Virtuali roplių ir varliagyvių paroda

Paprastojo tritono (Triturusvulgaris) jauniklis
 

Paprastasis tritonas aptinkamas beveik visoje Europoje, dažnas ir Lietuvoje. Dėl išskirtinių biologinių savybių tritonai geba įsikurti labai specifinėse ekologinėse nišose ir savo dviejų fazių gyvenimo ciklą priderinti prie vandens telkinių periodiškų išdžiūvimo laikotarpių. Įprastai tritonai migruoja dukart per metus: pavasarį atkeliauja į kūdrą (čia praleidžia nuo 50 iki 200 dienų), vėlyvą vasarą arba rudenį juda priešinga kryptimi – į sausumą. Jauni tritoniukai labiau linkę bastytis nei suaugę.
 

Adomo Romanovo nuotrauka

Pievinė varlė (Rana Temporaria) veisimosi periodo metu

Tai - gausiausia varlių rūšis Lietuvoje. Neršia beveik visuose stovinčiuose vandenyse - renkasi nedidelius, negilius vandens telkinius, laikinas vandeningas lomas, kūdras, tvenkinius, griovius. Veisimosi metu padeda 670-4500 kiaušinių, iš kurių po 3 savaičių išsirita buožgalviai. Vienerių metų amžiaus sulaukia nedaug varlių - iš 2000 kiaušinių išauga tik 5 varlės.

Deivido Makavičiaus nuotraukos

Skiauterėtasis tritonas (Trituruscristatus)

Skiauterėtieji tritonai dažniau randami tuose vandens telkiniuose, kurie išdžiūsta sausringais metais, negu tuose, kurie niekuomet neišdžiūsta. Dėl nepastovios kūno temperatūros tritonams reikia kur kas mažiau maisto nei paukščiams, žinduoliams ar ropliams, todėl jie gali gyventi vietose, kur skurdūs maisto ištekliai ir kitos stuburinių grupės neišgyventų.Tačiau didėjantis vandens telkinių, reikalingų jiems veistis, užterštumas ir užžėlimas kelia grėsmę tritonų išlikimui.

Deivido Makavičiaus nuotrauka

Europinė medvarlė (Hylaarborea)

Europinė medvarlė –viena mažiausių Europoje gyvenančių varlių, kurios dydis siekia vos 3-5 cm. Dėl pirštų galuose esančių lipnių diskų šios varlytės gali laipioti horizontaliu paviršiumi, suaugusios medvarlės, ne veisimosi periodu, didžiąją dalį laiko praleidžia laipiodamos augmenija aplink vandens telkinius.Lietuvoje grėsmę medvarlių išlikimui kelia tinkamų buveinių trūkumas, susiskaidymas ir populiacijų izoliacija, tad pas mus likę vos 2000 medvarlių.

Nomedos Vėlavičienės nuotrauka

Žalioji rupūžė (Bufoviridis)

Didžiąją dalį žaliosios rupūžės mitybos raciono sudaro vabzdžiai. Medžioja jos naktį, vietovėse kur ne itin gausu augmenijos. Dieną praleidžia savo urveliuose, kuriuose neretai ir žiemoja. Iš Lietuvoje gyvenančių retųjų varliagyvių žaliosios rupūžės yra geriausiai prisitaikiusios gyventi netoli žmonių – dažnai aptinkamos soduose, daržuose ar net šiltnamiuose, tačiau ir jos nyksta dėl tinkamų buveinių stokos ir susiskaidymo.

Eglės Černevičiūtės nuotrauka

Paprastoji rupūžė (Bufobufo)

Lietuvoje šios rupūžės itin dažnos, tad sunku rasti jos nemačiusį. Tačiau retas žino, kad neršto metu viena patelė išneršia nuo 1200 iki 6000 (vidutiniškai 3000) kurkulų. Ikrelių juostomis vandens paviršiuje ar 20 cm gylyje jos apvynioja meldus, nendres ar karklų šakutes. Buožgalviai vystosi apie porą mėnesių.

Gintauto Smilgevičiaus nuotrauka

Smailiasnukė varlė (Ranatemporaria)

Vakarų ir šiaurės Europoje smailiasnukės varlės nyksta, tačiau Lietuvoje jos tebėra pakankamai dažnos. Atskirti ją nuo „pusseserės“ – pievinės varlės – nelengva užduotis, neretai sunkiai įveikiama net specialistams. Lengviausia atpažinti pagal balsą ar smailesnį snukelį bei mentelę ant užpakalinės letenos, taip pat veisimosi metu žydrai pasipuošiančius patinėlius.

