Su lietumis, drėgme, šalto vėjo gūsiais ruduo prasiskverbė pro brežniavinio namo bloko plyšius į mūsų butą: sudrėko, atsiklijavo tapetai, ir ant jų įvairiausiais ornamentais išsimėtė pelėsių dėmės, netrukus šis švelnus kailiukas apėjo arčiausiai palangės ir lauko sienos stovėjusius baldus, sudrėko patalynė, drabužiai spintoje atrodė tarsi ką tik parnešti iš balkono ir ne iki galo išdžiūvę.
Langą ir veidrodį aplipo miniatiūrinės pelėsių snaigutės. Ir kvepėjo ne rudeniu, o rūsiu. Taip kiekvieną rudenį ir drėgnesnį pavasarį jau penkerius metus būna panašiai, bet taip kaip šiemet – dar nebuvo.
Nėriausi iš kailio: ir vėdinau, ir šildžiau tuos galinius kambarius, turinčius lauko sieną. Kūdikį su dvimete dukrele perkrausčiau į svetainę, ten pasiliko tik vyras. Sakiau: nieko nesiimi, kad pakeistum situaciją, tai ir pelyk čia, kerpėk. Na, taip, nupirko jis buitinį drėgmės rinktuvą, kuris vietoj nurodytų veiksnių dviejų mėnesių, per dvi savaites išeikvojo savo resursus – ir nieko geriau.
Susisiekiau su miesto renovacijos sistema: taip, renovacija išgelbėtų, bet reikia pasiekti bendrijos balsų daugumos imtis renovacijos darbų. Mūsų vadybininkas numojo ranka, esą namas per didelis, ir dar, be to, probleminis. Ką reiškia probleminis? – ogi tai, jog name didžioji dalis gyventojų yra pensinio amžiaus arba iš probleminių socialinių sluoksnių, kurie niekada nenori jokių renovacijų ir papildomų mokesčių. Ir apskritai jiems geriau, kad šildymą įjungtų tik esant dideliems šalčiams, o dabar galima ir su paltais namie pasėdėti, kad tik nereikėtų mokėti.
Vaikščiojau su lapu po laiptinę visą savaitę, mėgindama surinkti 50% vien mūsų laiptinės gyventojų parašus, kad būtų atlikta bent vienos sienos renovacija. Jaunos šeimos pasirašė iškart, bet jų mažuma. O kiti – apsisuka aplink savo ašį prie durų ant kilimėlio – ne, ne, mums nereikia – ir uždaro duris. Taip, 30000 sutvarkyti penkiaaukščio namo vieną sieną – skamba labai slegiamai. Bet juk tai – viso namo siena, taigi visi gyventojai ir pasidalintų šią sumą.
Tik paaiškink tu kitiems, kurie apšildyti iš visų pusių savo kaimynų, kuriems niekas nepelija ir nešlampa, kad kažkur ten, už kelių butų ar laiptinių, sieną reikia šildyti. O man gerai. Na ir kas, kad ten vaikai šąla ir nuolat serga, kad pelėsis jiems sukelia alergiją. Ne mano. Bendruomeniškumo dvasia pro blokus sunkiai prasimuša. Gelžbetonis per daug šaltas ir sunkus. O ir pinigų – ne perteklius: ir maistui, ir vaistams, ir dar laidotuvėms reikia pasitaupyt.
Penktame aukšte susipažinau su naujakuriais – prieš porą mėnesių jauna šeima su mažamečiu vaikeliu nusipirko butą keliais aukštais virš mūsų. Nusipirko irgi iš jaunos šeimos, kurie neišlaikė šio buto išbandymų – drėgmės ir šalčio, žiemą, pasakojo, per šalčius miegodavo su kojinėmis, o savaitgaliais stengdavosi nepasilikti namie. Ir ką, kosmetiškai užmaskavo apipelijusius kampus ir prakišo kitiems. Dabar kiti keikiasi. Žiauru, bet kad kitos išeities nėra.
Beviltiškumo apimta per rinkimų į Seimą kampaniją atidžiausiai skaičiau visų partijų programas, ieškodama: na, kuri gi pasakys kažką viltingo apie daugiabučių renovaciją – et, už ją ir balsuočiau. Mat emocijų sužlugdyta, galvoji vien tik apie tai, kas tau skauda, ir tuomet nelengva pranokti asmeninius interesus ir galvoti apie tai, kas būtų naudinga visai valstybei.
Paskui nuo žemiškų šventųjų užsipuoliau dangiškuosius. Sakiau: ei, kas ten iš jūsų danguje galite mūsų sienomis pasirūpinti? Nesu gera hagiografijos žinovė, tai pasirinkau Pranciškų, juk atstatinėjo jis bažnyčios sienas, tai ir šaukiausi, kad mūsų šeimos bažnyčios sienomis pasirūpintų.
Žodžiu, nesėdėjau sudėjusi rankų, išmėginau visus kelius – gal gi kas atsigręš į parpuolusią ir besišaukiančią moterį, kad jos šunyčiams trupiniai nubyrėtų...
