kairę koją, į jos žvynus ir ilgai nekirptus nagelius. Lionginas greitai suprato, jog koja nėra tik koja. Tai kuo puikiausias bumerangas! Nuo to laiko karts nuo karto Lionginas nueidavo į Juokų Pievą ir mėtydavo savo koją. Ši lėkdavo tolyn horizonto link, ne ką prasčiau nei bumerangas ir apsukusi ratą grįždavo atgalios pas savo šeimininką.
– O smagumas! Neišpasakytas! Tik pamanyk, juk tai aš skrendu, – į vakaro gaisus šūkavo Lionginas.
Kartą Žaliukas išsprogusiomis akimis spoksojo į laikraščio pirmąjį puslapį, kuriame antraštė skelbė: „Artėja pasaulio pabaiga: pastebėta skraidanti koja“. Žaliukas net tirtėjo iš siaubo. Tuotarp Lionginas susikrimto, – taip išeina, kad aš esu šiek tiek pasaulio pabaiga? – bet netrukus krestelėjo galvą ir pasuko sriubos puodo link, kur tikėjosi rasti bent porą juodųjų pipirų.
Šį kartą jis žadėjo Voro Voravičiaus primygtinai paprašyti, kad šis bent pastovėtų vartuose arba išmetinėtų kamuolius iš užribio.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Televizorius
Švelniai tariant, Lionginui žmonės atrodė šiek tiek keistoki. Jie nuolat labai skubėdavo, šaukdavo, kovodavo, stumdydavosi, kai, regis, nebūdavo dėl ko. Kaip sakant, lygioje vietoje. O ypač mėgo žiūrėti į spalvotą mirgančią dėžę, kurie ją vadino televizoriumi. Taip išsprogina akis ir spitrija, jog Lionginui ne juokais pasidarydavo baugu. Ne dėl savęs, o dėl jų – žmonių. Atrodydavo, kad tuojau atsitiks kažin kas klaikaus ir nepataisoma.
Tiesa, Lionginas irgi turėjo savo, asmeninį, televizorių, tik jo taip nevadino. Jis žiūrėdavo pro kvadratinį plyšį balkone. Į gatvę. Vaizdai keisdavosi gal ir ne taip greitai kaip žmonių televizoriuose, bet netransliavo nei sprogimų, nei keistai atrodančių žmogeliukų, robotų, rožinių panelių ir kitų Liongino supratimu juokingų dalykų... Lionginui patiko, jog jo televizoriuje yra tik viena programa, vaizdai tekėjo it upė: palengva, tykiai ir tik kartais pralėkdavo dūmais apsipylęs automobilis, nuplasnodavo skandalus ir intrigas keliantys kėkštai ar užvirdavo varnų ir kregždžių mūšiai. Na, o naktinė programa rodydavo laidas suaugusiems: transliuodavo šikšnosparnių šokius ir šešėlių teatrą.
Plaukiojimas ir Juokų Pieva
Kai Lionginas suprato, jog dėl per trumpų kojų jis niekad negalėsiąs važiuoti dviračiu, nusprendė išmokti plaukti ir tapti geru plaukiku. O jo kojos tam tiko kuo puikiausiai – tiesiog nulieti irklai. Jis atsiguldavo ant lentos ir irdavosi kojomis. Jam patiko plaukti. Tiesiog plaukti. Be jokio ypatingo tikslo ar užmačių ir, žinoma, ne dėl rezultatų, kaip kad sportininkai.
Užėjus sausroms ar vasaros karščiams, kai upeliūkščiai ir valkos nusekdavo arba, tiesiog, išdžiūdavo, o plaukti būdavo nebeįmanoma, jis imdavo plaukioti pievomis, po aukštą, virš galvos siekiančią žolę.
Jis taip darė dar ir todėl, kad žolė, smilgos, kvapsnūs žolynai taip kutendavo šonus ir kojas, jog kutulį jusdavo net per šarvus. Ir juokdavosi, juokdavosi iš smagumo. Vienas, pats sau, iki kvaitulio. Taip juokdavosi, jog juokdavosi net jo nosis, kojos ir akys... Juokdavosi, kai tuo metu, pavyzdžiui, Voras Voravičius jausdavo pareigą niurnėti. Jis kuo puikiausiai būtų tikęs eiti Niurnų Respublikos (jei tokia, žinoma, egzistuotų) prezidento pareigas... O Lionginas, plaukiodamas pievomis ir besijuokdamas jausdavo, jog taip protestuoja ir priešinasi, kad tokia nevykusi respublika paprasčiausiai neatsirastų.
O tą pievą, po kurią plaukiodavo Lionginas, pavadino tiesiog Juokų Pieva.