Gintauto Smilgevičiaus nuotrauka

Suaugęs paprastasis tritonas (Triturusvulgaris)

Paprastojo tritono pilvas oranžinis, su šviesesnėmis geltonomis juostelėmis šonuose ir apskritomis juodomis dėmėmis, nugara ruda. Lyginant su skiauterėtuoju tritonu, jis yra mažesnis, šviesesnės spalvos ir lengviau prisitaiko prie aplinkos sąlygų.

Gintauto Steiblio nuotrauka

Trapusis gluodenas (Anguisfragilis)

Nors neretai pravardžiuojamas geležine ar varine gyvate, trapusis gluodenas pasižymi ir gyvatėms nebūdingomis savybėmis: akių vokai judantys, uodega lengvai nulūžta, odą keičia lopais, o ne neriasi kaip gyvatės. Vienas ilgiausiai gyvenančių driežų: sulaukia iki 30 metų laisvėje, nelaisvėje yra išgyvenęs iki 54 metų.

Gintauto Steiblio nuotrauka

Didžioji kūdrinė varlė (Ranaesculenta)

Didžioji kūdrinė varlė gyvena prie užželiančių vandens telkinių, aktyvi dieną ir naktį. Didžiausią grėsmę šiai rūšiai kelia vandens telkinių tarša.Lietuvoje aptinkamos trys žaliosios varlės. Didžioji kūdrinė varlė yra kilusi kaip mažosios kūdrinės ir ežerinės varlių hibridas.

Gintauto Steiblio nuotrauka

Paprastoji česnakė (Pelobatesfuscus)

Česnakė yra labai slapi, aktyvi būna tik naktį, tad išvysti šį retą varliagyvį savo akimis ¬– reta sėkmė. Jos vyzdys vertikalus kaip katės, o ant užpakalinių kojų yra mentelės įsirausimui į dirvą. Iškilus pavojui ji gali labai greitai giliai įsirausti į žemę. Česnakės yra itin jautrios veisimosi telkinių vandens kokybei, užterštuose vandens telkiniuose jos nesiveisia.

Irmos Maciulevičienės nuotrauka

Gyvavedis driežas (Lacertavivipara)

Gyvavedis driežas Lietuvoje labai dažnas ir plačiai paplitęs.Šis diežas gyvena drėgnesnėse vietose nei jam gimininga kita Lietuvoje paplitus driežų rūšis – vikrusis driežas.

Joanos Juodviršytės nuotrauka

Raudonpilvė kūmutė (Bombinabombina)

Pavasarį aplink pelkes pasigirsta skardus patinų kūmavimas: „uuuu“ – taip patinai žymi savo teritoriją ir vilioja pateles. Todėl kūmutės dažnai vadinamos balų gegutėmis.Pilvinė kūmutės pusė išmarginta juodais ornamentais su baltomis dėmelėmis, tarp kurių įsiterpia raudonos arba oranžinės dėmės. Pajutusi pavojų kūmutė išsiriečia lanku, parodydama ryškią vidinę jų pusę ir pilvelį. Tai atgraso plėšrūnus, nes įprastai tokios ryškios spalvos byloja apie gyvūno nuodingumą.

Jono Augustausko nuotrauka

Nendrinės rupūžės (Bufocalamita)

Nendrinės rupūžės gyvena nedideliu tankumu, todėl pavasarį pateles kviečiančių patinų yra labai stiprus balsas, girdimas net už kelių kilometrų. Patinų prikviestos patelės sekliuose vandens telkiniuose išneršia 2800 – 4000 kiaušinių. Iš jų už savaitės kitos išsirita buožgalviai, o už poros mėnesių jaunos rupūžytės lipa į krantą.

Jūratės Cimbalistaitės nuotrauka

Vikrusis driežas (Lacertaagilis)

Vikrieji driežai gyvena ten, kur jiems pakanka saulės.Patinai, poravimosi sezono metu (balandį – gegužę), spalvą keičia į ryškiai žalią, ruda lieka tik linija išilgai nugaros. Tai vienintelis Lietuvoje gyvenantis driežas, kuris deda kiaušinius. Vikriojo driežo ilgis su uodega gali siekti iki 20 cm.

Mariaus Karlono nuotrauka

Paprastoji rupūžė (Bufobufo)

Paprastosios rupūžės aptinkamos mišriuose drėgnuose miškuose, pamiškėse, pievose, dirbamuose laukuose, parkuose, soduose, po gyvenamųjų namų pastatais, namų rūsiuose, daržuose, senose kapinėse. Jos minta skruzdėlėmis, vabalais, kirmėlėmis, drugių vikšrais, sraigėmis, vabzdžių lervomis. Yra žinoma, kad senos rupūžės suėda net smulkius graužikus, driežus, paukščių jauniklius.

Monikos Vaišvilaitės nuotrauka

Pievinės varlės (Ranatemporaria) kiaušiniai

Pievinės varlės veisimuisi pasirenka nedidelius, negilius vandens telkinius, laikinas vandeningas lomas, kūdras, tvenkinius ir griovius.. Neršia beveik visuose nedideliuose neužterštuose stovinčiuose vandenyse.

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Europinė medvarlė (Hylaarborea)

Europinė medvarlė –viena mažiausių Europoje gyvenančių varlių, kurios dydis siekia vos 3-5 cm. Dėl pirštų galuose esančių lipnių diskų šios varlytės gali laipioti horizontaliu paviršiumi, suaugusios medvarlės, ne veisimosi periodu, didžiąją dalį laiko praleidžia laipiodamos augmenija aplink vandens telkinius.Lietuvoje grėsmę medvarlių išlikimui kelia tinkamų buveinių trūkumas, susiskaidymas ir populiacijų izoliacija, tad pas mus likę vos 2000 medvarlių.

Nomedos Vėlavičienės nuotrauka

Geltonskruostis žaltys (Natrixnatrix)

Tai judrūs ir greiti ropliai, kurie gerai orientuojasi ne tik sausumoje, bet ir vandenyje – gerai plaukioja ir nardo, po vandeniu gali išbūti 3 minutes. Nuo kitų panašių roplių žaltį galima atskirti pagal galvos šonuose esančias dvi geltonas dėmes. Žalčiai nėra nuodingi ar pavojingi žmonėms ¬– gindamiesi jie gali nebent šnypšti ar bandyti išgąsdinti staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos balkšvai gelsvą labai nemalonaus kvapo skystį.

Tomo Kizo nuotrauka

Balinio vėžlio (Emysorbicularis) jauniklis

Balinis vėžlys gali užaugti iki 30 cm ilgio. Šie vėžliai yra ilgaamžiai – jie gali sulaukti net 100 metų amžiaus.Pas mus balinis vėžlys liko kaip ankstesnių ir šiltesnių laikų reliktas, šiandien Lietuva yra ant šiaurinės rūšies paplitimo ribos. Prieš kelis dešimtmečius vėžliai buvo aptinkami visoje Lietuvos teritorijoje, dabar gausiausia šių „gelažinių varlių“ kaimynyste Lietuvoje gali didžiuotis dzūkai.

Tomo Kizo nuotrauka

Paprastoji angis (Vipera berus)

Paprastoji angis – vienintelis nuodingas Lietuvos roplys. Gyvena drėgnuose miškuose, miško aikštelėse, kirtavietėse, aukštapelkėse, paežerėse, kur gausu aukštos žolės, mėgsta aukštas ir saulėtas vietas.. Pati žmogaus nepuola, tačiau užminta ar pajudinta gali skaudžiai įgelti. Kaišiodama dvišaką liežuvį gyvatė viso labo uodžia aplinkos kvapus, o gelia ji dantimis. Naikinant pelkes, šių gyvačių labai sumažėjo, vietomis tapo retos ar net išnyko.

Tomo Kizo nuotrauka

Žalioji rupūžė (Bufoviridis)

Žalioji rupūžė – varliagyvis, galintis gyventi labai įvairiuose biotopuose, nes nebijo aukštos temperatūros bei geba išlikti esant vandens trūkumui. Miškų juostoje jos gyvena atvirose vietovėse ar krūmynuose, kartais net gerokai nutolusiuose nuo vandens telkinių. Didžiausia grėsmė išlikimui – rūšies paplitimo pakraščiuose, todėl ir Lietuvoje ši rūšis nyksta.

Tomo Kizo nuotrauka